Šįkart kalbiname V. Radzevičių – keliautoją, televizijos laidų vedėją ir ilgametį futbolo gerbėją, kuriam futbolas jau nuo vaikystės tapo ne tik sportu, bet ir būdu pažinti pasaulį.
– Nuo birželio 11-osios kiekvieną dieną prieš futbolo rungtynes TV3 žiūrovai matys pramoginę laidą, skirtą FIFA pasaulio futbolo čempionatui. Esate vienas iš trijų jos vedėjų. Kas Jus patį labiausiai sudomino šiame projekte?
– Futbolas nesudomino (šypsosi), nes jis visą laiką yra mano gyvenime. Galimybė grįžti prie sporto televizijoje – taip, tai labai įdomu. Norėjosi pažvelgti kitu kampu – remiantis savo patirtimis, palyginti žaidžiančių rinktinių šalis pačiais įvairiausiais aspektais. Čia gali būti ir geografijos, ir istorijos, ir gastronomijos, ir antropologijos, ir tiesiog smagių nuotykių.
– Ar Jums, kaip keliautojui, didžiausias šios laidos žavesys – galimybė pakalbėti apie tą vakarą žaidžiančias šalis, jų žmones ir kultūrą, ar vis dėlto svarbesnės yra pačios rungtynės?
– Mano galva labiausiai pramušta futbolo kamuoliu (juokiasi). Pirmąjį savo sąmoningą pasaulio futbolo čempionatą šiek tiek atsimenu iš TV transliacijų nuo dešimties. Ėjo 1978-ieji. Tuomet mūsų televizorius dar rodė juodai baltą vaizdą.
Nuo 1982 m. čempionato jau turėjau Vokietijos puolėjo Rummenigge’o pravardę. Mano klasiokai buvo Zicco ir Maradona. Futbolas per televiziją tada buvo langas į pasaulį. Kai atsirado galimybė keliauti, futbolas visada būdavo šalia. Mes su vietiniais visame pasaulyje galėdavome kalbėtis šia tema. Tad futbolas yra daugelį žmonių vienijanti tema, o pažinti pasaulį per futbolą – nuostabi patirtis.
– Kaip pasiskirstėte vaidmenimis su A. Žukaite-Nalivaikiene ir M. Starkumi? Kuris iš Jūsų trijų žadate būti didžiausiu futbolo ekspertu?
– Nežinau, ar tai išmatuojama. Su Martynu sergame už tą patį futbolo klubą ir dažnai diskutuojame apie futbolą. Net kelionėse nepraleidžiame mums svarbių futbolo rungtynių. Be to, esame daugybę metų kartu spardę kamuolį, prieš 30 metų įkūrėme futbolo klubą „Prelegentai“. O su Asta dar nesame žaidę (šypsosi).
– Kaip ruošiatės būsimoms laidoms? Ar jose bus naudojama per keliones sukaupta vaizdo ir fotografijų medžiaga, o gal didžiausias dėmesys teks spontaniškam trijų vedėjų dialogui?
– Pasirengimas – informacijos rinkimas, asmeninių archyvų narstymas, o tada jau, tikiu, gali prasidėti ir ekspromtas studijoje.
– Atrodo, kad futbolas Jūsų gyvenime užima ne mažesnę dalį nei kelionės. Kokių įsimintiniausių futbolo nuotykių esate patyręs kartu su M. Starkumi?
– Jau užsiminiau apie futbolo klubą „Prelegentai“. Daug metų jame kartu žaidėme. Tik Martynas buvo gynėjas, o aš – puolėjas. Tad mums sekėsi tada, kai sekėsi ir komandai.
Negana to, abu sergame už „Liverpool“, o atsiradus progai skrendame stebėti rungtynių į „Anfield“ stadioną. Mus sieja ir Vilniaus „Žalgiris“. Dar esame dalyvavę unikalioje futbolo kelionėje – į pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje keliavome mersedesu, kuriuo tais pačiais metais vykome į savo pirmąją televizinę ekspediciją Afrikoje.
Beje, į Vokietiją Martynas vežėsi tėtį, o aš – dukrą Augustę. Tai buvo unikali trijų kartų išvyka į futbolo šventę.
– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su futbolu?
– Mano dėdė Rimas Radzevičius rimtai žaidė futbolą. Jis, kai buvo paauglys, o aš – dar vaikas, statydavo į mane į vartus ir mušinėdavo sunkų guminį sviedinį. Tas kamuolys, pamenu, skaudžiai prilipdavo.
Kieme Vilniuje nuolatos gainiodavome kamuolį, o vartus atstodavo medžiai. Ne visada taiklūs būdavome – dūždavo ir daugiabučių langai... Kurį laiką lankiau futbolą, bet paviliojo rankinis. Tačiau futbolą žaidžiau, kol galėjau.
– Ar dar prisimenate pirmąsias rungtynes, po kurių futbolas Jus tiesiog pagavo ir nebepaleido?
– Oooo, kaip galėčiau pamiršti. Rungtynės, kurios užkabino visam gyvenimui ir įskiepijo aistrą futbolui, buvo 1982 m. pasaulio čempionato pusfinalis tarp Vakarų Vokietijos ir Prancūzijos. Jos dar vadinamos Sevilijos naktimi, o man ta naktis buvo Kupiškyje, pas senelius, per vasaros atostogas. Tada ir gavau pravardę Rummenigge’as.
Prancūzai per pratęsimą pirmavo 3:1, bet Karlas-Heinzas Rummenigge’as ir Klausas Fischeris išlygino rezultatą, o po baudinių serijos vokiečiai laimėjo. Na, prieš tai dar vokiečių vartininkas Haraldas Schumacheris išjungė prancūzų gynėją Patricką Battistoną – šis neteko sąmonės ir kelių dantų, tačiau vokietis nė negavo įspėjimo.
Prancūzijos kapitonas Michelis Platinis vėliau šias rungtynes pavadino gražiausiomis savo karjeroje, nors jos baigėsi skaudžiausiu pralaimėjimu. Man tai buvo brutali futbolo injekcija, kuri užgrobė sielą visam gyvenimui.
Be abejo, reikia paminėti ir Vilniaus „Žalgirį“. Nepraleisdavau nė vienų jo rungtynių Vilniuje – keisdavosi tik tribūnos.
– Kas, Jūsų nuomone, futbolą daro ypatingą milijardams žmonių visame pasaulyje?
– Futbolas ypatingas todėl, kad jame telpa visas gyvenimas. Gali būti milijonierius iš Paryžiaus arba piemuo Atlaso kalnuose Maroke, bet kai prieš tave rieda kamuolys, taisyklės visiems vienodos.
Per rungtynes žmonės gauna tai, ko dažnai trūksta kasdienybėje – bendrystę. Per 90 minučių tūkstančiai nepažįstamųjų tampa tarsi viena komanda.
Futbolas leidžia tikėti stebuklais, nes kartais maža šalis nugali didžiąją, o autsaideris tampa didvyriu.
Kelionėse esu matęs, kad futbolas yra universali kalba. Gali nemokėti nė žodžio vietine kalba, bet užtenka paklausti apie futbolą ir jau turi draugų, pašnekovų, istorijų.
Gal todėl futbolas ir yra daugiau nei sportas. Tai pasakojimai apie žmones, viltį ir tai, kad rytoj gali būti geriau negu šiandien.
– Kokių futbolo rungtynių atmosferą esate patyręs gyvai ir iki šiol prisimenate?
– Kiečiau nei „Liverpool FC“ stadione „Anfield“, kai visas stadionas dainuoja „You’ll Never Walk Alone“, turbūt nesu patyręs.
Pasaulio čempionate Vokietijoje teko būti ir tarp olandų sirgalių – tai taip pat buvo užburianti šventė. Škotai savo rinktinę palaiko nepaprastai įspūdingai ir ugningai. Todėl tokių nepamirštamų akimirkų mano gyvenime buvo ne viena.
– Ar turite vieną komandą ar futbolininką, kuriam simpatijos išliko nepakitusios daugelį metų?
– Nuo paauglystės – „Liverpool FC“. Man teko komentuoti UEFA Čempionų lygos finalą Stambule tarp „Liverpool FC“ ir „Milan AC“. Tai, ką skauzeriai („Liverpool FC“ sirgaliai) iki šiol vadina Stambulo stebuklu.
Po pirmojo kėlinio Italijos klubas pirmavo 3:0. Į mano telefoną pasipylė pašaipios draugų, „Milan“ sirgalių, žinutės. Tačiau „Liverpool“ rezultatą išlygino ir po pratęsimo bei baudinių serijos iškovojo pergalę. Tada jau aš rašinėjau žinutes (juokiasi).
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje futbolas vis dar negali prilygti krepšiniui?
– Trūksta pergalių. Geriausia Lietuvos futbolo savaitė buvo 2003 m. nuo kovo 29 d. iki balandžio 3 d. Lietuvos rinktinė išvykoje sužaidė lygiosiomis su Vokietija 1:1, o Kaune 1:0 įveikė Škotiją.
Abi šias rungtynes man teko komentuoti. Puikiai pamenu, kad transliacijų reitingai šovė į futbolui neregėtas aukštumas.
– Ar esate iš tų sirgalių, kurie prie televizoriaus šaukia ant teisėjų ir viską žino geriau?
– Teisėjas taip pat yra žaidimo dalis. Kaip ir jo sprendimai. Būsiu nemodernus, bet man nepatinka VAR sistema (angl. Video Assistant Referee – tai vaizdo peržiūros sistema futbole, padedanti teisėjams priimti svarbius sprendimus – red. past.). Žinoma, reaguoju, gal ir šaukiu, kai nesutinku su sprendimais. Tai irgi yra žaidimo dalis.
– Kurioje šalyje futbolo aistra Jus nustebino labiausiai?
– Argentinoje. Ten visur ir visada futbolas. Degalinėse, kavinėse, kirpyklose ir ten, kur nė negali įsivaizduoti. Televizoriai rodo rungtynes tiesiogiai ir nuolat kartoja įrašus.
– Ar yra vieta pasaulyje, kur futbolas atrodo beveik kaip religija?
– Ir vėl būtų Argentina. Ten net Diego Maradonos šventykla yra!
– Kokį įspūdingiausią futbolo stadioną esate aplankęs?
– Barselonos „Camp Nou“ ir Liverpulio „Anfield“. Abu istoriniai, abu įspūdingi.
Pakeliui į „Anfield“, jei neturi bilietų, gali užsukti į „The Church“ – bažnyčią. Ten, buvusios anglikonų bažnyčios pastate, įsikūręs pabas su didžiuliu ekranu vietoj altoriaus.
– Jei reikėtų sudaryti futbolo sirgaliaus kelionių maršrutą, kokias tris vietas į jį įtrauktumėte ir kodėl?
– Skrendame į Liverpulį ir nueiname į „Anfield“ stadioną. Tada keliaujame į Barseloną ir į „Camp Nou“ stadioną žiūrėti rungtynių tarp „FC Barcelona“ ir „Real Madrid“. Kelionę baigiame Rio de Žaneire, „Maracana“ stadione, žiūrėdami rungtynes tarp Brazilijos ir Argentinos.
– Kas aikštelėje Jus žavi labiau – futbolo žvaigždės ar eilinių sirgalių elgesys tribūnose? Gal teko kada gyvenime pakliūti į kovingai nusiteikusių sirgalių minią?
– Tai yra sudėtinės futbolo dalys, be vieno nebūtų kito. Kovingiausi laikai iš tiesų buvo sovietmečiu, kai Vilniaus „Žalgiris“ žaisdavo su Maskvos komandomis. Po jų vykdavo spontaniškos eisenos į geležinkelio stotį „palydėti“ „Spartako“ ar „CSKA“ fanų. Režimui tai buvo šokas – milicininkai net guminių lazdų neturėjo, daužydavo su eismo reguliuotojų lazdelėmis. Paskui laukdavo reikalai su KGB ir pan.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris teigia, kad futbolas – tik 22 žmonės, besivaikantys kamuolį?
– Sakyčiau, kad formaliai jis teisus. Kaip ir žmogus, kuris teigia, kad knyga tėra popieriaus lapų krūva, o kelionė – tiesiog persikėlimas iš taško A į tašką B.
– Jei reikėtų pasaulio futbolo čempionatą pažinti vien pagal maistą, nuo kurios šalies pradėtumėte ir kokio maisto mums paragauti linkėtumėte?
– Oi, nors persiplėšk (juokiasi). Argentinoje – mėsa, Maroke – tadžinai, Uzbekistane – plovas... O kur dar Meksika, Prancūzija, Ispanija, Italija, Japonija... Žinokite, neužteks vietos atsakymams.
– Kuri futbolo šalis, Jūsų nuomone, turi geriausią virtuvę?
– Atsakysiu kiek kitaip. Prancūzai, manau, pirmieji savo nacionalinėje futbolo akademijoje pradėjo ugdyti ir tinkamos futbolininkų mitybos įgūdžius. Tuo turbūt viskas ir pasakyta (šypsosi).
– Jei futbolo rungtynes žiūrėtumėte tik su vienu gardžiu užkandžiu, tai būtų...
– Kas neriebaluoja ir neužima rankų. Tiesa, dar leidžia pulteliu padidinti garsą, kai jį nutildo žmona.
– Kuri FIFA čempionato komanda šiemet Jus intriguoja labiausiai?
– Yra įdomių variantų. Pavyzdžiui, nykštukinių valstybių, Uzbekistanas irgi pateko į pasaulio futbolo čempionatą... Tačiau aš, kaip konservatyvus žmogus, kuris nemėgsta, jei keičiamos futbolo taisyklės, esu už Angliją.
– Jei galėtumėte FIFA čempionatą stebėti iš bet kurios pasaulio vietos, kur skristumėte?
– Į Kiurasao! Teko mėnesį plaukioti Karibų salose, tad futbolą žiūrėti tenykščiame paplūdimyje būtų tikrai smagu.
– Anksčiau žmonės žiūrėdavo futbolo rungtynes tiesiogiai per televizorių ar stadione, o šiandien vis dažniau seka telefonuose, socialiniuose tinkluose, žiūri trumpus vaizdo įrašus. Ar toks skaitmeninis vartojimas keičia pačią futbolo emociją? Ar jausmas išlieka toks pat kaip ir anksčiau?
– Tiesą sakant, bent jau savo aplinkoje nepastebiu tokio dalyko. Rungtynės yra šventas reikalas. Aš pats naudojuosi tik viena technologine gudrybe – jei negaliu žiūrėti tiesiogiai, stebiu atsisukęs įrašą. Prieš tai įspėju draugus, kad žiūrėsiu įrašą. Kad nepraneštų rezultato. Jie irgi taip daro. Tada jau belieka saugotis, kad per kokį nenumatytą informacijos kanalą nepasirodytų rezultatas. Tos 90 minučių, o jei reikia – ir daugiau, mums yra šventos.
– Ką šiandien pasakytumėte jaunuoliui, svajojančiam ne tik sirgti už futbolą, bet ir pačiam siekti profesionalo karjeros? Ar futbolui iš tokios mažos šalies kaip Lietuva vis dar realu išeiti į pasaulį?
– Visada tikiu svajonių filosofija. Tačiau joks talentas neveiks be darbo. Tad reikia ir tikėjimo, ir darbo. Visa kita ateis savaime.
– Koks būtų Jūsų asmeninis golas šiems metams? Ar po visų kelionių ir patirčių pasaulyje, TV laidų ir projektų yra svajonė, kurios dar neįgyvendinote?
– Tai kūrybinė svajonė ir tikrai būtų rimtas golas man, jei ją įgyvendinčiau. Tikiuosiu po pasaulio čempionato ir pradėti.
– Ar futbolas kartais nesugriauna Jūsų ir žmonos laisvalaikio planų? Kaip pavyksta rasti pusiausvyrą tarp aistros futbolui ir šeimos laiko?
– Su Laisve šiuo klausimų ginčų nekyla. Jai pačiai tai nelabai įdomu, nors itin svarbias rungtynes ji taip pat žiūri. Tiesiog visiems aišku – aš žiūriu futbolą, ir tai yra mano laikas. Anksčiau daugiau laiko paaukodavau, kai dar pats žaisdavau. Ačiū šeimai už supratimą.
– Nepaklausiau apie anūkus – ar kuris nors jau domisi futbolu taip pat aistringai, kaip ir jų senelis?
– Su anūkais kamuolį spardome kartu. Vyresnėlis Skajus jau visai gerai varinėja kamuolį, o mažėlis Jokūbas dar tik bando.
– Pasidalykite vasaros planais – vasarosite Vytaro fermoje ar kelsite sparnus kur tolėliau?
– Ūkis nepaleidžia... Gyvenu miške, tai taip ir bus. Na, tikiuosi, kad kelias trumpas išvykas kaip nors ištaikysiu.
(be temos)