Iš Venecijos karnavalo – su „koronos“ karūna ant galvos

Prieš finalą – masinė psichozė

Išpūstaklubiais rūmų damų tortais pasipuošusios moterys pudruojasi jau ir taip baltas nosytes, o tada elegantiškai papsi elektronines cigaretes. Jų garbiniuotais perukais praplikusius pakaušius prisidengę džentelmenai, sukišę nosis, ausis į išmaniuosius telefonus, duoda paskutinius nurodymus savo pavaldiniams, likusiems kažkur toli – įvairiausiuose Žemės rutulio kampeliuose. Juk kasmetinis Venecijos karnavalas – viso pasaulio mylima fiesta.

Prabangiais aksomo ir Venecijos šilko audiniais šiugždantiems istoriniams senjorų kostiumams bando nenusileisti kičiniai jaunimo pimpačkiukai, vienaragiai, piratai, auksaplaukės... Ant kiekvieno klaidesnio praėjimo apstu priverstinėmis antikoronos kaukėmis pasipuošusių policininkų. Visi jie kaip išprotėję šaukia burtažodį "San Marko" ir rodo miniai plaukti Šv.Morkaus aikštės link.

Angelo skrydis

Klausome jų nurodymų, nors pasiklysti ir taip neįmanoma: galinga įcentrinė minios jėga tave – išklydusį iš pagrindinio kelio į kokią nors žavią karnavalinių kaukių ar spalvingo murano stiklo krautuvėlę – kaipmat grąžina atgal. Suprask, nėra čia ko žioplinėti, kai virš šurmuliuojančios Šv.Morkaus aikštės netrukus skris erelis.

"Erelio skrydis" – tradicinis Venecijos karnavalo uždarymo akcentas. Matome tvirtus lynus, jungiančius kampanilės (bemaž 99 m aukščio bokšto) viršūnę su scena. Vietiniai pasakoja, kad kasmet per karnavalo atidarymą tą patį skrydį atlieka mergina-angelas, kuria tampa vis kita gražuolė, "Marijų konkurso" nugalėtoja. "Marijų konkursas" – tai dar viena neatsiejama Venecijos karnavalo dalis. Manoma, kad ji net senesnė už pačią šventę. Nuo maždaug 943 m. mieste vykdavo apeigos, skirtos Mergelei Marijai. Ta proga vienoje iš Venecijos bažnyčių būdavo švenčiamos net dvylikos merginų vestuvės. Jomis galėjo tapti tik pačios gražiausios iš pačių neturtingiausių miesto gyventojų. Visoms dvylikai būdavo suteikiamas Marijos vardas, o vietos kilmingieji nepašykštėdavo nuotakoms gerų kraičių.

Pikta, kad lietuviški skoniai visiškai neatitinka italų komisijos nuomonės. Jei mes už idėjinę Žemės, Vandens ir Ugnies stichijų trejybę – žiuri ją sutinka santūriai.

Ši tradicija – atrinkti dvylika gražiausių miesto merginų – gyva iki šiol. Pirmąjį karnavalo šeštadienį merginos ir gausus jas lydinčių muzikantų, šokėjų ar šiaip žioplinėtojų būrys keliauja iki Šv.Morkaus aikštės, kur išrenkama pati nuostabiausioji. Jai tenka garbė tapti nauju Venecijos angelu ir savo skrydžiu virš tūkstantinės stebėtojų minios paskelbti karnavalo pradžią.

Nuo minios – į Burano salą

Šnipštas! Turbūt į Šv.Morkaus aikštę reikėjo plaukti krūtine ar nugara – gal būtų greičiau. "Erelio skrydžio" mes nepamatome (įplaukiame į bizantiškąjį Šv.Morkaus bazilikos uostą pavėlavę lygiai penkias minutes). "Erelis" (šįmet jo plunksnos atitenka garsiam Italijos slidininkui, pasaulio čempionui Kristianui Ghedinai) jau su visomis slidėmis nuslydęs į sceną. Kur ji?.. Aūūū?! Pro sausakimšą žmonių minią, ošiančią nesuvaidintoje ekstazėje, sugebame įžvelgti tik raudonų plazminių ekranų kubus. Kaukių finalas po trijų valandų…

Iriamės atgalios, link prieplaukos, kur šiandien mažai kam reikalingi (visi smalsuoliai gi aikštėje!) kursuoja vandens autobusai – vaporettai. Jau kelintąsyk skenuojame savo išganingąjį dviejų dienų transporto bilietą, kurio vertę mūsų gastrolių skaičius Italijoje jau seniai pranoko. Ir štai mes laive. Net visą valandą – tiek truks kelionė iki spalvotais žaisliniais namukais garsėjančios Burano salos – galėsime permąstyti vakar dienos įspūdžius, patirtus Šv.Marko aikštėje.

Žaidimas, meilė ir beprotybė

Nors apkeliavę bemaž pusę pasaulio, Venecijoje lankomės pirmą kartą. Ir, žinoma, taikome į patį garsiojo karnavalo sūkurį. Norime pajusti tą stebuklingą miesto dvasią, tvyrančią Venecijoje tomis dienomis. Iš anksto kruopščiai išsistudijavę karnavalo programą, vasario 22-osios popietę stypsome aikštėje, kur vyksta kaukių ir kostiumų konkursas. Šių metų tema: "Il Gioco, l'amore e la Follia" ("Žaidimas, meilė ir beprotybė").

Iš šono žiūrint kaukių šou taisyklės labiau kvepia linksmu žaidimu nei lietuvių eurovizininkų atrankos "Pabandom iš naujo" finaline kova. Iš anksto užsiregistravę dalyviai ar jų grupės išdidžiai eina raudono kilimo podiumu, pristato savo kaukes. Vėliau prasideda balsavimas. Prieš komisiją stoja dvi kaukių stovyklos. Iš kairės – žalioji (su žalia kortele), iš dešinės – raudonoji (su raudona). Įsijautusiai žioplinėtojų miniai rėkiant, švilpiant, trypiant ar kaip kitaip reiškiant savo susižavėjimą išradingomis kaukėmis, kostiumais (dauguma jų – su ne itin patogiu judėti po sceną rekvizitu: balkonais, tortais, smuiko raktais ar net antrąjį asmenį vaizduojančiais objektais), žiuri kelia Italijos vėliavos spalvų korteles – žalią arba raudoną. Kurių daugiau – toji laimi…

Ir taip – iki pergalingo finišo, kol iš gero tuzino dalyvių lieka tik du kaukių ansambliai. Kadangi Italijos vėliava turi ir baltą spalvą – jai atstovaujame mes, net pabalę iš nuostabos ir balto pavydo, kokie nagingi gali būti tie kaukių konkurso dalyviai. Ir koks svarbus jiems šis hobis, jei kasmet į Venecijos karnavalą atsibeldžia net iš Peru ar JAV… Kiek išmonės, bemiegių naktų, eurų ir entuziazmo, idėjinio užtaiso telpa jų karnavaliniuose eksperimentuose.

Pikta, kad lietuviški skoniai visiškai neatitinka italų komisijos nuomonės. Jei mes už idėjinę Žemės, Vandens ir Ugnies stichijų trejybę – žiuri ją sutinka santūriai. Jei kviečiame bisui Stradivario smuiką – komisijos nariai (matyt, jau gerokai išalkę: renginys juk ilgas) pasirenka… gardžiai atrodančių Keksiukų šeimynėlę. Matyt, kaukės (kaip ir "Eurovizijos" konteksto dainos) turi savas skonių ir simpatijų tradicijas. Ne mums, žaliems turistams, kad ir labai draugiškoje Venecijos žemėje jas pakeisti!

Asmeninio archyvo nuotr.

Šv.Morkaus bazilikos žavesys

Išrinkę finalistus (jie pasirodys sekmadienį), dairomės po milžinišką Šv.Morkaus aikštę, kadaise Napoleono pavadintą "elegantiškiausia Europos svetaine". Ir kiek gi garsių pastatų vienas po kito rikiuojasi toje svetainėje: Dožų rūmai, į viršų tarsi smailė išsišovusi kampanilė – kitaip sakant, Šv.Morkaus varpinė, kurioje yra net penki varpai (kiekvienas turintis savo vardą).

Jos viršuje neįmanoma nepastebėti auksinės arkangelo Gabrieliaus statulos. Kažkur netoliese dar turėtų būti garsusis Rialto tiltas, nuo kurio smagu žvalgytis į Didįjį kanalą… Ach… Vos nepamiršau – Atodūsių tilto, jungiančio kunigaikščių Dožų rūmus (kur buvo teismo salė) ir kalėjimą. Iš jo tiesiai per tiltą atvesdavo nuteistuosius.

Vis dėlto didingiausiai iš visos vietos garsenybių plejados atrodo Šv.Morkaus bazilika. Jei turėsi auksinės kantrybės (ne tik kaulinės, kaip sako Vytauto Petkevičiaus Kodėlčius) ir atstovėsi nemenką eilę – į baziliką pateksi nemokamai.

Trumpam pavirstame vienos rusų grupės (mes gi lietuviai – ir kalbą suprantam, ir taupyti mokam) šešėliais. Jų gidas pasakoja, kad evangelistas Morkus, keliaudamas į Romą, išsilaipino prie Rialto ir čia patyrė regėjimą. Sapne apsilankęs arkangelas jam pranešė, kad Morkus bus palaidotas būtent šioje vietoje. Ir ką jūs manote?! Išties, 828 m. du pirkliai iš Aleksandrijos į Veneciją pargabena šio šventojo kūną, o dožas Džustinianas įsako pastatyti čia bažnyčią. 832 m. statybos užbaigiamos, bet iki dabartinės bizantiškojo stiliaus grožybės su Pala d'Oro – auksu ir brangakmeniais išpuoštu bazilikos altoriumi – dar toli. Metams bėgant statinys apgriaunamas, mistiškai dingsta ir paties šventojo palaikai, kurie vėliau atsiranda… Dabar ši didinga bizantiškojo meno šventovė kasmet sutraukia minias turistų iš viso pasaulio. O mes, žvalgydamiesi apačion iš jos balkono, ir vėl patenkame į geidulingas karnavalo aistras, kurių tradicijos siekia labai senus laikus.

Senosios karnavalo tradicijos

Tradiciniai lietuviškų Užgavėnių personažai nuo neatmenamų laikų buvo baisūs ir skirti išvyti žiemą, o senųjų Venecijos gyventojų kaukės nešė visai kitokią žinią. Jau XIII a. antroje pusėje, kiekvienas, pasislėpęs po ja, galėjo išpildyti slapčiausias savo svajones. Vyras tapti moterimi, vienuolė – pasauliete, neturtinga venecijietė – šilkais šiugždančia kilminga dama…

Juk būtent tokia ir buvo dožo Vitale Faliero idėja, 1094 m. virtusi pirmuoju Venecijos karnavalu. Sakoma, kad tais laikais šventė prasidėdavo dar spalį nuo paprastų, dažniausiai baltos spalvos kaukių nešiojimo. Jos turėjo garantuoti miestiečiams anonimiškumą. Net ir sutikę vieni kitus gatvėje žmonės sveikindavosi ne vardais, o tam tikrais kreipiniais, pavyzdžiui: "Laba diena, Kauke!" (it. "Buongiorno, Siora Maschera!") Baltomis kaukėmis, juodais apsiaustais ir trikampėmis skrybėlėmis apsitaisę būdavo net elgetos. Įsivaizduojate, kaip tų laikų turistams – nagi, kokiems Rytų pirkliams – turėjo atrodyti venecijiečiai?! Tarsi kokie išbalę vaiduokliai, šmirinėjantys po miesto gatves vos ne kiaurus metus.

Kaip uždarytas? Kada uždarytas?! Juk prieš geras tris valandas dar žvalgėmės nuo Šv.Morkaus bazilikos balkono ir spėliojome, ką daryti – laukti kaukių finalo ar sprukti nuo jau šiek tiek įgrisusios minios šurmulio į Burano salą.

Oficialiai švęsti karnavalą venecijiečiai pradėdavo gruodžio 26 d., vos pasibaigus kalėdinių (religinių) renginių apribojimams. Kai tik šventose Kalėdų mišiose dožas pasirodydavo užsidėjęs kaukę, kaipmat visi suprasdavo, kad kuklūs miestiečių apdarai gali būti pakeisti į spalvingus karnavalo kostiumus. O jau tada fantazijos liedavosi laisvai, apranga kiekvienas išreikšdavo savo užgaidas, kanaluose vykdavo gondolų regatos, aikštėse – bulių bėgimai, o Venecijos rūmuose nesibaigdavo puotos ir ištvirkavimai…

Daktaro Maro kaukė

Siaurose Venecijos miesto gatvelėse daugybė spalvingų kaukių krautuvėlių. Languose – įspūdingi meno šedevrai, pagaminti iš odos, porceliano, stiklo. Sakoma, kad tikrosios (ir pačios geriausios) kaukės  bautta buvo gaminamos iš natūralios odos. Tokiomis prieš eidamas į pasimatymą su ištekėjusia moterimi užsidengdavo veidą net pats Kazanova. Iš tokios minkštos, lengvai prie veido priglundančios odos pagaminta kaukė jos savininkui netrukdydavo bučiuotis ar net dalyvauti dvikovoje.

Kadangi į dvikovą nesiruošiu (savąjį riterį nukoviau prieš geras dvi dešimtis metų), tai dar Florencijoje (išsigandusi venecijietiškų kainų) nusiperku juokdario Arlekino kaukę. Tik vaikščioti su ja nepatogu… Pasidarau keletą reklaminių foto ir grūdu į kuprinę. Kai grįšiu Lietuvon – ras vietą salione.

Vis dėlto šiurpiausiai – o kartu ir paslaptingiausiai – atrodo po minią šmirinėjančios ilgasnapės Daktaro Maro (it. Dottor Peste) kaukės milžinišką baltą snapą primenančiomis nosimis. Sakoma, kad į tokias per marą gydytojai įsidėdavo tam tikrą filtrą, padarytą iš česnako, druskos, rozmarino ir kitų augalų. Nuo ligos turėjo apsaugoti ir akiniai, pirštinės bei lazdelė, kuria Daktaras Maras liesdavo ligonius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien šios kaukės reikšmė jau kita. Tai tarsi savotiškas talismanas, galintis apsaugoti karnavalo dalyvį (tą, į kurį nukryps daktaro lazdelė) nuo ligų. Labai tikimės, gal ir nuo baisią paniką pasauly sėjančio koronaviruso, kurio aukomis (nes grįžtame iš Šiaurės Italijos) kelias karantino savaites Lietuvoje būsime ir mes. Viena akimi sekame atgarsius apie šį baubą internete. Hmm – beveik visi Italijoje patvirtinti koronaviruso atvejai yra šiaurinėje šalies dalyje, įskaitant šiaurės rytinį Veneto regioną, kuriam priklauso ir Venecija. Ar tik nebūsime paskutinieji mohikanai, juokaujame plaukdami, kurie jau paskutiniai šįmet matė karnavalą?!

Naujienos – iš feisbuko

Mes jau Burane. Vaizdelio ant kranto, kur tarsi spalvotos degtukų dėžutės pūpso Burano žvejų namukai, nė už ką nesupainiosi. Pats salos pavadinimas irgi skamba kažkaip magiškai: bu-ra-no…

Kažkada, kai dukros buvo dar visai mažytės, prašydavo tėčio pasekti joms pasaką apie Burtininką. O pati laukiamiausia pasakos dalis buvo… burtai: "Šarimaridabulstari..." Taip nutaisęs paslaptingą Burtininko balsą kalbėdavo mano vyras, kuris – jei tik būtų gyvenęs Burano saloje anais laikais – turbūt būtų plaukęs į jūrą žvejoti…

Kalbama, kad anksčiau salos gyventojai daugiausia užsiimdavo žvejyba, tad ryškios namukų spalvos padėdavo lengviau susiorientuoti grįžtant namo. Šiandien taip pat, jei kuris buranietis nori perdažyti savo namą, turi kreiptis į savivaldybę leidimo ir klausti, kokią spalvą galėtų pasirinkti.

Užsimanau gyventi Burano saloje. Kokiame nors ryškiai salotiniame namelyje su rožiniu ciklamenu ant šviežiai geltonai nudažytos palangės… Galėčiau tęsti Burano moteryčių, kurias mačiau dailiųjų siuvinių parduotuvėlėse, rankdarbių tradiciją: siuvinėti, nerti, megzti juk moku! Žaislinių namelių prieangėliuose, stypčiojančios su siuvinėliais rankose, jos man atrodo kaip to pasakiško Burtininko žmonos.

Viena neramu, permetus akimis draugų žinutes feisbuke, kad jos visos kaip viena šaukia: VENECIJOS KARNAVALAS UŽDARYTAS! Kaip uždarytas? Kada uždarytas?! Juk prieš geras tris valandas dar žvalgėmės nuo Šv.Morkaus bazilikos balkono ir spėliojome, ką daryti – laukti kaukių finalo ar sprukti nuo jau šiek tiek įgrisusios minios šurmulio į Burano salą.

"Įdomu, ar jus įsileis į Lietuvą?!" – rašo į mesindžerį draugė. "Dabar kurį laiką negalėsi susitikti su mama: senesnio amžiaus žmonėms tas virusas gali būti mirtinai pavojingas", – skambina Italijon kita. "Iškaitinsime tave pirtyje, paskui prigirdysime džūkiška namine ir tik tada leisime žaisti tinklinį", – atakuoja vyrą pliažo tinklinio mėgėjai.

Aš panikuoju. Vyras nervingai šypsosi. Tik viena dukra, per daug užsiėmusi rytdienos istorijos kontroliniu, kala net į Venecijos karnavalą pasiimtas XX a. svarbiausių karų datas. Kas žino, gal ir mūsų, žalių turistų, kelionių istorijoje – ši data (vasario 24-oji, iš Italijos grįžtame namo) sukels tikras karo audras iki tol ramiai tekėjusiame gyvenime? O jau kad porą savaičių teks slėptis apkasuose ir nešioti nematomas Pono Maro kaukes – tai jau tikrai!