Išvydusi spaustuvės dažais kvepiančią knygą "Valentinas Masalskis: ieškant teatro" jos autorė Daiva Šabasevičienė neslėpė jaudulio. Teatrologė nerimavo, ar knyga patiks aktoriui, ir apgailestavo, kad nebebus akstino tartis su juo dėl pasimatymų.

Knygos autorė įsitikinusi, kad V.Masalskio talentas – vienas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre. Esą yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius, V.Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku.

"Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja V.Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei spektaklis ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę", – paklausta, kuo ją žavi aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo V.Masalskio asmenybė, atsakė D.Šabasevičienė. Teatrologė įsitikinusi: jei scenoje nėra Valentino – ji tuščia. "Aš renkuosi ir jums siūlau V.Masalskį", – įdėmiai žvelgdama pro akinius šyptelėjo moteris.

– Kuo ši knyga gali patraukti skaitytojus?

– V.Masalskis – aktorius, sukūręs kelių dešimtmečių teatrines tendencijas. Mokytojas, vedęs mane ir mano kolegas. Jis ne apsišaukėlis, kurių vis daugėja teatro žemėje, kuriais dėl neaiškių priežasčių patiki žmonės. Valentiną pradėjau suvokti ir gerbti kaip aktorių su originalia ir profesionalia teatrine psichomotorika. Šiandien mes turime bent kelis Valentinus: aktorių, režisierių, pedagogą. Visom prasmėm tai – didi asmenybė.

– Nuo ko prasidėjo jūsų bendravimas?

– Nuo profesinės abėcėlės. Kuo baigėsi? Tęstinumu. 2003-ieji – fiksuota pradžia. Po jos sekė pertrauka. Iš pradžių, kai jis buvo personažas tarp Vilniaus ir Kauno – iš Vievio, kai ir spektaklių statė ne itin daug, buvo sumanymas rašyti vien jo monologus. Po metų kitų, kai pasikeitė Valentino statusas, jis ėmė provokuoti aktyviam pašnekesiui. Atsirado dialogai. Pokalbius su Valentinu iššifruodavau greitai – medžiaga manęs nekankino, stalčiuose nedūlėjo. Tiesa, vienas momentas įstrigo. Į jį visuomet kreipiausi "tu". Bandydama išlaikyti etiką, knygoje kreipinį pakeičiau į "jūs". Kažkaip netyčia sužinojęs, jis tai užprotestavo. Kaip sekdavosi bendrauti su Valentinu? Kartais gailėdavausi, kad su savimi neturėdavau diktofono... Sunku patikėti, bet iki paskutinės minutės Valentinas tekstų neskaitė. Visą laiką mane kamavo mintis: o ką, jeigu nepatiks? Rankraščiams patekus į redaktorių rankas, išgirdau pagyrų. Suprantate, ką jos reiškia rengiant knygą? Jaudino. Tuomet pagalvojau, kad Valentino mintys ras savo skaitytoją.

– Kokį skaitytoją? Pažįstantį V.Masalskį ar jo tebeieškantį?

– Šiais laikais knygos – arba labai populistinės, arba labai rimtos. Beje, pačių žmonių santykis su knyga, skirtingai nei, sakykim, Islandijoje ar kitoje išsilavinusioje valstybėje, visai kitoks nei Lietuvoje. Ten žmonės po darbo skuba į knygynus. Pas mus nežinia, kas ir kada perka knygas. Galvodama apie tai, kad teatrinio žanro leidinių yra labai mažai, viliuosi, kad V.Masalskio asmenybė sudomins. Ką? Pamatysime. Tiesa, kai knygynuose pamačiau tik ką išleistą knygą, mane apėmė liūdesys. Nesupraskite klaidingai. Suvokiau, kad jau nebus tokio akstino su Valentinu tartis dėl naujų pasimatymų.

– Kokį V.Masalskį atrasime knygos puslapiuose?

– Valentinas čia išnyra kaip gyvenimo pozicijos turėtojas. O asmeninis gyvenimas? Šios temos jis vengė nuo pat pradžių. Po to, kai buvo sumaketuota knyga, kaip ženklą radau laikraščio iškarpą, kurioje išspausdintas Vidos Savičiūnaitės puikus pokalbis su Valentinu. Jame jis šmaikščiai kalbėjo apie savo močiutę, vaikystę... Perskaičiusi interviu paskambinau Valentinui ir sakau: tai kas buvo įdomiausia, tavęs taip ir nepaklausiau. Jis atsakė apie tai ir nenorėjęs daug kalbėti, todėl pokalbių vengė sąmoningai. Žinoma, rasite šioje knygoje ir šiek tiek dokumentinių nuotrupų.

– Ar yra jaunosios kartos teatralas, kurio asmenybę norėtumėte aprašyti?

– Knyga turi būti ne tik apie aktorių, bet ir apie asmenybę. Niekada apie tai negalvojau. Su jaunimu šnekėti gyvenimo temomis – gal ir įdomu, bet tai kas kita. Jie labai blaškosi. Galbūt geriau galėtume aiškintis kartos problemas, jeigu apskritai yra „kartos“ sąvoka?

Ištraukos iš knygos "Valentinas Masalskis: Ieškau teatro":

"Aš netikiu narcisizmu, savimyla. Užmušti savy egoizmą – svarbiausia. Dėl to man artimas psichologas Alfredas Adleris. Jis apie tai kalba. Mes visi linkę į egoizmą.

Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi lamingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry "Karaliuje Ūbe", bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui."

"Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu."

"Aš vaikystėje mėgau virtis saldainius (nes jų nebuvo), visokias manų košes. Kariaudavau aš tose košėse: uogas skandinu, jos skęsta, kariauja su manimi, aš užkariauju, valgau jas...

Man labai patinka vegetarai, aš galbūt irgi norėčiau toks būti. Bet neturiu teisės. Aš atsakingas žiūrovui, duodu jam ataskaitą, todėl privalau turėti energijos. Jeigu aš neužėdu – tikrąja to žodžio prasme – mėsos (valgau jos kiekvieną dieną), dingsta mano energija."

Komentarai

Šarūnas Puidokas

Aktorius

V.Masalskio darbo metodika – visiškai priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo. Jis nekuria jokios hierarchijos: aš – režisierius, tu – aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi.

Eglė Gabrėnaitė

Aktorė

Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo, – vienas didesnių įvykių mano gyvenime.

Marius Jampolskis

Aktorius

"Tai žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kas nors panašaus.

Tomas Kutavičius

Kompozitorius

V.Masalskis yra spektaklio šerdis. Man rūpi ne iki tos šerdies prasibrauti, o tarsi įvilkti ją į muzikinį garsą. Aš ilgai galvą sukau, kaip tai padaryti. Tai – nepaprastai sunku.