Architekto Arnoldo Asausko veidą iškreipė nuostabos grimasa. Krizė – ten? Per mėnesį Japonijoje jis to nepajuto. Gatvėse kaunietis matė daugybę žmonių su "Emporio Armani", "Fendi" bei kitų garsių firmų ženklais pažymėtais pirkiniais. Net japonų šunys nė iš tolo neprimena sunkmečio pranašų: daugelis išpuoselėtų keturkojų tapena greta šeimininkų aprengti ir apauti taip, kad stilistiškai derėtų prie šeimininkų.

Suvokė materijos kultą

Grįžęs iš savęs ir kardo valdymo kendo mokyklos A.Asauskas galėtų daug pasakyti apie vartojimo kultą, apie tai, kas yra būtinybė, o kas – tik pernelyg išaugintas apetitas daiktams ir maistui.

Japonijoje jis miegojo sporto salėje ant dviejų čiužinių, valgė ryžius, pigesnę nei mėsa žuvį, krabus, makaronus. Kendo mokykloje po treniruotės salę, "dodžą", plaudavo visi kartu. Kibirus su vandeniu nešiojo ir nuo grindų prakaitą kempinėmis trynė ir penkių metų vaikai, ir brandaus amžiaus vyrai.

Lietuvis ugdė pagarbą, darbštumą, mokėsi suvokti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes ir daug kalbėjo su japonais. Jie – japoniškai, jis – angliškai arba lietuviškai. Tačiau tamsiaplaukiai juodaakiai japonai ir šviesiaplaukis mėlynakis lietuvis vieni kitus suprato.

"Pasaulinė vertybių krizė? Pabuvęs kendo, kardo valdymo meno ir savęs ugdymo, mokykloje labiau įsisąmoninau, kad dažnai mes pasiduodame vartotojiškai sistemai ir pernelyg vertiname ne dvasinius, o materialius dalykus", – kalbėjo A.Asauskas.

Daug perka ir lanko muziejus

Mėnesį asketiškai gyvenęs ir į savęs ugdymo filosofiją paniręs kaunietis nepamiršo, kad yra architektas. "Ten nėra nė vieno vienodo pastato, – pasakojo jis apie įspūdžius iš Tokijo. – Visi namai ten – kokybiški ir užbaigti." A.Asauską sužavėjo vidutinio socialinio sluoksnio japonų dviaukščiai.

"Visiška senosios ir jaunosios kultūros simbiozė, – įsitikinęs A.Asauskas. – Japonijoje juntamas amerikonizmas, ten karaliauja JAv prekiniai ženklai, japonai labai daug perka. Tačiau čia pat – daugybė paminklų, senųjų šventyklų ir didžiausios eilės prie muziejų."

"Atrodo, visi 14 milijonų Tokijo gyventojų nori išsiskirti iš minios. Drabužiais, šukuosenomis, stiliumi, – į akis kritusį pastebėjimą išsakė A.Asauskas. – Ir jie tave stebi. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skubantys, žaidžiantys kompiuteriais ar maigantys mobiliuosius telefonus japonai į nieką daugiau nekreipia dėmesio. Staiga atsisukęs pastebėdavau daugybę akimirksniu žemyn įbedamų akių."

Ne apatija, o smalsumas

Timpt, timpt. Kažkas čiuptelėjo architektą už rankovės. A.Asauskas atsigręžė, už nugaros – būrys mokinių. Mandagūs, iškart atsiprašė už trukdymą. Akyse – prašymas. Galima? Arnoldas nusišypsojo ir atsakė į jiems rūpimus klausimus. Japonų vaikams buvo įdomu, iš kur atvykęs europietiškų bruožų vyras, ką jis jau aplankė jų šalyje. Japoniukai tam buvo pasirengę: pasaulio žemėlapis, senosios japonijos sostinės Kioto šventyklų nuotraukos.

Santūrumo mokomi vaikai pratrūko nuostabos šūksniais, kai vyras žemėlapyje bakstelėjo į tolimą ir nežinomą jiems šalį, parodė, kad aplankė daug jį sužavėjusių šventyklų.

Timpt, timpt. Už nugaros – vėl japonų mokiniai. Arnoldas jau buvo pasirengęs: vėl atsakinėjo, vėl fotografavosi ir vėl šypsojosi. Ir taip – dar kelis kartus.

Du milijonai už altorių

Gal norite apžiūrėti muziejų? Japoniškų šventų relikvijų parduotuvėlės darbuotojos pasiūlymas sudomino tik todėl, kad lietuvis turėjo laisvo laiko. Tačiau su ja liftu pakilęs į šeštą aukštą architektas buvo šokiruotas.

Didelėje salėje – apie pusantro metro dydžio nepaprasto grožio altoriai, budistinės statulos. A.Anusauskas metė žvilgsnį į vieno, toli gražu ne paties brangiausio, kainą. Mintyse sukosi šimtai jenų, eurų, dolerių. Bet išgirdęs tikrąją kainą kaunietis buvo šokiruotas: pavertus į litus, 2 milijonai.

"Čia – arbatos kambarys", – japonė pravėrė maždaug penkių kvadratinių metrų ploto kambario duris. Ją turėjo sugluminti išraiškingai ištįsęs lietuvio veidas. Pagal senovės tradicijas parengtas kambarys padengtas aukso plokštėmis. Parduodamas. Už kiek? To architektas paklausti neišdrįso. Tik suprato: čia vartojimas vertinamas kiek kitaip, nei kendo mokykloje.

Kostiumuotas ir girtas

Elektronikos ir komforto įrangos prifarširuoti šildomi unitazai, pirtyse įrengti kaitros nebijantys skystųjų kristalų televizoriai... Japonų kasdienybės detales, liudijančios technologijų triumfą, A.Asauskui padarė įspūdį. Tačiau jis išvydo ir kitą technologijų eros pusę.

Kostiumuotas japonas metro vagone nusviro ant žemės, prie krūtinės it kūdikį spausdamas portfelį. Aplik jį tvyrojo stiprus viskio kvapas. Kelieviai jį šiaip taip pasodino, o stotelėje du, beje, labiausiai ant jo pykę japonai pakvietė metro darbuotoją. Vyrą išvedė iš vagono, šis vėl griuvo. Tuomet atvežė neįgaliesiems skirtą vežimėlį ir rūpestingai pasodino alkoholio padauginusį biuro darbuotoją.

"Visą laiką metro traukinys stovėjo, bet žmonės nereiškė nepasitenkinimo", – pasakojo A.Asauskas. Tokie vaizdai šiandien Japonije – kasdienybė. Jie keistai sumišę su senosioms, europiečiui ne visada suprantamomis tradicijomis: A.Asauskas per mėnesį nematė, kad metro vyras būtų užleidęs vietą moteriai. Net besilaukiančiai. Vietą nėščiąjai užleisdavo tik moterys. Tiesa, senųjų japonų tradicijų kaunietis nesilaikė. Moterys ir seni žmonės širdingai dėkodavo už džentelmeniškumą.