T. Sinickis: buvo minčių eiti į politiką, laimė, užteko proto to nedaryti

Tomui Sinickiui, daugiau nei prieš dešimtmetį įsiveržusiam į lietuviškos muzikos sceną su grupe „Gravel“, gana lengvai pavyko tapti viena ryškiausių šalies roko asmenybių, nepaisant to, kad jis dažnai nepaklūsta įsigalėjusioms pramogų verslo taisyklėms. Išsilavinęs, šmaikštus ir charizmatiškas dainų autorius ir atlikėjas, sėkmingai vystantis savo verslą ir su žmona auginantis tris vaikus, sako, kad pribrendo rimtiems gyvenimo pokyčiams. Apie ką svajoja ir ką planuoja aštrialiežuvis T.Sinickis, kartais net pavadinamas visuomenės kritiku, sužinosite perskaitę šį beveik necenzūruotą interviu.

Pirmiausia noriu paklausti apie tai, kas tau pačiam dabar aktualu, t. y. kuo gyveni šiandien. Spėju, kad tai ne „Eurovizija“, kurios nacionalinėje atrankoje šiemet nusprendei dalyvauti, nors taip galėjo pasirodyti seniai apie tave girdėjusiai visuomenės daliai?

– Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą. Prieš metus viską mečiau ir pastaruosius dvylika mėnesių praleidau iš esmės nieko naudingo neveikdamas. Buvo minčių eiti į politiką. Laimė, užteko proto arba pritrūko ryžto – dar nežinau. Dabar įrašinėju albumą, kuris turėtų pasirodyti vasarį arba kovą.

O, tai labai geros žinios tavo gerbėjams! Beje, kad jau apie tai prakalbome... Man atrodo, gana unikalu yra tai, kad į tavo koncertus renkasi dažniausiai ta pati publika. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad tu turi savo tikslinę auditoriją ir į ją orientuojiesi rengdamas koncertus.

– Taip, publika gana lojali. Bet norėčiau pažymėti, kad aš labai atsakingai rengiuosi kiekvienam koncertui. Todėl spėčiau, kad nuo 2015-ųjų mažai ką nuvyliau. Natūralu, kad atsakingas pasiruošimas veda prie gero rezultato, o geras rezultatas automatiškai reiškia, kad klausytojas mielai sugrįš. Terminas tikslinė auditorija gal kiek netinkamas. Jis apibrėžia vartotojų segmentą, kurį pasirenki sąmoningai ir jiems kuri rinkodaros strategiją. Aš jokios strategijos neturiu ir marketinginių žinučių neruošiu. Auditorija pati susiformuoja pagal tai, ką girdi. Mano muzikos visiškai neklauso paaugliai. Užtat jau turiu klausytojų, kuriems nuo 6-erių iki 10 metų. Tai suprantama, nes jų tėvai klauso mano muzikos. Bendrai tai reiškia, kad po 20 metų, kai jie visi užaugs, galėsiu pakeisti Gytį Paškevičių. Būsiu neįdomus, koverius brazdinantis žilabarzdis senis, su penkiomis sodybomis ir sveikatos problemomis.

Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą.

Ar tiesa, kad savo koncertus ir kitą muzikinę veiklą nuo A iki Z organizuoji pats? Kodėl? Nepasitiki muzikos vadybos agentūromis?

– Mielai dirbsiu su kuo nors, kas ateis ir pasakys: „Tomai, prie tavo auditorijos mes pridėsime nulį. Veiksmai bus tokie ir tokie.“ Tokių pokalbių buvo ne vienas. Bet dažniausiai po tokių susitikimų net padoraus excelio niekas negali atsiųsti. Kita vertus, tuos veiksmus aš ir pats jums galiu pasakyti. Pirma – patek į savaitgalinį televizijos šou, geriausia muzikinį, kuriame vertinsi jaunimą kaip senais laikais. Antra – būk paprastesnis, nereikia tos lyrinės ekvilibristikos ir bandymų kažką kažkam pasakyti. Trečia – daugiau nuotraukyčių iš Balio, vaikų gimtadienių ir dovanėlių antrai pusei; sukurkime tobulo gyvenimo įvaizdį, kad kiltų tautiečių pavydas. Toliau galima dar labiau viską sutirštinti. Trumpai tariant, reikia daryti taip, kad tave galėtų vartoti 98 proc. Lietuvos gyventojų, ne 2 proc. Jokių nežinomų receptų nėra.

Kas tie žmonės, kurie pastaruoju metu groja su tavim koncertuose?

– Mano pagrindinėje grupėje groja Germanas Skoris, Mikas Dulevičius ir Henrikas Piktuižis. Kartais prisijungia styginių kvartetas „Archi Quartett“, muzikantai Robertas Semeniukas ir Tomas Simanavičius. Viskas priklauso nuo to, kokią programą grojame. Su Germanu dirbu nuo 2015 m. Jis yra mano įrašų prodiuseris, pagrindinis bendradarbis studijoje ir iš esmės vienintelis patariamasis balsas. Mikas grojo grupėje „Flamingo“, pažįstu jį daugiau kaip dešimt metų ir jis mano patikimiausias būgnininkas. Henrikas dalyvavo „Mylimo vyro ir sūnaus“ įrašuose ir taip susiklostė, kad liko iki dabar. Šitie trys manęs neužp..., nenuvilia, yra adekvatūs ir linksmi, todėl ir groja kartu.

Iš tavo įrašų feisbuke galima suprasti, kad gali atsikurti ir „Gravel“. Jūs gi nesusipykę su Miroslavu (Tomo brolis, grojęs „Gravel“) kaip broliai Gallagheriai iš „Oasis“?

– „Gravel“ vieną dieną sugros. Gal ta diena bus šiais metais. Bus matyti. Mano santykiai su broliu yra kaip niekad geri.

Bet grįžkime prie „Eurovizijos“ – kodėl ir vėl dalyvauji šiame konkurse? Ar tai tik noras priminti apie save platesniam žiūrovų būriui, ar vis dėlto tiki, kad trečias kartas nemeluos?

– Neplanavau dalyvauti. Tačiau sukūriau dainą, kuri netinka Sinickiui, bet tinka „Eurovizijai“. Bandžiau surasti kitą atlikėją, bet pabudau likus savaitei iki paraiškos pateikimo termino, tad teko pačiam ją pateikti. Mums su Henriku tai bus įdomus nuotykis. Žinoma, šiek tiek eterio neturėtų pakenkti. „Eurovizija“ yra neprognozuojamas dalykas. Dažniausiai laimi š... Bet kartais reikia tiesiog geros dainos.

Ar kada nors esi pamąstęs apie tarptautinę karjerą? Ir ar tai įmanoma, objektyviai įvertinus savo galimybes? Gal gali įvardyti Lietuvos atlikėją, grupę, kurie turi tokio potencialo?

– Mano tarptautinė karjera gali prasidėti ir baigtis Lenkijoje. Kitoms teritorijoms aš jau per senas. Visa tai reikėjo daryti prieš dešimt metų, ne dabar. Dabar yra daugiau šansų susilaukti populiarumo parašius knygą. Dėl kitų – nežinau. Mažai ką klausau. Iš to, ką pasakoja kolegos muzikantai, Lietuva yra elektronikos genijų kalvė. Tad spėčiau, kad toje srityje tikriausiai yra talentų.

Ko gero, ne visi žino, kuo tu gyvenime užsiimi, – turiu omenyje tavo profesinę veiklą, o ne hobį, – t. y. muzikos kūrimą ir koncertus.

– Mano visas profesinis gyvenimas yra susijęs su draudimu, perdraudimu ir informacinėmis technologijomis. 2006 m. mane paskyrė nedidelės IT bendrovės Lietuvos filialo vadovu. 2012 m. įmonę įsigijau iš tuomečių savininkų. Tuo pat metu kartu su partneriais Latvijoje įkūrėme bendrą IT paslaugų įmonę, kuri kūrė programinę įrangą išskirtinai draudimo bendrovėms. Mano resursai buvo prijungti. Įmonė sparčiai augo, buvo pripažinta geriausia Latvijos eksportuotoja tarp savo segmento įmonių. Vėliau ją įsigijo investuotojai iš Izraelio. Pasakoti galima labai daug. Bet aš niekada nesistengiau afišuoti savo profesinio gyvenimo dėl to, kad tai absoliučiai neturėjo jokios rinkodarinės prasmės, nes visi mano klientai buvo užsienio įmonės. Be to, girtis pinigais ir pseudopasiekimais, kaip dabar labai madinga, yra nesąmonė. Pinigai – menkas žmogaus palikimas.

Pastebėjau, kad gana dažnai pabrėži savo lenkišką tautybę. Nori pasakyti, kad sunku būti tautine mažuma Lietuvoje? Gal esi sulaukęs kažkokių įžeidimų iš lietuvių pusės?

– Dažniausiai pabrėžiu, kad esu lenkas, kai yra situacijos, kurios – bent jau man – komiškos. Pavyzdžiui, jeigu kokio nors politiko pavardę galima sulenkinti, tai, žinoma, pasakysiu, kad jis yra durnas, nes lenkas. Kai man nesiseka, irgi mėgstu pasakyti, kad čia lenko karma ar panašiai. Priekaištų ar įžeidimų nesu sulaukęs. Vilniaus miesto centriniuose baruose nuo rugsėjo pradžios iki maždaug spalio pabaigos galima kažką išgirsti apie lietuvių viršenybę prieš tautines mažumas. Tuomet supranti, kad mokslo metai prasidėjo, padavė naujokų, istorijos gigantų. Bet apskritai atmosfera Vilniuje yra draugiška ir jokios atskirties nėra. Kuo mes daugiau juokausime apie savo keistenybes, tuo lengviau gyventi.

Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto.

Neseniai nustebau išgirdusi, kaip tave pristatė visuomenės kritiku. Ar iš tiesų toks pats jautiesi? Ir kodėl tai darai – ar tau tiesiog rūpi, kas darosi Lietuvoje, ir tiki, kad kritikuodamas gali kažką pakeisti?

– Nesu visuomenės kritikas. Visuomenės kritikai turi savo platformas ir iš jų skelia pamokslus. Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto. Jei ir ką nors parašau, tai čia labiau skirta mano draugams, kurie galbūt praleido arba nepamatė kokios nors nesąmonės. Gydyti Lietuvą – ne mano užduotis. Be to, tai beprasmiška.

Kad jau prakalbome apie ydas... Kas tau labiausiai nepatinka Lietuvoje, kalbant apie politiką, socialinius dalykus?

– Visuomet sakiau, kad švietimas yra didžiulis galvos skausmas. Jau man grįžus į Lietuvą 2006-aisiais buvo matyti, kad kažkas yra negerai. Buvo labai sunku pasamdyti normalų, atsakingą žmogų. Atskirtis tarp to, prie ko buvau pripratęs mokydamasis Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje ir to, ką gaudavome iš, tarkim, VU, buvo nenusakoma. Kaip suprantu, šiuo metu viskas tik blogėja. Švietimas yra svarbiausia sritis. Ten viskas prasideda ir baigiasi. Geras švietimas reiškia šalį, pilną adekvačių, išsilavinusių, perspektyvą turinčių žmonių. Blogas švietimas reiškia šalį, pilną debilų. Blogiausia, kad šie procesai yra labai ilgi. Rezultatų nepamatysi po metų. Reikia dešimtmečių, kad kažkas keistųsi – į gerą pusę arba blogą, – ir todėl labai lengva nepastebėti blogybių atitinkamu laiku ir reaguoti. Manau, tai jau vyksta labai seniai. Viskas byra. Bet pastebėti pradedame dabar, kai mokytojai pagaliau išėjo į gatves ir pradėjo okupuoti valstybės įstaigas.

Girdėjau, kad dar tave labai užknisa Vilniaus oro uostas?

– Taip. Tai yra kažkas baisaus. Man nesvarbu, kiek kas pinigų pavogs, bet prašau, kas nors, perstatykite jį ir įveskite ten nors kažkiek logikos!

O kas nepatinka kalbant apie pramogų verslą?

– Nežinau. Aš verdu savo sultyse. Per daug niekuo nesidomiu. Man nepatinka, kad nėra salės, kuri talpintų, pavyzdžiui, 1 000 žiūrovų ir joje aš galėčiau groti.

Beje, dar pastebėjau, kad dažnai tavo kritikos strėlės skrenda Andriaus Mamontovo link. Kodėl tu jo taip nemėgsti?

– Jau labai seniai apie jį negalvoju. Negaliu sakyti, kad nemėgstu. Yra daug didesnio š... negu Mamontovas.

O ko tu mėgsti klausytis? Painfluencink mūsų skaitytojus.

– Mano mėgstamiausia grupė yra „Sunflower Bean“.

Kad jau prakalbome apie laisvalaikį... Girdėjau legendas apie tavo vyno ir šampano rūsius.

– Sergu podagra. Todėl vynas negalės džiaugtis mano dėmesiu. Pastaruoju metu pradėjau skaityti. Taip pat atrodo, kad bandysiu rašyti.

Interviu pradžioje minėjai,kad gali nutikti taip, jog visiškai pasinersi į kūrybą, ji nebus tik hobis. Daugeliui žmonių Lietuvoje vis dar atrodo, kad kūryba nėra darbas. Kad pirmiausia reikia turėti rimtą profesiją, o kurti galima ir laisvalaikiu...

– Kai galvoju apie muziką, negalvoju, kad tai yra laisvalaikis. Į kūrybinius procesus žiūriu labai atsakingai. Jei būtų kitaip, būtų kažkas panašaus į žvejybą. Ji niekam netrukdo, nieko nenuvilia ir nedaro įtakos kito nuotaikai ar jausmams. Dėl muzikos vis dėlto yra kitaip. Todėl tai nėra laisvalaikis. Tai labiau panašu į antrą darbą, kurį darai, kai nori jį daryti.

Dar girdėjau gandus, kad turi planų su šeima išsikraustyti į Anykščius. Kiek juose tiesos?

– Mes labai rimtai svarstome galimybę persikelti. Mūsų šeima ten turi gana nemažą namą. Miestelis yra nedidelis, bet jame yra viskas, ko reikia, kad vaikai gautų kuo daugiau naudos. Vilniaus geografija, deja, yra tokia, kad jie gali tik mokytis ir galbūt – jei pasiseka – lankyti vieną būrelį. Vienas iš tėvų turi įsidarbinti vairuotoju arba vairuotoją reikia samdyti. Žodžiu, šeimai su trimis vaikais Vilniaus senamiestyje nėra vietos. Todėl galimybė išsikraustyti į Aukštaitijos perlą yra svarstoma labai rimtai.

Ir dar girdėjau, kad tave kankina nemiga. Gal jau radai būdą, kaip su ja kovoti?

– Dar kankina. Bandau sportuoti, labiau pavargti fiziškai. Susitvarkysiu.

P.S. Kol rengėme interviu, bilietų į artimiausią Tomo Sinickio koncertą, vyksiantį sausio pabaigoje Vilniuje, atrodo, ir neliko. Ką gi, lieka stebėti „Eurovizijos“ atrankas ir laukti kito šio sunkiai prognozuojamo ir šou verslo taisykles dažnai laužančio roko atlikėjo koncerto.


Šiame straipsnyje: Tomas SinickisGravelmuzika370

NAUJAUSI KOMENTARAI

Faktas

Faktas portretas
Nei muzikos, nei balso, nei harmonijos, nei talento. Ir apie šitą nuosmauką žurnaliūgos rašo kaip apie muzikantą. Net Minedas talentingesnis

o

o  portretas
tai jis gal galvoja apie save kad jis dainininkas? tada as balerūnas
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių