Tbilisio mozaikoje – visos Sakartvelo spalvos

Visokių yra turistų – archeologijos mėgėjų, gastronomijos ekspertų, tiesiog žioplinėtojų, pirkinėtojų... Na, o mes, žalieji, save turbūt priskirtume prie akimirkų gaudytojų. Kapt vieną momentą, kapt kitą, o vakare, grįžę į viešbutį, veriame juos ant prisiminimų siūlo ir ragaujame tarsi be galo skanius Sakartvelo saldumynus čiurčchelas.

Pirmas: svaiginantis

Ankstyvas sausio 2-osios rytas. Lėktuvas iš Rygos Tbilisio oro uoste leidžiasi apie ketvirtą. Dar užmiegotomis akimis bandome pereiti pasų patikrą. Pareigūnai iš paskutiniųjų stengiasi būti malonūs ir žvalūs (kiek tai įmanoma su šimtais kartveliškų tostų atšventus Naujuosius). Antroji Žiurkės metų diena, pasak vietinių, – visų ateinančių 365 dienų laimės pranašė, kaip ją praleisi, tokie ir bus metai.

Mums, turistams, ką tik atvykusiems į Sakartvelą, ji prasideda… nuo vyno. "Svetingumas – antrasis mūsų šalies vardas", – rašoma ant butelio etiketės ir linkima sveteliams atsilaisvinti diržus arba įsigyti platesnes kelnes. Rimtaveidė pareigūnė viena ranka taukšteli antspaudus, o kita… traukia iš po stalo du suvenyrinius buteliukus gruziniško vyno. "Iš Kachetijos regiono", – dar spėjame perskaityti. O taip – užuominą supratome – ateinantys metai žada būti svaiginantys!

Derinys: neaprėpiamos Kaukazo platybės ir slidinėjimas Gudauryje – pats geriausias žiemos atostogų derinys. Asmeninio archyvo nuotr.

Antras: svetingasis

Miestui dar miegant pasiekę savo jaukų viešbutuką Tbilisio centre, tikimės naujamečio stebuklo, o gal paprasčiausio svetingumo, apie kurį Lietuvoje jau sklinda legendos. O kad mūsų kambarėlis, į kurį teoriškai galėtume įsikelti tik nuo vidurdienio, būtų laisvas! Deja…

Mažame kiemelyje šalia kičinių nykštukų, skėtukų, spalvotų gėlių vazoniukų ir kitų kiemo interjerą kuriančių dekoratyvinių daikčiukų kėpso tuščias žiurkės (o gal žiurkėno?) narvas. Negi šeimininkas išvykęs? Ei! Hello! Zdrastvuite… Balsas iš antro aukšto, mažiausiai šimtą kartų pavadinęs mus dorogije vy moji, liepia eiti į virtuvę ir nusnūsti ten valandėlę, kitą – visi kambariai šiuo metu užimti!

Įsivaizduoju, kaip žaviai Tbilisio senamiesčio gatvelių labirintas atrodys vasarą.

Apgraibomis išsiskleidę siaurą sudedamąją sofutę ir vietoj antklodžių apsikamšę paltais, užmiegame saldžiu keliautojų miegu. O ryte mus pažadina kažką sava kalba burbuliuojantis samovaras, iki skausmo pažįstamas rytinės kavos kvapas ir… sovietinės vaikystės sekmadienių topas – "Svečiuose pas pasaką": Ivanušką su Nastiuška rodo.

Trečias: istoriškasis

Nors jaučiamės kaip šlapiu maišu trinktelėti (ir ne vieną kartą), išvarome save… Ne, ne rinkti žibučių, bet apžiūrėti miesto. Sakartvelo sostinė išsidėsčiusi kalnų slėnyje ir ant jų abipus Kuros (Mtkvari) upės. Čia daug senovinės architektūros ir naujai pridygusių (ne vieno prieštaringai vertinamų) futuristinių, modernistinių pastatų.

Paliekame juos popietei, nes šeimininkas siūlo pradėti nuo visai šalia namų esančios Švč.Trejybės katedros, stūksančios ant Šv.Ilijos kalvos Avlabario rajone. Daugiau nei 85 proc. Tbilisio gyventojų išpažįsta įvairias krikščionybės formas, tarp kurių gausiausia yra Sakartvelo stačiatikių bažnyčia. Išvystame ją – gražuolę – vos už kelių šimtų žingsnių (tiesa, kad tie žingsniai nenukreivotų į šoną, dar oro uoste pirkome vietinę SIM kortelę su 10 GB interneto).

Švč.Trejybės katedra (Sameba) – trečia aukščiausia Rytų stačiatikių katedra pasaulyje ir vienas didžiausių religinių pastatų pagal plotą. Bent taip rašo Vikipedija. Žalių turistų nuomone, triaukštis soboras išties vertas dėmesio. Tiek įspūdingu architektūriniu stotu (pūpso ant kalvos tarsi koks gražus, dar labai šviežias trijų aukštų šventinis tortas, iškeptas visai neseniai, 2004 m.), tiek ir neeiline savo atsiradimo istorija.

Lūkesčiai: nuo 2004 m.Sakartvelo prezidentu tapęs Mikcheilas Sakašvilis ėmėsi gražinti Tbilisį. Deja, futuristinis Tbilisio operos ir baleto teatras durų taip ir neatvėrė... Asmeninio archyvo nuotr.

Pasirodo, 1989 m. Sakartvelo stačiatikių patriarchatas ir Tbilisio valdžia paskelbė tarptautinį projekto "Švč.Trejybės katedra" konkursą. Po kelių jo etapų ir daugybės projektų galiausiai konkursą laimėjo architektas Archilas Mindiašvilis. Bet prasidėję pilietinių neramumų metai šį grandiozinį projektą nukėlė į miglotą ateitį. Tik 1995 m. rudenį buvo padėti pamatai naujajai bažnyčiai, kuri, kaip skelbė vietos žiniasklaida, būsianti kartvelų tautinio ir dvasinio atgimimo simbolis. Kalbama, kad Švč.Trejybės katedros statyba daugiausia buvo remiama kelių vietos verslininkų, panorėjusių likti incognito, ir paprastų Sakartvelo žmonių.

Ketvirtas: romantiškasis

Šeimininkas pasakoja, kad Tbilisyje aktyviai vyksta statybos ir senų pastatų renovacija. Mirktelėjęs akį dar priduria, kad verčiau išjungtume navigaciją ir leistumės paklaidinami siaurųjų Avlabario rajono gatvelių. Jei tik esame romantikai…

Iš pirmo žvilgsnio jos aptriušusios ir labai jau varganos. Ką jos man primena? Nagi Havaną! O taip, tą senąją žaviąją Karibų damą, pasipuošusią laiko apkramtytų pastatų drabužiais. "Havana unana…" – niūniuoju stebeilydamasi į dailų metalinį kryželį virš vienų namų vartų (taip, kartvelai religinga tauta). Vis dėlto iki Havanos kolonijinių pastatų elegancijos ir pastelinių keksiukų spalvų žaismo Avlabariui dar trūksta ne vienos žvaigždutės…

Tai veikiau mano vaikystės Žemųjų Šančių rajonas. Su apgriuvusiu "Taikos" kino teatru, Marytės Melnikaitės gatve. Jame pilna didžiagabaričių šunų su čipais ausyse, kurie smalsiai tave apuosto, bet iš savo teritorijos neveja. Čia gausu avarinės būklės namų, tarp kurių negyvenamų langų ir balkonų, subombarduotų visa griaunančio laiko, netikėtai gali išvysti tris plastikinius langus ir palydovinę lėkštę. Arba fotogeniškai svyrančią virš sukirmijusių durų mėlynųjų vynuogių šakelę. Ažūrinės tvorelės ir žavūs balkonėliai, prilipę prie, rodos, babų jagų trobelių, dabar apaugę nuplikusiais vijokliais. Juk žiema.

Įsivaizduoju, kaip žaviai Tbilisio senamiesčio gatvelių labirintas atrodys vasarą. Rodos, pastumsi vartelius, įeisi į kiemelį, o ten… šalia sovietinių laikų motociklo su liulkele dailiai stovės medinė raganos piesta, pro langą nėriniuota nosinėle mos Vasilisa Prikrasnaja.

Skaitome: "Ulica Sieriebrianaja". Šalia – įspėjamasis ženklas "Atsargiai – katės!" Kačių čia išties daug – jaukių ir draugiškų. Trinasi aplink turistus uodegas papusčiusios, tik spėk išriestas nugaras glostyti. O dar daugiau – jaukių senamiesčio kavinaičių ir svečių namų. Net taurė vyno ant stalelio prie vieno tokio padėta. "Gerti?" – klausiu. "Nee…" – mano bendrakeleivis purto galvą.

Atgaiva: natūralios granatų sultys Sakartvele spaudžiamos ant kiekvieno kampo. Tikra atgaiva gomuriui. Asmeninio archyvo nuotr.

Negerk, Alionuška, avele pavirsi!.. Ir tikrai čia labai daug avinėlių, o gal avelių? Tiesa, jau sielas įvairiems tradicinės kartveliškos virtuvės šefams pardavusių. Šie gi siūlo išalkusiems turistams paragauti tai avienos šašlyko, tai chinkalių su chačiapuriais. Taip ir padarome.

Penktas: sotusis

Kadangi nenumaldomai artėja pietų metas, prisėdame vienoje jaukioje užeigoje užkąsti. Čia daug vietinių ir turistų. Vadinasi, maistas bus geras. Jau nekalbu, kad pigus! Vienas chinkalis, toks moteriško kumščio dydžio koldūnas su pageidautinu įdaru, kainuoja tik vieną larį – apie 30 euro centų. Kad pajustum kartveliškos virtuvės skonį, turi paragauti ne tik jų.

Supraskite, mieli sveteliai, jei prireiks, kartvelai gali būti ne tik svetingi, bet ir karingi.

Imame didžiulę lėkštę chinkalių ir chačiapurį po adžarski su žaliu kiaušiniu, pūpsančiu picos laivelyje. Maišome jį su sūriu, šalia plaukiojančiu sviesto gabalėliu, o tada – gero apetito! Laužome tarsi kalėdaitį nuo kraštų, dažome picos gabalėlius į kiaušinio ir sūrio plakinį. Galėčiau taip užkandžiauti be laiko ir be saiko. Tik kad esu save įpareigojusi atlikti dar vieną misiją – surasti Tbilisyje gardųjį vaikystės "Tarchuną" – ar pamenate tokį sovietinių laikų anyžių skonio limonadą?

Jo paieškas pradedame nuo vietinių "maksimėlių". Deja… Čiačios yra, alaus yra, vyno – nors vežimu vežk, "Borjomi" – visokio dizaino butelių kalnai, o mano vaikystės pamėgto žaliojo "Tarchuno" – nė kvapo. Galiausiai randame jį drauge su gardžiosiomis čurtčchelomis, tomis firminėmis kartveliškomis dešrelėmis, kurias vietiniai gamina iš graikinių riešutų ir vaisių sirupo. Niam… Kas gali būti skaniau už vaikystę?!

Pagundos: siauros gatvelės vilioja turistus tradiciniais kilimais, veltiniais, keramika. Asmeninio archyvo nuotr.

Šeštas: taikusis

O kai taika su kūnu ir mintimis, galima visą tą smagią galvos ir skrandžio harmoniją įprasminti simbolišku perėjimu per Taikos tiltą – tokį stiklinį futuristinį statinį Tbilisio centre. Stabtelėjus pusiaukelėje – pasidaryti asmenukę.

Tiesa, ėjimas per Taikos tiltą turi ir kliūčių. Čia pilna visokiom kalbom ir balsais čiauškančių, smagius pasiplaukiojimus Kuros (Mtkvari) upe siūlančių pardavėjų, kurie tiesiog dirba savo darbą – reklamuoja ekskursijas. O gal ir pasižvalgyti po senąjį ir naująjį Tbilisį iš laivo denio? Tik vėjas labai jau žvarbus. Ir taip visas ausis praūžė. Nenorime plaukti.

Geriau jau pėsčiomis lipsime į viršų, kur stovi garsioji Narikalos tvirtovė, menanti net IV a. (didžioji dalis išlikusių įtvirtinimų yra iš XVI–XVII a.). Jei netingėtume ant žvarbių Tbilisio skersvėjų laukti monotoniškai slystančių lynais gondolų, galėtume mėgautis ir dar vienu malonumu. Tiek jau to. Lydekai paliepus, mums panorėjus, neškite, kojelės, žalius turistus aukštyn ir tik aukštyn.

Ten, kur padebesyse stovi ne tik Narikalos pilis, bet ir visų Sakartvelo pilių valdovė Motina Gruzija, vienoje rankoje laikanti vyno taurę, o kitoje – kalaviją. Supraskite, mieli sveteliai, jei prireiks, kartvelai gali būti ne tik svetingi, bet ir karingi.

O mūsų ketinimai Sakartvele – kuo taikiausi. Kadangi prieš Naujuosius nebespėjome nueiti į pirtį, žadame ištaisyti šią klaidą vos atvykę. Juolab kad miesto vardas "tbili" kartvelų kalba reiškia "šiltas". Tbilisis įkurtas ant sieros šaltinių. Kas buvo tose pirtyse, sako, kad maždaug už dešimt larių galima pasijusti kaip supuvusių kiaušinių karalystėje. (Kvapelis nosį riečia…) Ir už šią kainą valandą mėgautis dviem baseinais: verdančio ir šalto vandens.

Atmosfera: vietinių tradicijų koloritu alsuoja senamiesčio kavinės. Tik reikia sulaukti vakaro svečių. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip šaukštas deguto

Dar važiuodami iš oro uosto į laikinus namus Tbilisyje iš taksisto sužinome, kad blogai… Mažai sniego! Visuotinis atšilimas veikia ir Kaukazo kalnuose prisiglaudusį Gudaurio slidinėjimo kurortą, kuris iš tiesų – mūsų galutinis tikslas.

Kodėl lietuviai renkasi šį per beveik dvi valandas kelio nuo Tbilisio nutolusį slidininkų rojų? (Skambioji lietuviška šneka tikrai girdėti šen bei ten nuo pabalusių Kaukazo kalnų viršūnių.) Priežastis tikrai ne viena. Svarbiausia, sakytume, – geras kainos ir kokybės santykis. Slidinėjimo įranga (pradedant neblogomis slidėmis ir baigiant šalmu) – 35 lariai asmeniui (apie 10 eurų), keltuvų kaina už dieną – 50 larių. Vilioja ir patogus tiesioginis skrydis iš Rygos į Tbilisį arba ne toks patogus su "Ryanair" į tolimesnį Sakartvelo miestą Kutaisį.

Laužyk nelaužęs, o tikros priežasties, kodėl šįmet Gudauryje sniego patrankos tyli kaip vandens į burną prisisėmusios, niekas neišduoda.

Ne paskutinėje vietoje, žinoma, draugiški lietuvių ir kartvelų santykiai. Smagu vykti ten, kur tavęs laukia su vynu ir firminiais chačiapuriais. Lenkdama pirštus randu ir dar vieną svarią priežastį, kuri, deja, galioja tik Sakartvelo vyresnės kartos atstovams, – visus kelionės reikalus su jais gali tvarkyti rusiškai. Nuo pirmos klasės kalta ši kalba smegenyse vis dar gaji. Tad gali čia atvykus liežuvį palaužyti.

Laužyk nelaužęs, o tikros priežasties, kodėl šįmet Gudauryje sniego patrankos tyli kaip vandens į burną prisisėmusios, niekas neišduoda. Daug trasų uždarytų, neveikia keltuvai. "Nėra vandens", – atšauna dėdulė iš slidinėjimo įrangos kioskelio. Gudručiai visai užsidarė, kad slidinėdami per akmenis tokie kamikadzės kaip mes slidžių nesugadintų.

Kitų nuomone, kalčiausias kartvelų tingumas ir aplaidumas. Tiesiog nepasiruošė sezono pradžiai, ir viskas. Užkilus į pačią kalno viršūnę (nuo jos net garsusis Kazbekas – kaip ant delno) ne taip jau blogai: ir sniegas prieš saulę krištolu žaižaruoja, ir muzika plyšauja, ir firminiu avienos šašlyku kvepia. Na, gal prie kelių veikiančių keltuvų eilės didesnės. Gal, leidžiantis trasa link mūsų viešbutuko, sniegas rudesnis – akmenukų dėl kraštovaizdžio įvairovės pamėtyta ir žvyriuko slidininkų meistriškumui kelti papilta.

Kaip žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio. Tik įsileisk blogas mintis – kaipmat užsės visą proto daržą usnimis ir balandomis. Esame čia ir stengiamės mąstyti optimistiškai. Viešbučio kambarys puikus, restorane chačiapuriai skanūs, kas vakarą, vos grįžę iš kalnų, granatų sultis iš vietinio kioskelio tik maukiame… O ko daugiau reikia?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių