Saksofonininko Liudo Mockūno muzikinius projektus, išleistus albumus ir titulus suskaičiuoti sunku net jam pačiam. Tačiau labiausiai žavi ne šio pūtiko produktyvumas, o atsidavimas muzikai, paprastumas ir drąsus stereotipų laužymas.

L.Mockūną pasikvietėme į "Vilniaus dienos" redakciją ir pasikalbėjome apie pašaukimą, ritualus, muziką, kultūros problemas bei ateities planus.

– Augai muzikantų šeimoje, tavo tėtis – Vytautas Mockūnas – taip pat gerai žinomas saksofonininkas. Ar tai ir lėmė, kad tu pasirinkai muziką ir būtent pučiamuosius?

– Taip, mano tėtis yra viso to kaltininkas. Kai buvau vaikas, jis mane vežiodavosi po koncertus ir man tai padarė didelį įspūdį. Turbūt net nekilo klausimų dėl pasirinkimo.

– Ar buvo kada kilusi mintis mesti pučiamuosius ir mokytis groti kitu instrumentu?

– Ne, nebuvo. Tiesiog per daug darbo esu į tai įdėjęs. Aišku, niekada negali žinoti, kas nutiks gyvenime, bet kol kas tokių minčių tikrai neturiu.

– Dažnai profesionalūs (ypač tie, kurie daug metų praleido scenoje) muzikantai skundžiasi, kad muzika jiems tampa tik technika ir natomis, be jokio jausmo. Ar tau teko tai patirti?

– Žinoma, kad teko. Aš tai vadinu tapimu "profesionalu" blogąja to žodžio prasme. Tada muzika tampa darbu be džiaugsmo.

Turiu tokią vidinę nuostatą, kad muzika turi teikti džiaugsmą, ir būtent dėl to man viskas gana paprastai išsisprendžia. Jeigu pavirsti mašina, labai dažnai groji tai, kas tau nepatinka, darbas tampa toks "konvejerinis". Aišku žmogus, stovėdamas prie staklių, taip pat gali patirti darbo džiaugsmą. Tai – tam tikras apsisprendimas būti kūrybiškam.

– Būnant profesionaliu muzikantu ir iš to uždirbant duoną, ne visada išeina rinktis tik tai, kas patinka. Ypač Lietuvoje, kur muzikinė scena tokia maža. Kaip tau visgi pavyko išsisukti?

– Ilga istorija. Tiesiog maždaug 1998–1999 m. jau buvau "nusichaltūrinęs" tiek, kad man buvo sunku ką nors rimtai pagroti. Bet viskas natūraliai išsisprendė tada, kai išvažiavau iš Lietuvos (įstojo į Kopenhagos ritmo muzikos konservatoriją – red. past). Visi mano, "profesionalo", kontaktai dingo... Man iki šiol niekas iš tos sferos nebeskambina (juokiasi).

Nors Kopenhaga nėra kultūros didmiestis, bet tais laikais (prieš 14 metų), palyginti su Vilniumi, tai buvo daug aktyvesnis miestas. Teko trumpai pagyventi Paryžiuje ir Niujorke. Visas šis įspūdžių ir patirčių kompleksas lėmė apsisprendimą nesiblaškyti ir stengtis daryti tai, kas mane labiausiai domina.

– Ar būtent Danijoje įvyko tas lūžis, kai atradai save?

– Taip, turbūt. Bet tikiuosi, kad savęs vis dar ieškau. Danijoje turėjau laiko viską apmąstyti, atrasti savo stipriąsias savybes, originaliąsias vietas, trumpus originalaus skambesio motyvus ir pradėti juos tobulinti, kad jie taptų mano asmenine saviraiška, asmeniniu garsu.

Džiaugiuosi, kad Kopenhgos ritmo konservatorijos akademinė aplinka leido skleistis saviraiškai, o ne kimšo džiazo klišes. Man ir daugeliui mano dabartinių scenos kolegų tokia alma mater laisvė labai tiko ir skatino ieškoti.

Labai dažnai ėjimas pasiklausyti džiazo tampa savotišku snobiškumo aktu – užsivilkti kostiumą ir ateiti pasiklausyti kostiumuotų muzikantų, kurie "varto" seniai sugrotas vyresnių kolegų frazes, išmoktas iš vadovėlių kurioje nors Europos arba Amerikos mokykloje. Publika eina į džiazo koncertą atsipalaiduoti, o ne išgirsti ką nors problemiška.

Šiame "žaidime" yra ir trečias "žaidėjas" – tai renginių organizatoriai, kurie labai gerai suvokia, kas publikai patinka, todėl veža jiems tas "einamas" žvaigždes. Taip ir sukamės tame rate kaip voverės.

– Viena tavo stipriųjų savybių yra drąsa padaryti ką nors nauja, sulaužyti varžančius rėmus. Būtent to labai pasigendu ne tik Lietuvos muzikos scenoje.

– Jeigu esi sąžiningas pats sau, vystai tai, kas svarbu tau, o ne bandai prisitaikyti, pripažinimas, uždarbis, pinigai ateina savaime.

Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vytauto Didžiojo universitete dėstau jaunesniems kolegoms, matau, kad tikrai daugelis susiduria su ta problema, nes laisvojo menininko gyvenimas nelengvas – tau visada finansų krizė, o kelias, laukiantis absolventų, labai neaiškus.

– Labai daug gastroliuoji po Europos ir pasaulio šalis. Ar Lietuvos džiazo scena yra kuo nors išskirtinė?

– Žinoma, kad yra. Nereikia ir daug ieškoti – mes turime savo genetinį kodą, dėl kurio muzika skamba būtent taip. Čia yra ir folkloras, ir lietuviškas mentalitetas, ir klasikinė lietuvių kultūra.

Tai, ką mes šiandien girdime Lietuvoje, labai stipriai paveikė Viačeslavo Ganelino trio ir Vladimiras Čekasinas. Pats V.Čekasinas ir nemažai jo mokinių dėsto, todėl jų palikimas ir idėjos vis dar gyvi.

Kai Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje nebuvo jokios džiazo mokyklos, visi šiame mene buvo susiję su akademine mokykla. Ankstesnės ir mano kartos Lietuvos muzikantai turi akademinį išsilavinimą. Tuo mes ir skiriamės nuo Vakarų šalių džiazo atlikėjų.

Daugumoje kitų šalių yra džiazo mokyklų, gyvuojančių daug ilgiau negu mūsų. Tai labai gerai, bet jos kartais gana siaurai pateikia informaciją, uždeda štampus, formuoja klišes, ir visa tai labai gerai justi klausant šiuolaikinės džiazo muzikos. Kartais atrodo, kad groja ir Johnas Coltrane'as, ir Charlie Parkeris, ir Stanas Getzas vienu metu. Kažkoks svetimų frazių kratinys be minties vystymo.

– O kaip manai, ar tą džiazo klišių formavimą veikia šiuolaikinės socialinės realijos? Juk, pavyzdžiui, bliuzas gimė Amerikoje iš juodaodžių raudų, jie visą muziką išgyveno savyje ir išreiškė jausmus, kurių patirti XXI a. jau neįmanoma.

– Jei pratęsime tavo mintį, – V.Čekasinas yra pasakęs, kad nesvarbu, kur gyvename, mes niekada negrosime amerikietiško ar skandinaviško, ar prancūziško džiazo taip, kaip groja žmonės, kurie toje vietoje gyvena. Ir, atvirkščiai, niekas negros lietuviškos muzikos taip, kaip ją grojame mes.

Vilnius nėra Niujorkas, bet mes nesame provincija. Mes galbūt esame pasaulio centras, tik kitu aspektu.

Žinoma, jaunam žmogui turėti kokį nors dievaitį ir juo sekti yra visiškai normalu. Taip ir turi būti, bet reikia judėti į priekį ir tam tikru momentu sugebėti atsiriboti nuo savųjų dievaičių.

– Groji ne tik didelėse scenose, bet nevengi groti ir mažuose andergraundo klubuose, su apipelijusiomis sienomis ir daugiausia 20 žmonių publika. Ko tu ieškai tokioje scenoje?

– Groju tokiame klube Vilniuje. Visų pirma, tas klubas turbūt yra vienintelis klubas Vilniuje, kuriame aš groju. Jis tikrai yra mano mėgstamiausia Vilniaus vieta.

– Ar dėl to, kad groji panašiose vietose, nesulauki kritikos iš kitų kolegų profesionalų?

– Ne, tokių pašaipų nesulaukiau. Prieštarauju tokiai arogantiškai nuomonei. Pavyzdžiui, dabar skaitau Mileso Daviso biografiją. Jis sugebėjo pralenkti laiką ir kartu groti žmonėms. Be to, M.Davisas buvo visų laikų turtingiausias džiazo muzikantas. Ir toks būdamas, be koncertų didelėse salėse, jis grodavo klubuose 40 žmonių publikai. Džiazo muzikantui ir džiazo klausytojui tokia intymi vieta, kaip klubas, yra gyvybiškai svarbi. Džiazas visų pirma yra sociali muzika, o klubas – sociali erdvė. Ši muzika užgimė ir tebesivysto tokiose erdvėse. Ir tai nebūtinai susiję su pramoga tiesiogine to žodžio prasme.

– Šių metų pradžioje į Lietuvos žmones kreipeisi atviru laišku, kuriame išreiškei savo nepasitenkinimą Kultūros rėmimo fondo (KRF) konkursų principais. Tavo nuomone, KRF marina džiazo kultūrą ir šios muzikos projektams buvo skirta vos 2,5 proc. visos rėmimams skirtos sumos. Ar nuo to laiko reikalai bent kiek pasistūmėjo teigiama linkme?

– Sureaguota buvo, susitikome su kultūros ministru ir KRF pirmininku. Aišku, žiūrėsime, kaip bus toliau. Noriu pabrėžti, kad nesu prieš ką nors nusiteikęs priešiškai, tiesiog ta situacija apima ne tik džiazą, bet ir visą kultūros rėmimo politiką Lietuvoje. Komisijoje turėtų būti įvairesnių kultūros sričių atstovų, kurie spręstų, kaip skirstyti lėšas. Šių ekspertų kadencijoje tos įvairovės nėra. Labai norėčiau tikėtis, kad ji keisis ir galų gale į KRF ar į kitokią komisiją bus pakviesta džiazo bendruomenės žmonių. Kol kas tenka tik konstatuoti, kad tokia mums nepalanki situacija tęsiasi ilgai.