Sėkmingos lektorės vaikystė priminė siaubo filmą: smurtas, patyčios ir nesuvokiamas skurdas

  • Teksto dydis:

Veterinarinės medicinos mokslų daktarė bei emocijų paleidimo praktikų lektorė Zita Juodsnukytė-Jocevičė įkvepiančiai stipri, savimi pasitikinti bei sėkminga moteris, kuri dėstydama saviugdos paskaitas keliauja po visą pasaulį. Nepaprastai jaunai atrodanti 35-erių lektorė jaučiasi atradusi save ir labai laiminga, tačiau Zitos praeitis primena siaubo filmą. Sunkiai suvokiamas skurdas bei kasdien patiriamas smurtas – taip atrodė Kaune gyvenusios Zitos vaikystė.

„Esu mačiusi, kaip girtas tėtis užpuolė mamą su peiliu. Jis nuolat smurtaudavo, ją daužydavo, spardydavo. Kai vyresnė sesuo bandydavo ginti, ją taip pat sumušdavo“, – LNK laidoje „Bus visko“ šį antradienio vakarą, 20 val., prisimins Zita.

Kad girtaujantis tėvas sumuštų, jam daug priežasčių nereikėjo. Kartais pritrūkdavo dėmesio, supykdavo, kad dukros neprieina, neapsikabina ir nepasako, kad myli. Keturių asmenų šeimą išlaikė sunkiai valytoja dirbanti Zitos mama. Kai mergaitei tebuvo ketveri, girtas tėvas žaisdamas su Zita ją stipriai sužalojo. Pagalbos mergaitė sulaukė tik vėlai vakare, kai ją su išnarintomis rankomis rado po darbo grįžusi mama.

„Puikiai prisimenu tą dieną, lyg viskas butų įvykę vakar. Buvo vasara, girtas tėtis pasiėmė mane žaisti, pradėjo sukti, tada nusviedė į lauką. Nuo smūgio iš pečių išniro abi rankytės. Man beprotiškai skaudėjo, bet bijojau verkti. Į ligoninę mama išvežė tik naktį, grįžusi po darbo. Kai daktaras paklausė, ar man skauda, bijojau prisipažinti, kad nemuštų, pasakiau, kad ne, ir jis be jokių nuskausminamųjų man atstatė rankas“, – kraupiais vaikystės prisiminimais dalinsis emocijų paleidimo trenerė.

Girtas tėtis pasiėmė mane žaisti, pradėjo sukti, tada nusviedė į lauką. Nuo smūgio iš pečių išniro abi rankytės. Man beprotiškai skaudėjo, bet bijojau verkti. Į ligoninę mama išvežė tik naktį, grįžusi po darbo.

Laidoje  Zita prisimins ir patyčias, kurias mokykloje teko kęsti ištisus dvylika metų. Į pirmą klasę Zitą atvedė svetimas žmogus, deja, su utelėmis. Kadangi šeima gyveno be patogumų, nebuvo nei elektros, nei vandens, vyresnė sesuo, kuri rūpinosi Zita, nesužiūrėjo, kad mergaitė turi utėlių. Tai pastebėjusi mokytoja, užuot suteikusi pagalbą vaikui iš asocialios šeimos, pradėjo gėdinti pirmokę prieš visus klasės draugus.

„Atsimenu, stoviu ir verkiu, nes aš net nesupratau, kas tos utelės, o visi vaikai juokiasi. Nuo tos dienos manęs niekas nebevadino vardu, visi vadino blusa arba utele“, – pasakos emocijų paleidimo trenerė.

Kai Zitai buvo aštuoneri, šeimoje gimė trečias vaikas, broliukas, deja, jis turėjo įgimtą širdies nepakankamumą. Vaikas kone visą gyvenimą praleido ligoninėse ir būdamas aštuonerių numirė. Zitai prasidėjo gili depresija. Tuomet dar penkiolikmetė atsidūrė ligoninėje, kur buvo gydoma medikamentais. Išleista gydytis namo, mergina toliau gedėjo. Susipyko su mama ir buvo išvyta iš namų. 

Po šio įvykio moteris smulkiai susirašė ant lapo savo svajones ir tikslus, nuosekliai jų siekė ir galiausiai tapo ne tik veterinarijos medicinos mokslų daktare, bet ir emocijų paleidimo trenere. Zita atleido savo tėvams, nes suprato, kad tik dėl sunkios vaikystės tapo tokia stipri ir ryžtinga. Rado svajonių vyrą, kuris pasipiršo per antrąjį pasimatymą ir jiedu susituokė Indijoje.

„Buvau labai smulkiai aprašiusi, kokio vyro noriu. Kad būtų išsilavinęs, turėtų namus. Niekada nebūtų vedęs ir neturėtų vaikų. Kad būtų sukalbamas charakteris. Kad būtų protingas, tačiau ne tiek, kad negalėčiau susikalbėti“, – juokiasi moteris.

Nuo tos dienos manęs niekas nebevadino vardu, visi vadino blusa arba utele.

Laidoje Zita atviraus apie minčių galią ir pasakos, kad medituodama rytais, dar nesutikusi Mindaugo, įsivaizdavo, kaip jis atrodys, kalbėdavosi su juo, nors vyro net nebuvo šalia. Seminare išvydusi Mindaugą, iškart suprato, kad tai tas vyras, ir nesuklydo.

„Net ir susituokus Mindaugas nenustoja stebinti manęs. Neseniai buvau pas draugę, jis ėmė raginti, kad greičiau grįžčiau namo. Įžengus pro duris, išvydau žvakėmis bei žiedlapiais nutiestą taką link vonios, kurioje skambėjo rami muzika, džiugino malonus kvapas. Ant krašto padėta knyga ir laiškelis su žodžiais – pasimėgauk. Stovėjau gal penkiolika minučių ir verkiau iš laimės, nes mano gyvenimas dabar toks, kokį buvau nusipiešusi savo svajonėse“, – pasakos Zita.


Šiame straipsnyje: Zita Juodsnukytė Jocevičėsmurtasvaikystėpagalba moterims

NAUJAUSI KOMENTARAI

tokių vaikysčių

tokių vaikysčių portretas
ir dabar daugybė. Tik labai gerai slepiama. Vaikų teisės puola visai ne tuos kuriuos reikia o dažniausiai net nedirba taip kaip turėtų dirbt. Ko norėt kai LR vaikų gynimo kontoros aukščiausiam poste dar ir dabar tebesėdi iškrypėlių draugė Žiobė

Džiaugiuosi

Džiaugiuosi portretas
gerb. Zitos sėkme ir linkiu, kad visos svajonės išsipildytų ir kad netektų nusivilti mylimu žmogumi. Būkie laimingi.

Rrrrrr

Rrrrrr portretas
Pradžioj visi vyrai geri!!! Kai pragyvensi bent 20metų, tada sakykit, ar jis buvo geras... sėkmės
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių