Medėjos mitas yra tapęs moters kančios, atsidavimo ir destruktyvios meilės simboliu. Birutės Letukaitės scenografija ir šokio teatro „Aura“ spektaklis siūlo šio mito transformacijas. Kas nutinka, kai šių dienų pasaulyje Medėja realizuojasi ne kaip mitas, o kaip išgyvenama realybė ir tokių kančios ir destruktyvumo pavyzdžiais tampa ne viena išskirtinė moteris, tačiau kelios, šimtai, tūkstančiai. Nesibraukime į stereotipus, tačiau leiskime spektakliui permąstyti šį mitą kaip realybės modifikaciją.

Jeigu tikėsime Zygmuntu Baumannu, šiuo metu egzistuojame vartotojiškame pasaulyje, į kurio gniaužtus papuola viskas – darbas, laisvalaikis, pramogos. Vartojimui pasiduoda ir jausmai. Kas nutinka, kai toks vartojimas sukelia įvairių psichologinių ir fizinių padarinių? Ir kas atsitinka mitinei Medėjai, kuri atsiduria šių dienų pasaulio ritme? Birutės Letukaitės scenografija ir Antano Jasenkos muzika prabilo apie šių dienų medėjiškus moterų išgyvenimus. Neapibrėžtą ir nesibaigiančią kančią, kurioje vienintelis būdas išgelbėti vaiką – jį paaukojant.

O viskas prasideda nuo muzikos. Kompozitorius taikliai ir išradingai pritaiko garsų kompoziciją besiplėtojančiai istorijai. Ši tampa ne tiek fonu, padedančiu pasireikšti šokėjams, kiek dar vienu veikėju, kuris gali būti įnoringas, priblokšti ir sukelti dar didesnį įspūdį. Kad ir pačioje pradžioje prigesus šviesoms ir dar scenoje nepasirodžius šokėjams, muzika pradeda dvelkti šalčiu ir neramumo nuotaika pasklinda po salę.

Taip konstruojamas šokio spektaklis, kur, atrodo, muzika ir šokėjai ir konkuruoja, ir dirba vienas su kitu. Sukuriama dinamika, neleidžianti svarstyti apie Medėją tik kaip apie mitą – atribotą nuo šiandienos akimirkos, neaktualų. Manipuliuojama kolektyvinės atminties pasąmone ir šioje iškylančiais vaizdais. Šokėjai, gulintys scenoje ir, atrodo, kaip maži buožgalviukai siekiantys išplaukti į krantą, teliuškuojančios dar berankės būtybės. Daugelis bent jau girdėję ar iš savo atminties užkaborių atsikapstę legendas ir kažkada seniai seniai (kaip pasakoje) egzistavusį mąstymą, kad embrionas, tas, kur yra moters pilve, būna kaip varlė – mažas buožgalvis su uodegyte ir neišsivysčiusiomis galūnėmis. Tokia žiedine kompozicija ir jungiamas spektaklis – vaikais, besiplakančiais ir besistengiančiais ištrūkti, suaugti, tapti žmonėmis, o ne tik kažkokiais nerealiais buožgalviukais, kurių galima atsisakyti (arba tie, kurių ir buvo atsisakyta).

Na, o šios kompozicijos viduje dar tarpsta moteriškumo kultas. Jis nužymėtas juoda sruoga plaukuose – tarsi prakeikimo ženklas, reiškiantis kančios, atsidavimo ir pasirinkimo naštą. Žinoma, spektaklis vyksta stumiamas tam tikrų stereotipų ir sklidinas feministinės pasaulėjautos. Bet tai nieko nuostabaus ar šokiruojamo, galima žvilgtelėti ir tokiu kampu, ypač jei tai susiję su Medėja. Moteris, kuri privalo žudyti savo vaikus, moteris, kuri turi atitikti gražaus ir laimingo žmogaus funkcijas, moteris, kuri yra tinkama visuomenei tik avėdama aukštakulniais ir pasidažiusi, moteris, kuri atsiduoda meilei, santykiams. O šie tebūna suvartojami. Moterys, kurios laukiasi, ir šis žodis dabar net nėra tinkamas, nes jokia moteris vartotojiškame gyvenime negali lauktis vaiko.

Kyla klausimas – o kur vyras? Kur vyrai? Jei mitas yra apie medėjas, tai – ir apie jasonus. Pasirenkančius tą gyvenimą, kurio nori ir nesiejančio su padariniais, atsakomybe. Prabyla dar vienas stereotipinis mąstymas (kuris vis dėlto yra gajus, jeigu scenoje verta apie jį kalbėti), o šis dažnai skamba taip: „Vaikas tavo, ką nori – tą daryk.“

Spektaklis kalba apie moters prapultį patriarchalinėje visuomenėje, kur lytis lemia socialinį vaidmenį, gyvenimo poziciją, atitikmenį „kaip turi būti“. Tokioje visuomenėje vaikas turi atsirasti tada, kai to reikia ir dažniausia, kai to reikia vyrui. Giminės pratęsimas, paveldimumas, savojo vyriško „aš“ patenkinimas. Todėl, norint būti sėkmės lydima moterimi greito vartojimo tempe – karjeros galimybės, tariamai sėkmingas gyvenimas, atrodytų, nesiderina su vienišos motinos vaidmeniu. Todėl, gyvenant pasaulyje, grįstame tokiu požiūriu, moteris ištinka savidestrukcija, jos tampa paženklintos skaudaus Medėjos mito. O užsimezgę vaikai taip ir lieka mažais įsivaizduojamais buožgalviukais. Jų atsisakyti nėra lengva, mažųjų šešėlis persekioja kiekvieną taip paaukojančią ir pasiaukojančią motiną. Gal todėl jie spektaklyje nuolatos sukasi aplink Medėjas ir niekada nedingsta užmarštin.

Tad „Auros“ spektaklyje drąsiai prabylama tiesa, kurią galima būtų kvestionuoti. Ar iš tikrųjų moteris neturi pasirinkimo? Ar tiesa, kad tam tikrus nuosprendžius verčia daryti visuomenės stereotipai? Gal taip nėra daugeliui? O jei yra, kas dėl to kaltas?

Žinoma, toks aštrus kritikos pliūpsnis scenoje gali sukelti ir pasipiktinimo bangą. Tarsi visa tai netiesa, mitą palikim mitams, o patriarchalinės visuomenės stereotipus feministinis judėjimas griauna jau maždaug nuo septintojo dešimtmečio. Šiandien kiekviena gali pasirinkti, kokiam stereotipui (ne)tarnauti. Jeigu po spektaklio susimąstoma arba pasipiktinama, tai „Medėjos“ pasiekė savo tikslą ir buvo išgirstos.