Hipių rojaus ir majų civilizacijos liekanų pavilioti

Likimo kortoms sukritus palankiai, žali turistai ir vėl kelyje. Šįkart nusprendžiame patikrinti laiptuotomis majų piramidėmis viliojančią Meksikos kryptį, apie kurią jau nuo praėjusių metų vasaros Lietuvoje sklando legendos.

Grįžę iš Lotynų Amerikos tautiečiai suokia odes pranykusioms majų, olmekų, actekų civilizacijoms, aštriajai meksikiečių virtuvei, baltasmėliams paplūdimiams su palmėmis ir lietuvio kišenei prieinamoms kainoms bei puikioms turizmo sąlygoms.

Majų palikimas

Iš Kankuno iki Tulumo nuomota mašina nulekiame per beveik tris valandas. Gal būtume ir greičiau, jei ne transporto spūstys, apie kurias iš kažin kur sužinoję ir lyg iš po žemių išdygę meksikietiškų skanumynų prekeiviai naudojasi proga. Tad skanindami laiką kvepiančiais medumi pistacijų ir žemės riešutų batonėliais pagaliau atsiduriame vėlyvuoju majų gyvavimo laikotarpiu (XIII a. pab.) pastatytame mieste.

Sakoma, kad tai vienintelis majų miestas, įsikūręs Karibų jūros pakrantėje. Jo griuvėsių liekanų ieškosime rytoj, o šiandien kėbliname susipažinti su miestelio įžymybėmis. Tiesą sakant, Tulumą iš lietuvių keliautojų pasakojimų įsivaizdavome kitaip – pilną turtingų amerikiečių, atvykusių čia išleisti savo milijonų. Mums susidaro įspūdis, kad Tulumas, ypač jo Zona hotelera, – tai hipių ir jiems prijaučiančio smagaus jaunimėlio rojus.

Apsižergę girgždančius vintažinius dviratukus su pintais krepšeliais – būtinai tatuiruoti, dreduoti – rytui persiritus į vidurdienio pusę jie mina į paplūdimius, o vakarop – į jaukiomis lempelių girliandomis mirguliuojančią barų, restoranų ir stilingų butikėlių alėją. Paskui juos – ir mes. Žavimės iš virvių makramė technika surištais įspūdingais šviestuvais, kokių užsimanau ir savo lietuviškam būstui. Jei reikėtų išrinkti gražiausią hipiško stiliaus restoranėlį vakarui, turbūt tik bejėgiškai kilstelėčiau rankas į viršų ir eičiau siurbčioti "Margaritos" su šlakeliu tekilos į pirmą pasitaikiusį.

Nedideli Tulumo viešbutukai šiaudiniais stogais stypso palei jūrą tarsi vaikystės pasakų knygose regėtos raganų trobelės ant vištos kojelių. Kai visą naktį pliaupia kaip iš kibiro, gaivūs lietaus lašai ima kapsėti tiesiai į mūsų bambukinės lovos vidurį, tarp vyro ir mano pagalvių. Betgi šitaip juk dar smagiau! Išsyk supranti, kad liepos mėnuo Meksikoje – lietaus ir uraganų sezonas. (Tiesa, pastarųjų, apsaugok Dieve, tikrai nenorime patirti!)

Senotai – turistų džiaugsmas

Į Tulumą vedantys kelio ženklai sufleruoja viena – čia daug turistų mėgstamų senotų. Senotai (isp. – Cenotes) – tai karstinių ežerėlių tipas, ypač paplitęs Jukatano pusiasalyje, pietryčių Meksikoje. Jie susidarė lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais. Pavadinimas, išvertus iš majų kalbos, reiškia "kažkas gilaus".

Paslaptinga: senoto Dos Ojos vanduo vilioja atsigaivinti tik iš pradžių – ilgiau paplaukiojus vėsa ima stingdyti, tačiau žavi uolienų grožis. / R. Rožinskienės nuotr.

Pasirenkame aplankyti keletą senotų, kuriuos labiausiai rekomenduoja "Tip Advicer" komentatoriai. Dos Ojos ir Gran Cenote – du skirtingi ir kartu labai panašūs natūralūs požeminiai ežerėliai, viliojantys turistus giluminiu ir paviršiniu nardymu, saulės vonių terasomis, o antrasis – dar ir mielais vėžliukais. Neribotas poilsio laikas ir į kainą įskaičiuotos gelbėjimo liemenės vienam poilsiautojui kainuoja 10–15 dolerių.

Šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros.

Net sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų senotų mums labiau prie širdies. Ir vieno, ir kito lubos dekoruotos stalaktitų varvekliais, kurių siauruose plyšiuose gyvena šikšnosparniai, mikliai nardantys virš ežerėliuose besiturškiančių poilsiautojų galvų. Ir viename, ir kitame senote vanduo skaidrus it krištolas, o priplaukus artyn prie kalkakmenio sienos krašto ir pažvelgus žemyn pro kaukės langelį tarsi pro didinamąjį stiklą matyti meistriškais raštais išraižyti povandeniniai uolienų altoriai.

Vos nusileidusius Didžiojo senoto laipteliais žemyn mus pasitinka vėžliai. Didesni ir mažesni – jie šildosi ant kyšančių iš vandens šakų, kalkakmenio uolų atbrailų ir supratingai nelenda į plaukikų zoną. Nardytojai, jau spėję apiplaukti šį didžiulį senotą ratu, dalijasi įspūdžiais – irgi matę savo kelyje vėžlių. Vandens temperatūra – kraują stingdanti (ypač paplaukiojus senote gerą valandą), bet, turint omeny kasdienį 30 °C laipsnių karštį, tokios maudynės – atgaiva po ilgokos ekskursijos majų pėdomis.

Gudruoliai: išmanieji senoto Gran Cenote vėžliukai deginasi tik savo teritorijoje – pas plaukikus nelenda. / R. Rožinskienės nuotr.

Aušros miestas pasitinka lietumi

Prieškolumbinis majų miestas, kadaise statytojų iš trijų pusių apjuostas 8 m storio gynybine siena (nuo jūros ją saugo natūralus aukštas skardis), yra visai netoli naujojo Tulumo miesto, kuriame apsistojame. Vos prieš kelerius metus jis tebuvo nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi kryžkelėje.

Pačių majų šis miestas buvo pavadintas Samos vardu ir reiškė Aušros miestą. Šios tarp turistų populiarios archeologinės zonos su niekuo nesumaišysi – nuo pat ankstyvo ryto jos kryptimi traukia daugybė žmonių. Tiesa, pakeliui kai kurie nukrypsta nuo tikslo ir pasuka į Neringos smėlio baltumo paplūdimius – Playa Paraiso bei Mayan Beach, kuriuose šiuo metu galima tik tingiai pagulinėti ant smėlio – vanduo žydi, išsimaudyti Karibų jūroje nėra nė mažiausios vilties.

Senasis Tulumo miestas savo aukso amžių išgyveno maždaug 1200–1450 m., kai buvo svarbus uostamiestis ir jame klestėjo prekyba. Vieni gražiausių jo pastatų – Freskų šventykla, kurioje buvo garbinama Venera, ir iki mūsų dienų išlikęs El Kastilijas (liet. – Tvirtovė). Manoma, kad šis miestas atsilaikė dar 70 metų po ispanų konkistadorų atvykimo į šalį, bet galiausiai sunyko dėl užkariautojų iš Senojo žemyno užneštų ligų.

Išskirtinis: Tulumas – vienintelis majų miestas, pastatytas pajūryje ant uolos. Tolumoje matyti El Kastilijo tvirtovė. / R. Rožinskienės nuotr.

Girdime, kaip suplukęs anglakalbis gidas pasakoja išdvėsusiems nuo karščio turistams, kad šiame mieste viskas buvo taip pat, kaip ir pas mus – t.y. valdžios pastatai, šventyklos, vandens saugykla, turgaus pastatas, kilmingųjų ir miestelėnų namai. Pasak jo, Tulumo miesto akmeniniai griuvėsiai autentiškiausi iš visų kitų, nes mažiausiai rekonstruoti. Apsupti tankios džiunglių lapijos su fotogeniškai prieš saulutę kaklus išrietusiomis iguanomis jie traukte traukia turistų fotoblykstes. Įdomiausia, kad tie ropliai visiškai nebijo žmonių: skaniai sau rupšnoja žolę ir nė nemano trauktis nuo akmeninių majų šventyklų liekanų, kai jas apspinta senovės artefaktų ištroškę turistai.

Staiga dangus apsiniaukia ir pliūpteli smulkiu dušu. Puolame po palmių vėduoklėmis tik dėl vaizdo, nes iš tiesų karščio išvarginti, lipniu prakaitu impregnuoti kūnai prašyte prašosi šlapios gaivumos. Pusvalandis išganingos liūties, ir vėl saulė ritinėjasi po dangaus skliautą lyg pašėlusi – spirgindama riebesnių turistų lašinius tarsi atviroje senųjų majų virtuvėje.

Zona hotelera skanumynai

Vakarop ir vėl varlojame į stilingąją Zona hotelera gatvę, kur apie 20 val. prasideda tikros eitynės (veikiau – taksi automobilių važiuotynės), šiek tiek primenančios Palangos basankės šurmulį. Kas traukia išgerti, kas savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti, o mes nusprendžiame pasmaguriauti veganiškų ledų.

Vilionės: Tulumo kavinių prieangiai Zona Hotelera gatvėje – vienas už kitą įspūdingesni. / R. Rožinskienės nuotr.

Maistas Meksikoje – atskira tema, kuriai galėčiau kurti panegirikas dieną ir naktį. Net ir po savaitės, praleistos čia, vis dar neskiriu visų jų firminių takų, načių, buritų, kesadilijų ir kitų kukurūzų tešlos papločiuose patiekiamų skanumynų. Bet žinau viena – meksikiečiai irgi gamina sevičę. Šį patiekalą prieš keletą metų atradau Kusko (Peru) turguje. Jis daromas iš žalių jūrų gėrybių, skęstančių raudonųjų svogūnų ir žalųjų citrinų sulčių marinate. Svarbiausia – nusprendžiame visi drauge – kad vietinių kavinių (o ir gatvės) maistas visiškai nepavojingas jautriems lietuvių skrandžiams, labiau pratusiems prie tarkuotų bulvių XXL cepelinų, nei prie žalių krevečių, aštuonkojų ar žuvų gabaliukų žaliųjų citrinų padaže.

Pakeliui į Čičen Icą

Čičen Ica – senovės majų miestas, kurį šie apleido dar gerokai prieš įžengiant į jį ispanų konkistadorams. Iki šiol mokslininkai ginčijasi, kodėl taip nutiko. Dėl bado, sausros ar aplinkos pokyčių, atsiradusių dėl masiško miškų naikinimo – duoklės žemės ūkiui. O gal dėl karų, kuriuos paskatino gyventojų, norinčių išspręsti maisto ir geriamojo vandens problemą, migracija?

Paliekame neįmintas mįsles archeologams, o mes pamažu riedame Čičen Icos legendos link. Pravažiuojame sapnų gaudyklių kaimą. Ir kokių tik jų nėra – dailiai išpintų įstabiausiais raštais, su vėjo plaikstomų kriauklyčių skirtingomis melodijomis. Nuo metro skersmens iki nykščio dydžio skritulėlių, kuriuos tiesiog čia ir dabar riša vietiniai kaimelių amatininkai. Iki tol sėkmingai tramdžiusi save nuo pirkinių (juk viską, ką įsigysiu, teks tempti ant kupros), nebeišlaikau. Renkuosi širdelės formos sapnų gaudyklę, kurią žadu kabinti tiesiai ties vyro galva – kad išgaudytų visus jo knarkimus.

Kitą kaimelį, esantį mums pakeliui, juokais pakrikštijame skrybėlių rojumi. Palei gatvę driekiasi įvairaus dydžio ir dizaino skrybėlių stirtos – nuo tradicinių plačiabrylių sombrerų iki dailių šiaudinių skrybėlaičių, ištapytų meksiekietiškais gėlių motyvais. Labai norėčiau įsigyti tokį ryškų galvos apdangalą, juolab kad Čičen Icoje teks praleisti keletą valandų svilinant saulei. Deja, turiu likti ištikima dar Tanzanijoje duotam pažadui – nešioti afrikietišką tiurbaną, kurio sąžiningai laikausi jau beveik trečius metus, net ir Lietuvoje.

Naujasis pasaulio stebuklas

Pagaliau! Iš mus lenkiančių turistinių autobusų darome prielaidą, kad artėjame prie tikslo. Ohoho! – čia tikras turistų ir prekeivių skruzdėlynas. Už tris bilietus pakloję 80 eurų, iškilmingai įžengiame į majų civilizacijos lopšį, kuris, anot mokslininkų, buvo apleistas maždaug apie 1200-uosius metus. Pro ausis nepraslysta ir faktas, kad įspūdingas majų civilizacijos pakilimas galiausiai lėmė ir totalų jo nuosmukį maždaug XVI a.

Vos įžengus į senojo majų miesto teritoriją, žvilgsnį prikausto Kukulkano (El Kastilijo) piramidė. 2007 m. ji paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. Panašiai tokiu metu vieną smalsią turistę, belipinėjančią siaurais piramidės laipteliais, ištinka nelaimė – ji nukrenta ir užsimuša. Nuo to laiko įspūdingais majų statiniais turistai gali gėrėtis tik iš tolo.

Mintis: Kukulkano (El Kastilijo) piramidė Čičen Icoje 2007 m. paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. / R. Rožinskienės nuotr.

Įdomu, kad ši piramidė yra tarsi kalendorius, susidedantis iš 365 laiptelių. Kiekviena iš keturių jos pusių turi po 91 pakopą, o paskutinis žingsnelis skaičiuojamas ant viršutinės platformos. Devynių laiptelių lygiai kiekvienoje šventovės pusėje yra suskirstyti į aštuoniolika terasų, kurios simbolizuoja aštuoniolika majų kalendoriaus mėnesių. Maža to, šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros – majų dievo Kukulkano simbolis. Taip sukuriama optinė apgaulė, kad gyvatės šliaužia laipteliais žemyn.

Fotografuojame observatoriją El Caracol ir stebimės, kokiomis neįtikėtinomis astronomijos žiniomis garsėjo senovės majai, mokėję numatyti Mėnulio fazes, lygiadienius, Saulės bei Mėnulio užtemimus.

Žiaurumo įrodymai

Mūsų dėmesį patraukia neaukštas pastatas, vadinamoji Kaukolių aikštė. Joje buvo atliekamos egzekucijos belaisviams ir nusikaltėliams. Sienos, išpuoštos mažyčių kaukolyčių raižiniais, ramina tik dėl minties, kad majai auką laikė garbinga mirtimi.  Aukojimas paprastai buvo atliekamas įpjaunant kūną tiesiai po šonkauliais ir išlupant aukai vis dar plakančią širdį.

Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Netoliese randame ir Kamuolio žaidimo aikštę, kurios ilgis gali siekti 160 m, o plotis – apie 40 m. Tai kažkas panašaus į mūsų krepšinį, tik kur kas sudėtingiau. Žaidėjai, pasipuošę specialiais apsaugais, į krepšį turi smūgiuoti alkūnėmis, pečiu arba klubais sunkų, beveik 5 kg sveriantį kaučiukinį kamuolį. Turbūt nereikia aiškinti, kas laukia pralaimėjusiųjų komandos? Štai ir neatspėjote. Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Paskirtis: Kaukolių aikštėje kadaise buvo rengiamos egzekucijos, kurių tikslas – pagąsdinti žmones. / R. Rožinskienės nuotr.

Dar vienas akivaizdus majų žiaurybių įrodymas – toliau už visus Čičen Icos pastatus žiojėjantis požeminis ežeriukas. Šiame žalsvos spalvos akį primenančiame šventajame senote kadaise mirė daug žmonių. Tai senovės majų ritualinė vieta, kurioje buvo aukojami ne tik įvairūs vertingi daiktai (papuošalai, brangieji akmenys, keramika), bet ir niekuo nekalti žmonės, turėję išmelsti vietinių dievų lietaus, gausesnio derliaus ar lengvos pergalės prieš kitą gentį.

Prekeivių įkyrumas

Daugybės taisyklingų kolonų eilė privilioja mus į kadaise buvusį turgaus paviljoną, kuriame šiandien tuščia. Užtai aplinkui visus Čičen Icos pastatų griuvėsius tik ir girdi: "Madam, one dollar!", "Good price!", "Almost for free" ir pan. Tai vietinių prekybininkų dainos, siūlančios įspūdingas medines kaukes, jaguarų balsais kaukiančius švilpukus, majų kalendorius, piramidžių maketus, sidabro papuošalus ir netgi hamakus – karštame Jukatano krašte juose įprasta miegoti.

Pradžioje visi šie žmonės, šitaip užsidirbantys pragyvenimui, nėmaž neerzina. Tačiau kai panašus garsinis fonas nesiliauja jau trečią valandą, saulei laidant karščio strėles tiesiai į pakaušį, nejučia sužvėrėji kaip tas majų jėgos ir valdžios simbolis – plėšrusis jaguaras. Majai tikėjo, kad jaguaro dievas valdo požeminę karalystę naktimis, o dieną visus stebi iš dangaus tolių. Dabar galėčiau perkąsti gerklę kiekvienam, kas dar progiesmiu bandys man įsiūlyti: "T- shirts… For free…"

Inspiracija: rombo figūra parodoje simbolizuoja ne deimantus, bet kviečia kitaip vertinti brangiąsias medžiagas. / R. Rožinskienės nuotr.

Apypiete pažintis su senuoju majų miestu baigta. Mūsų laukia Merida ir prie Meksikos įlankos krantų įsitaisęs Progreso miestelis, kuriame tikimės pagaliau normaliai išsimaudyti.

Ryškia neonine šviesa turistus viliojantis Malekonas – plati pėsčiųjų gatvė palei jūrą. Didžiam mūsų džiaugsmui, paplūdimyje – nė vienos jūržolės. Pagaliau, po beveik dešimt dienų viešnagės Meksikoje, galėsime nusiplauti kelionės prakaitą natūraliose, o ne baseinų bangose.


Keletas įdomių faktų apie majus

• Maždaug 7 mln. majų kultūros atstovų vis dar gyvena savo buvusiuose regionuose, apimančiuose šiuolaikinę Gvatemalą, Belizą, Hondūrą, Meksikos pietus, Salvadorą.

• Senovės majai buvo vieni pirmųjų, užrašiusių savo tautos istoriją daugiau nei 10 tūkst. knygų. Majų hieroglifai priminė miniatiūrinius piešinius, suspaustus į mažus kvadratėlius. Nors buvo labai sudėtingi, istorikams pavyko iššifruoti daugumą jų rašto simbolių. Majų knygos buvo sulankstytos armonikėle, o jų puslapiai pagaminti iš laukinių figmedžių vidinės žievės. Po ispanų konkistadorų įsiveržimo daug majų knygų buvo sunaikinta.

• Majų meistrų pamėgtas nefritas dėl savo grožio ir magiškos galios buvo ypač vertinamas. Darbui su juo amatininkai naudojo kruopščiai pagaląstus akmeninius įrankius, mat metalinių tiesiog nežinojo.

• Majų supratimas apie grožį buvo gana keistas. Ant kūdikio kaktos jie dėdavo lentelę, kad ši liktų kuo plokštesnė. Taip pat majams patiko žvairos akys, kokias turėjo jų saulės dievas Kinich Ahau. Tad savo atžalai virš nosies tilto jie pakabindavo nemažą karoliuką, kad vaikas nuolat žiūrėtų į jį.

• Ilga nosis jiems taip pat buvo grožio viršūnė. Manoma, kad majų piliečiai, turėję trumpesnes nosis, dėvėdavo specialius nosių protezus, pagamintus iš molio.

• Tiek vyrai, tiek moterys mėgo tatuiruotes, o savo dantis puošdavo pusbrangiais akmenimis. Nuo skausmo gręžiant ir dekoruojant dantis majai naudojo žolelių anesteziją.

• Majai be galo mėgo pirtis. Garams sukurti vanduo buvo pilamas ant karštų akmenų, o tokiomis voniomis naudojosi visi – nuo neseniai pagimdžiusių moterų iki valdovų.

• Kadangi majai nemokėjo apdirbti metalo, tai ir jų ginklai buvo akmeniniai arba pagaminti iš aštrių kriauklių. Majų kariai naudojo ir širšių lizdus, kuriuos mėtydavo į priešus, kad sukeltų jų gretose paniką.

• Majai turėjo chirurgų, kurie mokėjo atlikti sudėtingiausias operacijas, naudodami tik iš vulkaninio stiklo pagamintus instrumentus.

• Žmogaus auką majai laikė didele garbe. Jie tikėjo, kad, norint patekti į dangų, pirmiausia reikia pereiti trylika pragaro ratų. Tik tuomet galėjai gauti amžiną palaimą. Dėl šios priežasties majai mielai rinkdavosi tiesioginį bilietą į rojų. Tokį gaudavo per sunkų gimdymą mirusios moterys, karo aukos, savižudžiai, kamuolio žaidimo ir ritualų aukos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

H

H portretas
Hipiai - tai nesusipratimas. Faktiškai nuo jų ir prasidėjo "laisva" meilė ir visas kitas teršalas.

ar

ar portretas
tik ne lgbt pridurkai ten jeskos savoDNR saknu kad isiremint sioje be iskriymu visuomeneje bet tai jau kt ?? nes gali buti kad tai reptmyloidu s ukurti padarai kuriu tik nutrupos is liko siu pridurku genuise=====----
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių