Po ilgos pauzės vėl pasirodęs televizijoje, šįsyk – kaip laidos "Auksinis balsas" vedėjas Andrius Rožickas žengia naują žingsnį savo gyvenimo kelyje – skiriasi. Vis dėlto subtilius juokelius laidantis nestandartinis vyras viešai savo apatinių neskalbia.

Civilizuotos skyrybos

– Po 12 metų trukusios santuokos bendru sutikimu skiriesi su žmona Aurelija. Turbūt dabar kaip niekad sulauki daug dėmesio.

– Pernelyg daug dėmesio nesulaukiau. Mūsų visuomenė supratinga. Bent jau mano aplinkoje dauguma elgiasi civilizuotai, supranta, kad gyvenime visko būna, ir į akis nelenda.

– Turbūt pasitaiko ir tokių, kurie tiesmukai klausia, kodėl skiriesi, ar įsimašė kas nors trečias ir pan.?

– Įvairiai. Kartais nieko neatsakau. Kartais sulaukia mano šypsenos ir patarimo verčiau atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą. Jei žmogus neišsilavinęs, neturi takto ir supratimo, ko nederėtų klausti, su jais riboju santykius. Kam savo aplinkoje bendrauti su nekultūringais žmonėmis?

– Ar tau tai labai skaudus įvykis? Ar viskas įvyko savaime, laiku ir civilizuotai?

– Labai gražiai, draugiškai, ramiai. Ir dabar skambinamės, bendraujame. Tuo džiaugiuosi ir nesigailiu, kad gyvenau su šia moterimi. Ji mane praturtino ir gyvenime davė labai daug. Už tai esu jai labai dėkingas. Tai, kad ji – geras žmogus, įrodo ir taikios, kultūringos skyrybos.

– Turbūt vienas rodiklių – kad buvusi tavo antroji pusė,  priešingai nei daugelio žinomų žmonių skyrybų atveju, nelindo ir nelenda į viešumą.

– Būtent! Dėl to, kad ji to nedarys, nė neabejoju.

– Vis dėlto skamba paradoksaliai – geras žmogus, puikiai sutariate, bet skiriatės. Įsiterpė trečias žmogus? Ar tiesa, kad tas trečias žmogus, kaip ilgaliežuviai kalba, žavioji tavo kolegė TV eteryje Beata Tiškevič?

– Tikrai ne. Jokiu būdu. Su Beata esame scenos partneriai, draugai. Man ji labai patinka kaip jaunoji kolegė, mano mokinė. Bet mūsų tikrai nesieja jokie romantiniai santykiai.

Žaidžia žaidimus ir personažus

– Kaip apibūdintum savo dabartinį gyvenimo laikotarpį?

– (Pauzė.) Pats geriausias. Vienas buvęs bendraklasis pasakė, kad jam geriausi gyvenimo metai buvo mokykloje. Man jo gaila. Nesu iš tų žmonių, kurie mano, kad geriausias jo gyvenimo laikotarpis buvo kažkur praeityje ar bus ateityje. Man geriausias laikas yra dabar.

– Šiek tiek padvelkė Rytų filosofija, budizmu: vakar diena praėjo, rytojus – dar tik žodis, o gyveni – čia ir dabar.

– Nesieju to su Rytais ar filosofija, religija, knygų skaitymu, svetima patirtimi. Remiuosi nemaža savo gyvenimo patirtimi. Neaukštinu šios akimirkos, šio nušvitimo. Kalbu nebūtinai apie šį epizodą. Kai sakau "dabar", kalbu plačiau.

– Bet kartais Andrius Rožickas atrodo tarsi iš praeities – retro ūsiukai, apranga, primenanti Šerloką Holmsą ar Erkiulį Puaro.

– Toks įvaizdžio periodas buvo praėjusį rudenį. Skirtingu metu sau leidžiu elgtis skirtingai. Pažaidžiu tokį žaidimą, pavaidinu tokį personažą. Jei nori, kad gyvenimas būtų įdomus, visų pirma jis turi būti nenuobodus.

– Tau – 42-eji. Moterys mėgsta tėkštelėti, kad jei vyras, būdamas tokio amžiaus, skiriasi, žaidžia įvairius personažus, žaidimus, jaučia vidutinio amžiaus krizę.

– (Juokiasi.) Gal tai ir įvardijama kaip vidutinio amžiaus krizė, tačiau jei ji mane ištiko, negaliu to įvertinti adekvačiai. Gal kada nors pasakysiu, kad tai buvo krizė ir elgiausi netinkamai. O dabar jaučiuosi labai gerai, galva nesvaigsta ir nenoriu staiga išbandyti beprotiškų ekstremalių nesąmonių.

– Tai gal dar ne krizė? Andrius Mamontovas kadaise ironiškai pasakė, kad jei gyvensi 100 metų, vidutinio amžiaus krizė dar neatėjo, jei 60 – ji jau praėjo.

– (Juokiasi.) Jis pažvelgė gan matematiškai. Negvildenu to. Mes dažnai patys sukuriame problemas iš nieko.

Kaip atrodo normalus vedėjas

– Tad A.Rožicko su į jo parankę įsikibusia 18–20 metų gražuole nepamatysime?

– Ne! Ir, oi, nenorėčiau. Kiek teko bendrauti su labai jaunomis damomis, jos kelia šypseną, bet tik ne mintis apie rimtus santykius.

– Tu mėgaujiesi šlove, viešumu, pinigais, o tokios jaunos, kaip žinoma, tiesia priklijuotus nagučius ir nori išpūstomis lūpomis bučiuoti tokius vyrus.

– Tegul, esu už visus personažus. Nenorėčiau iš gyvenimo išbraukti nei valkatų, nei barakudų, nei visų kitų. Jie sudaro mūsų margąją visuomenės dalį. Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Be to, tai padeda išryškinti vertybes.

– Prieš dvejus metus gan netikėtai grįžai į televiziją, nors iki to laiko atkakliai vengei viešumo. Kodėl?

– To man tiesiog nereikėjo. Ir dabar dirbu savo darbą – esu filmų dubliažų režisierius, man užtenka darbo ir pinigų pragyventi. Prodiuseriai, matyt, nerasdami naujų veidų, žinodami, kad turiu labai didelės patirties televizijoje, scenoje, ne pirmą sezoną siūlė grįžti.

– Bet juk ne Kalašnikovo automatu grasino.

– Ne, ne. Prašė, įkalbinėjo, savimeilę paglostė. Be to, mačiau, kokia apgailėtina situacija Lietuvos televizijose. Laidų, renginių vedėjai – tarsi plastikiniai. Nusprendžiau parodyti, kaip reikia tai daryti. Pasipūtėliška frazė, bet kaip kitaip žmonėms parodyti, kaip atrodo normaliai vedama laida?

– Oho, nekukliai! Meti akmenį Arūnui Valinskui, Algiui Ramanauskui-Greitai, Justinui Jankevičiui, Rolandui Vilkončiui ir visiems kitiems?

– (Juokiasi.) Taip. Žiūrovai patys mato.

– Kuo A.Rožickas kitoks?

– Tuo, kad jie lochai, o aš – ne. Arba atvirkščiai.

– Mėgsti pasijuokti iš savęs?

– Taip, taip. Tai viena žmogaus, turinčio savikritikos ir saviironijos, savybių. Ar įlįsiu į tuos standartus ir tapsiu plastmasinis – nežinau. Tikiuosi, jei taip nutiks, draugai pasakys: eik pailsėti. Draugiški patarimai man labai svarbūs.

– Kuo save pavadintum – laidos vedėju ar humoristu? Dar nuo "Bentski šou" laikų tau prilipo humoristo etiketė.

– Net ir tais laikais nebuvau humoristas. Turbūt tik lengviau taip vadinti. Esu žmogus, turintis humoro jausmą. Ir moku vedėjauti. Esu ir labai geras dubliažo, dar kelių sričių režisierius.

– Tu nekuklus.

– Reikia būti kukliam? Mūsų stereotipas. Girtis ir kalbėti apie save blogai – negalima? Kodėl? Jei savęs nemylėsi, niekas tavęs nemylės.

Nusimetė kaukes ir iliuzijas

– Kas pasikeitė tavyje, įžengus į penktą dešimtį? Daugiau laisvės ar baimės, kad jau antra gyvenimo pusė? Daugiau atsakomybės ar brandos?

– Tapau drąsesnis, laisvesnis, paprastesnis. Supratau, kad nereikia vaidinti, nereikia kaukių, bereikšmių iliuzijų. Neeikvoju jėgų būti ne savimi. Mes nuo jaunystės mokomi būti ne savimi, o kažkuo kitu. Tai – vienas blogiausių dalykų, su kuriuo žmogus kovoja iki tam tikro amžiaus. Tą supratęs tapau laisvesnis.

– Sakoma, kad gyvenimas yra amžina kova. Su kuo tu kovoji, nusiplėšęs kaukes ir būdamas savimi?

– Mano gyvenimas – ne kova, o tusovkė, džiaugsmas ir laimė. Gyvenimas duotas ne kovoti, dirbti, bet jaustis laimingam.

– Kas tau yra būti laimingam?

– Jausti, kad yra įdomu. Tai suteikia džiaugsmo ir laimės.

– Sutinki, kad vyrai – amžini vaikai?

– Taip. Jie vaikai, kurie žaidžia, smalsūs, ieškantys. Vis dėlto negalima visko absoliutinti, žmonės yra skirtingi – ir vyrai, ir moterys. Bet tokie pasakymai, kad vyrai – tai žaidžiantys vaikai, smagūs.

– Tik vyrų žaislai keičiasi.

– Tai dar ne pati blogiausia stereotipinė nesąmonė.

– Tavo žaislai – automobilis, telefonas, namas, žirgai?

–  Tik ne objektai. Mano žaislai – projektai. Pavyzdžiui, suburti žmonių grupę ir nueiti nuo taško A iki B pasipuošus zuikių galvomis. Toks projektas teikia džiaugsmo.

– Atrodo, esi sakęs, kad tavo žaislai – kompiuteriai.

– Oi, tai – ne žaislai. Turiu keletą. Bet tai – tik besikeičiantys įrankiai.

– Nesi šiuolaikinio pasaulio vartojimo, susvetimėjimo, IT vergas? Tu – ne iš tos kompanijos, kurioje prie stalo sėdi būrys draugų ir nebendrauja, bet susirašo žinutėmis per feisbuką?

– Naujos technologijos man labai patinka, seku jų naujoves, bet nesu jų vergas. Ekranas, IT ar gyvas bendravimas? Be konkurencijos renkuosi pastarąjį. Jis labiau praturtina.

– Tave vis dar džiugina kapoti malkas, pjauti žolę, genėti medžius?

– Na, arimo, dažymo ir malkų skaldymo etapas jau praėjo. Tai vyksta tol, kol mane džiugina ir būna įdomu.

– Kaip reaguoji į šiuolaikinį tolerantiškąjį ir feminizmo etapą?

– Tolerancija ir feminizmas – tai du vienas kitam priešingi žodžiai. Aš toleruoju save, savo teises. Ir netoleruoju, kai supriešinamos dvi skirtingos, netgi priešiškos žmonių grupės. Nenoriu priešinti vyrų ir moterų, žmonių pagal socialinį statusą, orientaciją, giminę, rasę. Esu tolerantiškas beveik viskam. Beveik. O nesu tolerantiškas, kai nepaisoma mano laisvės, asmeninės erdvės ribų. Gerbiu kitų erdvę, bet noriu, kad gerbtų ir manąją. Tolerancija – tai ne leidimas kitiems bet kaip elgtis su tavimi.

Kilo iš beždžionės

– Jei būtų galimybė pasikalbėti su 10–12 metų A.Rožicku, ką  jam pasakytum ar patartum?

– Būtų smagu pakalbėti su savim dešimtmečiu. Nors savęs, keturiasdešimtmečio, jis nesuprastų. Tad pokalbis būtų beprasmis. Turbūt paplekšnočiau per petį tam berniukui ir pasakyčiau: "Varyk ir toliau. Bus visko, bet pabaigoje viskas bus gerai."

– Ar yra dalykų, kurių gailėtumeisi, skaudėtų širdį, nes kažką praleidai, nepadarei, o tai jau niekada nesugrįš?

– Jei pasiknaisiočiau, kažką rasčiau. Tai – žmonės, kurių jau nesugrąžinsi.

– Niekas nežino, kiek gyvens, bet kokį save įsivaizduoji dar po 20 metų?

– Savęs neįsivaizduoju. Dabar man atrodo, kad įdomumas baigsis po 10 metų, nes mačiau pakankamai daug ir labai įdomaus. Tad neįsivaizduoju, kas mane dar nustebins.

– Gal po 20 metų nusipirksi bilietą į Marsą ir vaikščiosi po Raudonąją planetą?

– (Juokiasi.) Nesąmonė. Būnant tokio amžiaus skristi uždarytam kažkokioje telefono būdelėje ir žiūrėti pro langelį? Tai – neromantiška.

– Tuomet kas Tau yra romantika?

– Ro-man-ti-ka, – kartoja neskubėdamas. – Nežinau. Aš net nežinau, kas yra žodis meilė. O tu – žinai?

– Kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai?

– Klasikinė frazė, kuria galima baigti pokalbį...

– ... Palauk. Iš kur kilo žmogus? Iš beždžionės ar buvo sukurtas aukštesnių jėgų?

– (Kvatojasi.) Dabartiniai jo poelgiai įrodo, kad jis greičiausiai kilęs iš primato.