– Ar galima į teatrą, operą, baletą ateiti su džinsais arba treningais?

– Klausimas sudėtingas. Tiesiogiai atsakius – veikiausiai tai nebūtų labai priimtina. Bet žaismingai sakant – džinsų būna visokių. Viskas priklauso nuo to, kaip patys vertiname savo aprangą.

– Kaip lietuviai rengiasi eidami į teatrą?

– Mes puikiai atrodome. Manau, lietuviai yra stiliaus jausmą turinti tauta. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad matyčiau akibrokštų ar akivaizdžiai ne vietoje esančios aprangos – nesvarbu, kuriame teatre būtume. Tuo tarpu važinėdama po Europą esu mačiusi visko.

– Neslėpsiu, Niujorko „Metropolitan“ operoje esu nustebęs žmonių apranga. Bet ar yra taisyklės, kaip rengtis į teatrą?

– Taisyklių nėra, yra tik rekomendacijos. Atėjimas į teatrą – išskirtinis įvykis išskirtinėje erdvėje, tarsi šventė. Eidami į šventę pagalvojame, kaip pasiruošti. Viskas priklauso nuo supratimo, stiliaus ir manierų. Svarbiausia – elegancija, stilius ir tai, kad apranga derėtų erdvei.

Teatras / J. Balčiūno/ ELTOS nuotr.

– Kodėl žmonės puošiasi eidami į teatrą? Iš kur ši tradicija?

– Sunku pasakyti, iš kur ji atėjusi, bet tai natūralu. Į bet kurią šventę – net šeimos – renkamės tai, kas tinka. Taip ir atėjimas į teatrą, ypač į Nacionalinį operos ir baleto teatrą: pati aplinka tarsi įpareigoja būti šventiškesniais, pasiruošusiais priimti tai, kas vyks scenoje.

– Ar teko kam nors pasakyti pastabą dėl netinkamos aprangos?

– Ne, pastabų nesu sakiusi ir nesakysiu. Bet kiekvienas teatro vadovas pagalvoja, jei pastebi tam tikras tendencijas. Teatrai skiriasi – avangardinio šokio teatre apranga greičiausiai bus visiškai kitokia nei dramos ar operos. Žanras ir stilius nulemia, ko tikimasi ir iš žiūrovų. Todėl svarbu ne pastabos, o rekomendacijos, paaiškinimas ir edukacija, kas tai per vieta ir kaip joje derėtų atrodyti.