Po keiksmažodžių teatro scenoje – malda bažnyčioje

Žinomų aktorių Storpirščių giminės atstovo Ainio Storpirščio neslegia nei tėvo, nei dėdės šlovė ir jų vaidmenys teatre bei kine. A.Storpirštis eina savo keliu, jo kūrybinėje biografijoje – skandalingi ir įdomūs vaidmenys, už kuriuos 25 metų aktorius dėkingas Aukščiausiajam.

– Vilniaus jaunimo teatre dirba net trys Storpirščiai: jūsų tėvas Gediminas Storpirštis, dėdė Arūnas Storpirštis ir pusbrolis Simonas Storpirštis. Ištisas Storpirščių klanas. Ar nebijote konkurencijos? – paklausiau Ainio.

– Dėl to džiaugiuosi. Aš esu teatro judėjimo „No theatre“ narys ir laisvai samdomas aktorius.

– Ilgokai atidėliojote šį interviu – ruošėtės praėjusią savaitę Vilniuje vykusiam „Fluxus“ festivaliui. Spektaklyje „MR. FLUXUS , arba ŠARLATANAI?“ vaidinote Jurgį Mačiūną – „Fluxus“ judėjimo sumanytoją, Johno Lennono ir Yoko Ono bičiulį, garsų ir ne mažiau keistą žmogų. Kokiu keliu ėjote į J.Mačiūno asmenybę?

– Mėnesį Druskininkuose turėjome kūrybinę stovyklą, kur gyvenome J.Mačiūno režimu. Visa diena nuo 10 val. ryto iki 12 val. nakties buvo suplanuota. Visą laiką buvo aišku, ką reikia veikti: piešti, daryti instaliacijas, rodyti performansus gatvėje arba vieni kitiems, statyti labirintą, ruošti „Fluxus“ vakarienę. Tas procesas labai daug davė, kad galėčiau savyje atrasti J.Mačiūną.

Negaliu to dalyko pavadinti spektakliu, nes jo taisyklės – visai kitokios. Tą trijų dienų renginį vadinčiau „Fluxus“ festivaliu. Visas dienas buvo rengiamas labirintas, paroda, paskui vyko pasirodymas. Kiekvieną dieną žmonės vaikščiojo po labirintą, apžiūrinėjo mūsų darbų ekspoziciją, valgė blynus, žaidė žaidimus. Paskui žiūrėjo reginį, į kurį patys buvo šiek tiek įtraukti. Siekėme, kad žmonės pasijustų kaip festivalyje. Todėl viskas ir vyko „Kablyje“ – buvo reikalinga žaidimų aikštelė.

Džiaugiuosi, kad gavau galimybę pabūti Jurgio kailyje. Nė apie vieną savo personažą negaliu pasakyti, kad sukūriau kitą žmogų, – tai esu aš. Tą galiu pasakyti apie visus personažus, kuriuos suvaidinau. Jeigu skauda J.Mačiūnui, aš irgi jaučiu skausmą.

– Nejaučiate ribos tarp personažo ir savęs?

– O kas sugalvojo, kad ji turi būti? Ne, ne, aš neišeisiu iš proto – visai neblogai man sekasi. Daug yra visokių priemonių, kaip į personažą „įeiti“ ir kaip iš jo „išeiti“. Man atrodo, kad tai – paprasta. Tiesiog tekste surask save, tada jis taps tikras, ta situacija taps tikra, kai tu ją išgyvensi. Žiūrėdamas spektaklį, kas nors gali pasakyti: „Taigi čia – Ainis, tik jis šneka kitu balsu, atrodo kitaip.“ Ir negalėčiau užginčyti, kad ten buvau ne aš – ten aš buvau. Jeigu manęs paklaustų „Kur buvai, Aini, tą dieną ir tą valandą?“, atsakyčiau „Scenoje“. Tai – faktas. Bet aš nenoriu iš žiūrovų atimti nei tos teatro magijos, nei kitų dalykų.

Labai džiaugiuosi, kad J.Mačiūnas – lietuvis. Man „Fluxus“ judėjimas – vienas įdomiausių atradimų XX a. meno istorijoje. Tai – fantastika. Tik tokiam žmogui, kuris beveik nuo vaikystės miršta, galėjo šauti į galvą, kad gyvenimą reikia žaisti, nors ir skauda. Nuo mažens jis sirgo astma – juk tu dūsti ir gali uždusti. Bet kada.

– Ar tėvas matė šitą jūsų darbą? Kaip įvertino?

– Liko patenkintas. Mano šeima labai palaiko tai, ką darau, labai tuo tiki. Ir inspiruoja, ir motyvuoja. Ir meldžiasi už mane, – už tai jiems esu ir būsiu amžinai dėkingas, – ir po premjerų gydo. Kai skauda kūną, jie veža mane pas masažuotojus, kai sunku psichologiškai, veda pas dvasininkus. Jie padeda man atgauti jėgas.

Visiems aktoriams to reikia. Po kiekvieno vaidmens. Visada. Nelygu koks žmogus, kiekvienas atsigauna skirtingai: vieni geria, kiti eina melstis, treti užsidaro namie. Jie tai išgyvena, kiekvienas susitvarko, pailsi savais būdais.

– Prieš tai buvo Oskaro Koršunovo spektaklis apie emigraciją „Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Kai pjesė pateko jums į rankas, nešokiravo keiksmažodžių gausa?

– Ne. Apie mus pačius kažkada buvo sakyta, kad šnekame gatvės kalba. Aš pats esu užaugęs ant betono. Pati istorija man pasirodė įdomi. Nežinau, ar ji aktuali pasauliui, bet man ji – įdomi. Labai patiko pjesė – užkabino.

– Nuo Nacionalinio dramos teatro scenos pirmą kartą pasipylė ilgiausios keiksmažodžių tirados. O juk teatro scena įvardijama beveik kaip šventa vieta. Ar negavote pylos nuo pasipiktinusių pedagogų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos?

– Ne, pylos negavome, o pasipiktinusių visada atsiranda. Neslėpkime, juk žinome, kokie žmonės emigruoja. Ne visi yra inteligentai. Dauguma išvažiuoja būtent tos kategorijos, kuri parodyta spektaklyje. Ir kas yra su jais bendravę – aš bendravau šešerius metus, – žino: palyginti su jų kalba, niekis, kaip mes šnekame scenoje. Netgi paprastų dalykų jie nepasako neįterpdami rusiškų keiksmažodžių. Ką jau ir kalbėti, jeigu, neduok Dieve, susinervino.

– Kita vertus, spektaklis – kraupiai realistinis. Tokią publiką kaip Vandalas (aktorius Marius Repšys) – su treninginėmis kelnėmis, ant galvos kepurėlė su snapeliu – ne kartą mačiau Kauno oro uoste, skrendančią į Didžiąją Britaniją.

– Būtent. Jei žmonės to nežinotų, galėtų piktintis. Juk personažo net vardas – Vandalas. Jei jis nesikeiktų, aš juo netikėčiau. Kaip jis gali nesikeikti? Žmogus, gyvenantis pagal žvėries įstatymus?

– Ar nepatyrėte kompleksų, kai spektaklyje reikėjo net du kartus išsirengti – maudynėms dušo kabinoje bei Temzėje ir suvaidinti meilės sceną su Egle (aktorė Monika Vaičiulytė)?

– Ne, man nebuvo jokių nepatogumų.

– Jūs tiesiog „vežate“ visą spektaklį – esate policininkas ir slaptasis agentas Benas, paskui - bomžas, tada – baro apsaugininkas, pabaigoje – vėl policininkas. Kas sunkiausia šiame spektaklyje?

– Jis sudėtingas laiko požiūriu – beprotiškai ilgas. Nelengvas ir psichologiškai: visą laiką turi patikėt ir nusivilt, patikėt ir nusivilt. Daug nusivylimų. Mano personažas Benas vis patiki kuo nors, bet gyvenimas jį nuvilia. Vėl patiki – ir vėl nuvilia. Tai ir yra sunkiausia.

Vienu momentu atrodė, kad viskas gerai, bet ir vėl nusivylė savimi, kai teko mušti savo tautietę. Kažkokio brito vadovo priverstas dirbi naktinio klubo apsaugininku ir savą žmogų turi už plaukų išmesti į gatvę. Žmogų, kurį mylėjai. Tai kas tu pats esi?

– Kaip patiko darbas su režisieriumi O.Koršunovu?

– Labai įdomu. Visko buvo, bet nesipykome. Nelabai norėčiau su kuo nors pyktis. Ne tai veda į priekį. Oskaras – tikrai didelis meistras, manau, sau vardą pelnytai užsidirbęs. Kai buvau studentas, viena svajonių buvo vaidinti pagrindinį personažą pas O.Koršunovą. Arba pas Eimuntą Nekrošių, nors jo spektaklių specifika – visai kitokia. Man atrodo, daugelio studentų svajonė vaidinti pas grandą. Tikėjausi, kad kada nors, kai turėsiu vardą, dar ką nors, galbūt pastebės ir pakvies. Vot būtų jėga, maniau. O kad gavau tą galimybę dabar – tai Dievo dovana. Už ją ačiū. Ačiū visiems.

– Kaip tėvai įvertino šitą jūsų vaidmenį?

– Apkabino ir pabučiavo į kaktą. Ir draugai. Ir kai kurie kolegos. Man svarbūs žmonės iškart po premjerinio spektaklio atėjo į užkulisius ir pasveikino.

– O jūs ar pasveikinote tėvą po spektaklio „Širdis Vilniuje“ premjeros? Jūsų tėvas vaidina kontroversišką asmenybę – Juzefą Pilsudskį, o jo partneris – Feliksas Dzeržinskis (aktorius Aleksas Kazanavičius).

– Labai įdomus šitas spektaklis. Superinė situacija, superiniai istoriniai faktai. Suprantu, kad daugelis kels balsą, spektaklis nepatiks, nes jis kitoks. Tai – neįtikima istorija. Du žmonės – J.Pilsudskis ir F.Dzeržinskis, gimę Vilnijos krašte, abu mokęsi Vilniaus pirmojoje gimnazijoje, išėję į skirtingas puses, sukūrė imperijas. Juodu susitinka po mirties – tokia pjesės situacija – ir klausia vienas kito, kodėl iš Lietuvos nepadarė imperijos.

Tame spektaklyje vaidina ir Simas – puolusį angelą. Man atrodo, tai – vienas stipriausių jo vaidmenų.

Bet aš tą patį vakarą turėjau koncertą, todėl iš spektaklio išėjau anksčiau. Tėvą pasveikinau po visko. Nuvažiavau pas tėvus į sodą, kur jie gyvena, ir pasišnekėjome pirtyje.

– Kodėl puolėte į aktorystės studijas, juk giminėje, regis, aktorių pakanka?

– Pasirinkimą turėjau paprastą – arba armija, arba aktorinis. Niekur kitur negalėjau stoti.

– Taip troškote tapti aktoriumi?

– Ne tai. Kitur negalėjau stoti, nes mano pažymiai buvo prasti. Laksčiau iš pamokų, nelabai gerai mokiausi. Tiesą sakant, norėjau tapti policininku. Iš istorijos egzamino nedaug balų gavau, o ten jis buvo pagrindinis, todėl nebegalėjau stoti. Žodžiu, viskas buvo pastatyta ant kortos: arba įstoju į aktorinį, arba mane ima į armiją. Viskas vyko spontaniškai. Aš jokių planų neturėjau. Gyvenimas nuves ten, kur nuves, kad ir ką planuotum. Mano gyvenime taip yra – nuveda.

– Anot jūsų, planuoti neverta? Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Planavimas suteikia labai daug džiaugsmo. Žmogus būtų labai laimingas, jei galėtų būti tik planų kalvis. Bet nuo šitos veiklos jam reikia pailsėti įgyvendinant planą. O tada apima toks apmaudo ir prablaivėjimo jausmas. Aš – tikintis žmogus, ir daug ką atiduodu Dievo valiai. Manau, daug kas yra Kūrėjo rankose. Todėl noriu eiti su juo koja kojon – ten, kur jis veda. Ar ne paprasčiau būtų galvoti, kad, kai kiekvienas tavo mirktelėjimas yra nulemtas, vienintelis tavo darbas šitame gyvenime – būti laimingam?

– Atsidūręs Muzikos ir teatro akademijoje, iš tikrųjų supratote, kad tokį kelią jums skyrė Aukščiausiasis?

– Daug patikrinimų visada vyko. Ir dabar vyksta. Aš negaliu sakyti, kad tai – ne mano kelias, nes man sekasi. Ir dėl to negaliu burnoti, kad ne ten patekau. Tik dvyliktoj klasėj, pavasarį, kai reikėjo pildyti kažkokius popierius, įrašiau, kad stoju į aktorinį. Stojau – ir įstojau. Buvau mokęsis pas savo tėvus dramos studijoje „Elementorius“.

– Ar daug turite laisvalaikio, kaip jį leidžiate?

– Kartais kompiuteriu žaidžiu, kartais sportuoju, bet pagrindinė veikla – dvasinės kelionės, teatras. Dvasinės kelionės – tai malda, meditacija, įvairi praktika, seminarai. Skaitau knygas apie didžiuosius mokytojus – ne vien tik apie Kristų: ir apie Budą, ir apie Krišną, ir Konfucijaus raštus – ir ieškau savęs.

– Ar nepatrauksite su krišnaistais, kurie penktadienio pavakarę žingsniuoja per Katedros aikštę į Gedimino prospektą ir, dainuodami mantras, šlovina Krišną?

– Kartais prisijungiu prie jų pasivaikščioti. Tie žmonės visą miestą laimina. Tik džiaugtis tuo reikia – jie gi nieko blogo nedaro. Eina ir dainuoja galingą mantrą. Kas norit, prisijunkit, kas nenorit – eikit savo keliu. Nei jie per daug rėkia, nei per ilgai užtrunka vienoje vietoje. Praeiviai pasižiūri į juos, nulydi akimis, pasijuokia. Gerų emocijų pliūpsnis. Super!

O kai pamačiau vieną jų – šitą būtinai parašykit, – lauke buvo 28 laipsniai šalčio, aš stovėjau Pilies gatvėje ir laukiau, kol draugas įleis į namus, o jis vis tiek ėjo su Krišnos vėliava ir dainavo tą mantrą. Vienas. Pagalvojau: „Jeigu ne jis, jeigu ne tie žmonės, kurie meldžiasi, gal Vilniaus iš viso nebūtų.“ Kiek bažnyčių Vilniuje! Ir kiek didelių žmonių atsiliepia apie Vilnių kaip apie pasakų miestą. Ir aš jį labai myliu.

Nueinu ir į katalikų bažnyčią. Į tas ramesnes – Šv. Mikalojaus, Bernardinų.

– Turbūt ne tik šventovės, bet ir šeima, namai – jūsų ramybės bei stiprybės uostas?

– Labai gražiai sutariame su broliu, su tėvais. Net jei visi susigrūdę gyventume viename kambarėlyje, nebūtų jokio diskomforto. Taip, šeima – mano stiprybės uostas. Tėvai ne vieną, o šimtus kartų man buvo pavyzdys ne žodžiais, o savo darbais. Mačiau, kas vyko jų gyvenime ir kaip jie elgėsi. Jie buvo ir su šlove, ir su komunizmu, ir su įvairiausiom problemom susidūrę. Ir tiek mama, tiek tėtis visą laiką išliko žmonėmis ir laikėsi vienas kito.

Tai padarė milžinišką įtaką man – mačiau, kaip elgiasi suaugę žmonės, kad ir kas nutiktų. Jie šypsosi ir yra laimingi, veiklūs ir daug dirba. Kaip brolis augina savo vaiką – man pavyzdys. Koks fainas vaikas, toks pūgžlys, pusantrų metų. Aš matau laimingą vaiką, kuris nuolat šypsosi. Pasižiūriu ir jaučiu, kad taip jį auklėti – teisinga, ir man yra gera. Aš didžiuojuosi savo tėvais ir savo brolio šeima.