Populiariosios literatūros gurmanai nesunkiai pastebi, kad didžiausi mėgėjai kurti ir skaityti kriminalinius romanus yra skandinavai. Paradoksas: šiose valstybėse žmogžudysčių skaičius – mažiausias Europoje. Kaip tai paaiškinti?

Tikrų žmogžudysčių – mažiausia

Prieš mažiau nei dešimtmetį prasidėjusi skandinavų rašytojų populiarumo banga nepaliaujamai auga. Geriausiai žinomi kriminalinių romanų populiarumo šaukliai – Stiegas Larssonas, Henningas Mankellis ir Jo Nesbø, paskui juos į priekį veržiasi jau ir kiti skandinavų rašytojai. Paradoksalu, tačiau tikrų žmogžudysčių Šiaurės šalyse kur kas mažiau, nei galėtume manyti, žvelgdami į išskirtinę šio regiono kriminalinių romanų rašytojų sėkmę.

Remiantis 2012 m. Globalaus taikos indekso duomenimis, Skandinavijos šalys patenka į taikingiausių šalių 20-uką. Taigi kur slypi kriminalinių Šiaurės rašytojų sėkmės priežastis?

Visą populiarumo karuselę dar 1970-aisiais įsuko švedai Majus Sjöwallis ir Peras Wahlöö, tačiau tikraisiais skandinaviškos kriminalinio žanro literatūros pranašais tapo S.Larssonas ir H.Mankellis. Jų knygos buvo perkamiausios ne tik Šiaurės regione, bet ir tarptautiniu mastu. Šių autorių pėdomis seka ir kiti skandinavų rašytojai. Pastarųjų metų kriminalinių romanų žvaigžde laikomas norvegas J.Nesbø, kurio knygos išverstos į 40 kalbų. Europos ir JAV skaitytojai jau pamėgę ir švedų rašytoją Håkaną Nesserį bei islandą Arnaldurą Indridasoną.

Kas lėmė detektyvų sėkmę?

Švedų veteranui prodiuseriui Gunnarui Bolinui atrodo, kad ši sėkmė labai lengvai paaiškinama. Jo manymu, skandinavus įkvėpė britų kriminaliniai romanai. Skandinavijoje jie buvo tokie populiarūs, kad kai kurie šiauriečių autoriai taip pat nusprendė išbandyti šį žanrą. Remiantis leidyklos "Harvill Secker" reklamos kampanijos duomenimis, norvegų rašytojo J.Nesbø romanas Jungtinėje Karalystė parduodamas kas 23 sekundes.

Žurnale "The Economist" pateikiami trys skandinavų kriminalinių romanų sėkmę galėję lemti veiksniai: literatūrinė kalba, herojai ir aplinka. Pasak literatūros agento Niclaso Salomonssono, aiškus, metaforomis neužgrūstas rašymo stilius labai tinka kriminaliniams romanams.

O kuo išsiskiria skandinavų rašytojų herojai? Dažnai jie nespindi gyvenimo džiaugsmu, turi psichologinių traumų ir yra kankinami nesibaigiančių rūpesčių. Pagrindinis J.Nesbø herojus Haris Houlas yra girtuokliaujantis rūkalius, kuriam ne tik nesiseka bendrauti su moterimis, bet ir santykiai su kitais aplinkiniais kelia problemų. Nors veikėjas yra vienas geriausių detektyvų, tačiau laikomas prastu valstybės tarnautoju, nes nepaklūsta jokiam autoritetui ir laužo visas įmanomas taisykles.

Kontrastai keri

Taigi, pasak norvegės profesorės Margaret Hayford O'Leary, J.Nesbø herojus kaip joks kitas į dienos šviesą ištraukė tamsiąją gerovės valstybių pusę.

Kino kritikė Nathaniel Rich teigia, kad skandinavų romanai pakeri savo pakilia ramybe, o kriminalas įvyksta skaitytojui mažiausiai to tikintis. Skandinavų knygose kuriamas aplinkos ramumas ir drausmingumas tik dar labiau išryškina visus nusikaltimo elementus. Juk kraujas ant balto sniego atrodo daug kraupiau nei kokiame nors judraus miesto užkampyje.

Šaltas klimatas ir ilgos tamsios naktys sukuria puikią aplinką trileriams. Daug lemia ir skandinavų asmeninės savybės – anot paties J.Nesbø, jie yra linkę slėpti savo jausmus ir išgyvenimus, o tai suteikia tik dar daugiau paslapties.