Tapytojai A. Zakarauskas ir P. Ramanauskas, arba „Tinkamos vietos ieškojimas“

Visai gali būti, kad tapytojai Andrius Zakarauskas ir Povilas Ramanauskas galerijoje „101“ rado tinkamą vietą ieškojimams, šiam procesui pakvietę ir parodos „Tinkamos vietos ieškojimas“ žiūrovus.

Tinkamo potėpio beieškant

Daugelis sutiks, kad gyvenime labai svarbu surasti tinkamą vietą. Arba būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Vis dėlto kas yra toji tinkama vieta? Tikriausiai jos ieškojimas – amžinas, kintantis, vadinasi toji vieta greičiausiai yra pats procesas.

Jauni, nerimastingi tapytojai A.Zakarauskas (g. 1982) ir P.Ramanauskas (g. 1987), galerijoje „101“ surengę parodą „Tinkamos vietos ieškojimas“, jos pavadinimą apmąsto ir plačiai, ir itin siaurai. „Tai gali būti ir tinkamo potėpio, tinkamos spalvos ar tinkamos kompozicijos ieškojimas, drauge paroda ir apie tinkamo kelio pasirinkimą kiekvieno iš mūsų gyvenime“, – vienas kitam pritaria jaunieji menininkai.

Vis dėlto bendromis mintimis ir savo sukurtais darbais sujungę parodą A.Zakarauskas ir P.Ramanauskas – gana skirtingos stilistikos dailininkai: A.Zakarausko nors ir minimalistinės, bet sodrios koloristikos tapybos darbai – dinamiški, juose dominuoja figūratyvas, o P.Ramanausko paveikslai-horizontai akivaizdžiai meditatyvūs, juose vyrauja juodos spalvos net ne atspalviai, o tik nujaučiami niuansai.

„Man labai patinka teatras, – pažymi P.Ramanauskas, visada atidžiai išanalizuojantis ir scenografinius sprendimus. – Sužinojau, kad galinė scenos uždanga vadinama horizontu, taigi ir savo tapomuose horizontuose siekiau ne perspektyvos, o tos galinės uždangos efekto.“

Horizontai ir pasakojimas

P.Ramanauskas savo kūryboje ieško tos ribos, kuri balansuoja tarp tapybos ir netapybos sąvokų, menininkas analizuoja subtiliausius niuansus, sutinkamus aplinkoje, kuri įsižiūrėjus, įsiklausius gali pati padiktuoti tapybinius sprendimus: tuomet sutapybinta aplinka tampa kūriniu – tereikia įmagnetinti žvilgsnį, pojūčius ir kiekvienas mūsų – kūrėjas.

A.Zakarauskas savo paveikslais tarsi pasakoja istoriją: kas jam nutiko vieną pavasario dieną. Tiesą sakant, nebus taip paprasta įskaityti, kas konkrečiai jam nutiko. Kita vertus, nieko tiesmuko autorius ir nepasakoja, palikdamas erdvę ir individualias patirtis žiūrovui.

Savitai interpretuodamas pačią tapybą, analizuodamas ją iš esmės, dailininkas ieško tobulo tapybos darbo sukūrimo būdo, recepto. A.Zakarauskas tapyboje varijuoja savo paties figūros atvaizdu: paveiksle figūratyvas suvokiamas ir naudojamas kaip esminė kompozicijos ašis.

Laikrodis – be valandų

Iki menkiausių smulkmenų apgalvotoje parodoje, kurioje modeliuojamas vaizdas net iš pačios galerijos aplinkos, ypač akį patraukė laikrodis be... valandų: jokio garso, tiksėjimo neskleidžiantis laikrodis savąja tyla net kiek baugina, sukeldamas visiškai atvirkščią įspūdį, kitokį, nei laiką rodantis mechanizmas raminamai tiksi.

Maža to, P.Ramanausko laikrodyje-objekte nepažymėtos ne tik valandos, minutės, nėra ir joms rodyti rodyklių, sparčiai juda tik sekundinė rodyklė, tačiau ir vėlgi – per parodos atidarymą į laikrodį žvilgtelėję parodos lankytojai savotiškai matydavo laiką, nes sekundinė rodyklė sukurdavo iliuziją, kad rodo valandas, taigi laiką žiūrovas pamatydavo, kokio pats tikėjosi. Na, o pats P.Ramanauskas laikrodyje mato jį patraukusio horizonto atspindį.

Tapytojų A.Zakarausko ir P.Ramanausko dueto paroda „Tinkamos vietos ieškojimas“ pristatė naujausius šių jaunų menininkų tapybos darbus ir objektus. Ir nors šių tapytojų kūryba atrodo gana skirtinga, tačiau šiuo atveju autoriai ieško panašumų, o ne skirtumų ir šiuolaikinės tapybos išraiškos formos naujomis technikomis bei koncepcijomis stengiasi kvestionuoti tapybos suvokimo ribas.