Egzotiška, plėšri kaip tigras ir darbšti kaip arklys. Tokią Kiniją, šokiravusią kultūriniais skirtumais, atrado ten jau septynerius metus gyvenanti buvusi Lietuvos valstybinio jaunimo teatro aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen.

Arčiau neprisileidžia

"Afriką pamilau iškart. Nepaisant mūsų odos, plaukų skirtumų, radau daug panašumų – nuo šeimos vertybių iki religijos, nes ten dauguma žmonių yra krikščionys", – kalbėjo  E.Aukštakalnytė-Hansen. Juodąjį žemyną pamilo ir jos bei sutuoktinio dano Soreno sūnus Mikas. O Kinija juos iškart šokiravo savo kultūriniais skirtumais.

Koncerne "Coca-Cola" dirbantis, penkiolika metų su lietuve susituokęs danas dėl darbo kontraktų pakeitė ne vieną šalį. Kartu su juo po pasaulį klajoja ir Eglė: jie gyveno Rusijos miestuose Maskvoje ir Jekaterinburge, po to – aštuonerius metus Kenijoje ir  Mozambike, o 2009 m. išvyko į daugiausia, net 1,4 mlrd. gyventojų turinčią pasaulio valstybę Kiniją.

Paviršutiniškas mandagumas

Pirmą kartą šią šalį Eglė aplankė 2008 m., per olimpiadą. Ir jau tuomet jai įstrigo kitoniškumas.

Iš lėktuvo išlipusius keleivius, baimindamiesi viruso, pasitiko specialią aprangą, skafandrus dėvintys kinų medikai ir skenavo, ar niekas neturi aukštos temperatūros.
"Laba diena, malonu jus matyti. Iš kur atvykote? Iš Lietuvos? Aaa. Galima nusifotografuoti? Tikimės, kad išsivešite geriausius įspūdžius", – vienodomis frazėmis kinai atakavo atvykėlius viešbučiuose, gatvėse, stadionuose.

"Buvo malonu, bet niekas neklausė, kur yra Lietuva, nenorėjo gilintis ir prisileisti arčiau", – prisiminė E.Aukštakalnytė-Hansen.

Apsilankymas pas gydytojus

Eglė dabar su šypsena prisimena, kai norėdama gauti dokumentus pirmiausia turėjo pasitikrinti sveikatą.

"Be to, negalėjau sužinoti savo duomenų, nes viskas ten – tarsi valstybinė paslaptis, kuri prieinama ne man", – dar su penkiomis užsienietėmis kino palydėta lietuvė ligoninėje apsilankė septyniuose medikų kabinetuose.

"Davė šlepetes. Vertėjas dingo. Viskas vyko tarsi konvejeriu. Gydytojas kažką sako. Bandome susikalbėti gestais. Nusirengti? Nusirengiu. Prie krūtinės ir nugaros pridėję šaltas plokštes peršvietė plaučius. Bet kaip aš susikalbėsiu su akių specialistu?" – Eglė teatrališkai parodė, kaip ji medikui bandė ore piešti tai, ką specialioje lentoje mato dešine, po to – kaire akimi.

"Neieškojau skirtumų, jie rado mane. Kinai tai mėgsta pabrėžti. Jiems esi prašalaitis, kuris išvyks iš jų šalies, – Eglė neslėpė, kad šioje šalyje, priešingai nei Afrikoje, ilgai nerado draugų. – Kai kurie skirtumai šokiruoja, o jų svetingumas kartais atrodo labai keistas."

Trūksta asmeninės erdvės

Kartą Čengdu miesto oro uoste, vėluojančius į Šanchajų, vienos oro linijų palydovės  šešis keleivius, tarp jų du užsieniečius – Eglę su vyru, palydėjo be eilės.

Staiga lietuvė pajuto stumtelėjimą – ant jos nepatenkinta šaukė kinė: "Nešdinkitės, iš kur atvykote!" Nemalonaus incidento metu atvyko policininkai, kurie nuramino vietinę, tačiau paaiškino, kad tai normali gyvenimiška situacija. "Deja, sutikome daug nedraugiškų žmonių", – neslėpė aktorė.

Šanchajuje, kur statybų aikštelėse vienu metu buvo naudojama net po trylika milžiniškų kranų, kur yra didžiausias pasaulyje fabrikas, lietuvė gyveno prie gatvės, kur kasdien praeina apie 14,4 mln. žmonių!

"Ten nėra asmeninės erdvės, – šyptelėjo E.Aukštakalnytė-Hansen. – Atsitrauki per metrą nuo žmogaus, bet netrukus į tarpą įsispraudžia jau du žmonės."

Plaukiojančios kiaulės

Eglei įstrigo plačiai nuskambėjusi istorija apie Jangdzės upės dešiniajame intake Huangpu plaukiojančias kiaules.

"2014 m. vasarį, prieš kinų Naujuosius metus, Huangpu pradėjo plaukti negyvos kiaulės. 200, 300, – Eglė pamanė, kad tai – menininkų akcija prieš teršiamą gamtą, nes Kinijoje daugybė ekologinių problemų. – Tačiau padvėsusios kiaulės upe plaukė toliau. 1 200, 1 500, 2 500... Žmonės sunerimo, nes toje upėje ne tik plaukiojama baržomis, Huangpu – vienas geriamojo vandens rezervuarų."

Viena garsi kinų poetė per vietinį socialinį tinklalapį ("Facebook", "Google", "Ttwitter" Kinijoje uždrausta) paskelbė akciją – susirinkti prie upės ir išsakyti pilietinę poziciją.
"Deja, jau po kelių valandų pas ją pasibeldė valdžios struktūrų darbuotojai, poetę išsivedė, jos puslapį uždarė", – Eglė neslėpė, kad Kinijoje veikia galinga nematoma kontrolė.

Šanchajietės ieško turtuolių

Daugelio kinų kitoks nei vakariečių mentalitetas ir požiūris į draugystę.

Daug istorinių knygų apie Kiniją perskaičiusi Eglė tik ten nuvykusi pajuto, kad dauguma vietinių draugystę vertina pagal išskaičiavimą, socialinį rangą.

"Jie – labai pragmatiški, viską apskaičiuojantys. Dažniausiai tuo paremta net draugystė", – atsiduso Eglė.

O kinų moterys? Jos – labai įvairios: Šanchajuje, Pekine – vienokios, Lugu ežero apylinkėse, kur gyvena mosua – viena seniausių matriarchalinių genčių Azijoje, – visiškai kitokios.

"Labiausiai emancipuotos moterys Šanchajuje. Čia gyvenanti kinė – madinga, šiuolaikinė, itin pragmatiška, tvarko vyro finansinius reikalus, ieško turtingų vyrų", – pasakojo aktorė.

Piršlybų turgus

Prognozuojama, kad 2020 m. Kinijoje vyrų – potencialių jaunikių bus net 30 mln. daugiau nei moterų.

Tai – padarinys, kai ilgą laiką Kinijoje šeimos norėjo susilaukti sūnaus, o neretai pirmą vaiką, jei gimdavo mergaitė, nužudydavo.

Neatsitiktinai Šanchajuje klesti prostitucija, pardavinėjami vaikai.

Tiesa, kaimuose ir dabar šeima labiau nori susilaukti sūnaus, nes jis prižiūri tėvus, paveldi ūkį, dirba sunkius darbus.

Šanchajuje galioja taisyklė: jei vyrukas draugavo su mergina daugiau nei metus, bet su ja nesusituokė, privalo jai sumokėti solidžią piniginę kompensaciją už jos prarastą laiką.
Viename įspūdingiausių pasaulio megapolių yra piršlybų turgus, kur tėvai vaikams, sulaukusiems 28 metų, bet dar nesusituokusiems, renka nuotakas ir jaunikius. Tėvai ateina su sūnų, dukterų nuotraukomis ir aprašymais.

Skirtingi papročiai

"Moteris, gyvenanti Pekine,– priešinga šanchajietei. Ji konfucionistė, išlaiko atstumą ir didelę pagarbą vyrui, atsidavusi, – skirtumus aiškino Eglė. – Dar kitokia ji prie Lugu ežero, kur gyvena mosua gentis."

Seniausiose Azijoje matriarchalinėje gentyje – giminės, šeimos vadovė yra matrona, kurią išrenka šeima. Turtas, žemė priklauso jai.

"Santuoka – vaikščiojanti, paremta meilužių ryšiais, – vaizdingai pasakojo Eglė. – Moteris ir vyras gyvena atskirai. Jis apsilanko pas moterį, kuri turi savo būstą, reguliuoja seksualinį gyvenimą. Tačiau ten nėra turtinių konfliktų, skyrybų, moteris nieko nesisavina iš vyro, nes visi dirba savo matronos ūkiui."

Kinų pragmatizmas juntamas ir keliuose. Beveik visada teisūs būna mažųjų transporto priemonių savininkai. Ir dviratininkai, ir pėstieji.

"Ten įprasta susitarti vietoje, nes dauguma neturi pensinio ar medicininio draudimo. Todėl neretai žmonės bijo pagelbėti nukentėjusiajam, nes bus apkaltinti", – stebino Eglė ir sakė, kad kinai tuo naudojasi.

Arklys ir tigras

Ne, Eglė nenori kritikuoti Kinijos. Ji tik pastebėjo daug skirtumų, priešingai nei ją užbūrusioje Afrikoje.

"Kinų vaikai labai imlūs, – mažuosius gyrė su jais dirbanti Eglė. – Labai gerbia mokytojus, vyresnius žmones. Jaunimas – labai potencialus ir konkurencingas."

Kinija – spalvinga, ten įvairi gamta, skirtingi regionai, daugybė etninių grupių: kalnuose žmonės tiki dievais, dvasingi, o prie vandenyno – itin pragmatiški.

Kinijoje lietuvė atrado ir jų mediciną, gydomąsias maisto savybes: nuo organizmą sausinančių iki drėkinančių, šarminančių ar kitaip veikiančių patiekalų.

"Jie negali patikėti, kad moki valgyti lazdelėmis. Mano draugė tai puikiai sugeba jau 20 metų, bet jie nuolat tuo stebisi", – šyptelėjo  E.Aukštakalnytė-Hansen.
Ką reiškia vienas iš jos knygos apie Kiniją pavadinimo žodis "mamahuhu"?

"Kinų hieroglifai: arklys arklys, tigras tigras, – aiškino Eglė. – Kinija – kaip darbštus, sunkiai dirbantis naminis arklys ir egzotiškas bei plėšrus kaip tigras. Nors kiniškai šie žodžiai turi kitą prasmę."