Verslininkę Radą Matulevičienę į tolimąją Peru Pietų Amerikoje nuviliojo sunkiai paaiškinama trauka. Moteris ten rado ne tik inkų civilizaciją menantį prarastąjį miestą, bet ir nuoširdumu ją pakerėjusius žmones.

Veržėsi paskui svajonę

R.Matulevičienė egzotiškoje šalyje labiausiai troško išvysti Maču Pikču - vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų. Verslininkė yra pasiryžusi aplankyti juos visus. R.Matulevičienė atviravo, kad liko vos pora dar nepamatytų įstabiausių pasaulio kampelių.

„Kai kažko gyvenime labai nori, aplinkybės susiklosto palankiai“, - šypsojosi verslininkė.

Moteris nepabūgo prieš išvyką keistai susiklosčiusių aplinkybių: kelionę organizavusios agentūros grupė, kurią sudarė trylika žmonių, turėjo išskristi tryliktą mėnesio dieną, penktadienį ir maža to - per pilnatį. Nors ženklai atrodė fatališki, viskas klostėsi puikiai.

Smėlynai saugo paslaptis

Nusileidę Peru sostinėje Limoje lietuviai patraukė Naskos dykumos link, kad išvystų paslaptinguosius piešinius. Mažytis lėktuvėlis keliautojus pakėlė į didelį aukštį, tad figūras įžiūrėti nebuvo lengva. Vis dėlto R.Matulevičienė tvirtino, kad kūnu bėgo šiurpuliukai bandant nuspėti, kas, kokiu būdu ir kodėl smėlynuose nutarė palikti tokius pėdsakus.

Iš tolimiausių kalnų per dykumą inkų nutiesti vandens kanalai vėl privertė aikčioti. Sistema puikiai funkcionuoja iki šiol - šaltutėlio, gaivinančio vandens versmės stebuklingai ištrykšta neaprėpiamose platybėse.

Dykumose keliautojai taip pat turėjo galimybę apžiūrėti neįtikėtinai išsilaikiusius žmonių - kaip spėjama, gilioje senovėje gyvenusių šamanų - palaikus. „Mirusiuosius laidodavo sėdinčius nelabai giliai smėlyje. Sausa terpė palaikus puikiai „užkonservavo“ - nesuiro nei žmonių skeletai, nei drabužiai. Bauginantis, bet įdomus dalykas - mirusiųjų plaukai nenustodavo augti ir per daugybę metų virto didelėmis kupetomis. Atkastos mumijos išties atrodo kraupokai“, - dalijosi įspūdžiais keliautoja.

Galybės aura neišblėso

Aukštai kalnuose pasislėpę Maču Pikču miestas pakerėjo net ir tuos, kurie patingėjo iš anksto atidžiau pastudijuoti prarastojo miesto, kurio gyventojai paslaptingai išnyko, istoriją.

Gidai keliautojams papasakojo, kad senovės inkai tikėjo trimis pasauliais - požemių, žemės ir dangaus. Kiekvieną jų simbolizavo gyvūnai - gyvatė, pantera ir kondoras. Pastarojo dvasia sklando Maču Pikču mieste. Užlipę ant vienos viršukalnės keliautojai išvydo kondoro kontūrus įspūdingo peizažo ir pastatų liekanų fone.

„Neįtikėtina, kaip anuomet žmonės sugebėjo į tokias aukšybes užvilti milžiniškus, daugybę tonų sveriančius akmens luitus ir sukurti tokį architektūros stebuklą. Koks gyvenimas virė Maču Pikču? Kokia jėga žmones stūmė įgyvendinti tai, kas atrodo paprasčiausiai neįmanoma? Idomu buvo apie tai paspėlioti žvelgiant į prarastojo miesto likučius. Nors prisilietėme prie žlugusios galingos civilizacijos, slogaus jausmo nepatyrėme. Atvirkščiai - Maču Pikču visus užplūdo šiluma ir ramybė“, - dalijosi emocijomis keliautoja.

Spėjama, kad „gyvatės“ ir „panteros“ miestai egzistuoja, tačiau yra dar neatrasti - galbūt slypi klaidžiose džiunglėse.

Gamta žavi ir baugina

R.Matulevičienė ir jos bendražygiai turėjo progą iš arti pamatyti didingus, legendomis apipintus kondorus. Ankstyvą rytą apsimiegoję keliautojai buvo nugabenti prie kanjono, kuriame viešpatauja šie paukščiai: „Juodos būtybės, kurių išskleistų sparnų plotis gali siekti tris metrus, pakyla tarsi iš bedugnės. Užgniaužę kvapą stebėjome, kaip šie paukščiai sklando pirmųjų saulės spindulių nuspalvintame rūke. Galima numanyti, kad panašius jausmus išgyvendavo ir senovės inkai - kondorai skleidžia tiesiog nepaaiškinamą jėgą, kuri yra ir žavinti, ir kiek bauginanti“.

Kiti gamtos turtai atsivėrė džiunglėse, kuriose lietuvių grupė praleido dvi dienas. R.Matulevičienė jau seniai svajojo jose pakeliauti, tačiau euforija netruko išgaruoti. Džiunglėse moteris pasisėmė tiek įspūdžių, kad, kaip pati juokavo, dar ilgai nenorės nieko panašaus patirti. „Įeini į mišką ir dingsti. Dangaus nematyti, jautiesi tarsi mažas šapelis, plūdūriuojantis žalioje masėje. Per džiungles prakirstas siaurutis takelis, tačiau jau po savaitės jo gali nelikti nė ženklo. Žygiuojant jėgas alina apie 40 laipsnių karštis, drėgmė. Statant koją vis tekdavo krūpčioti - buvome prigąsdinti neprisiliesti, nečiupinėti jokių augalų, nes daugelis jų yra nuodingi, aplink knibžda termitai, skruzdės, kraupiai spiegia beždžionės, negali būti tikras, kad ant pečių užkris ne lijana, o gyvatė“, - dalijosi įspūdžiais R.Matulevičienė. Džiunglių upėje nekyla jokių pagundų atsigaivinti - nesunku tapti krokodilų pietumis.

Po žygio sugrįžti į dailius, nuo moskitų apsaugotus namelius keliautojams buvo tikra palaima. Nusimetę kuprines jau po valandėlės daugelis saldžiai miegojo savo hamakuose.

Valgiaraštyje - ir jūros kiaulytės

Keliaudama „HBH Juozo alus“ pramogų komplekso šeimininkė visuomet entuziastingai domisi vietinių virtuvės meistrų išmone. Egzotiškoji Peru verslininkės nenuvylė - moteris ir jos bendražygiai turėjo progą paragauti jūrų kiaulytės kepsnio. Apie 40 centimetrų ilgio gyvūnas lėkštėje buvo patiektas nesupjaustytas į gabaliukus, su uodega ir galva. Styrojusios jūrų kiaulytės iltys atrodė šiurpokai, tačiau smalsumas buvo stipresnis. „Žvėrelio mėsa visai skani. Vietiniai aiškino, kad ją valgyti labai sveika, tačiau man patiekalas pasirodė riebokas“, - dalijosi įspūdžiais R.Matulevičienė.

Keliautojai labai stebėjosi, kad jūrų kiaulytė vaizduojama netgi ant Jėzaus paskutinės vakarienės stalo - tokį paveikslą teko matyti vienoje bažnyčioje Peru.

R.Matulevičienė atsiduso prisiminusi Pietų Amerikoje valgytus bananus: „Lietuvoje į šiuos vaisius net nežiūriu, o ten negalėjau atsigardžiuoti - jie maži, tačiau labai saldūs ir aromatingi“. Įspūdį moteriai paliko ir valgių pateikimo būdas - teko ragauti gardžių patiekalų, kurie buvo įsukti į didelius bananų lapus.

Spindesys ir skurdas - greta

Anot R.Matulevičienės, Peru sostinė primena daugelį pasaulio didmiesčių - pro šalį skuba šiuolaikiškai apsirengę žmonės, gatvėmis zuja automobiliai, šurmuliuoja aikštės. Ne taip seniai Lima buvo tituluojama pavojingiausiu miestu pasaulyje. Ir dabar keliautojų grupių vadovai saugo turistus kaip savo akies vyzdį. „Jokių incidentų neteko patirti - jautėmės globojami ir patys stengėmės nerizikuoti“, - pažymėjo R.Matulevičienė.

Vos pasiekus Limos priemiesčius prasideda lūšnynai - žmonės veržiasi arčiau sostinės ieškodami darbo ir sotesnio duonos kąsnio, tačiau čia jų laukia skurdi egzistencija - tenka glaustis vėjo perpučiamuose būstuose iš skardų, medinių plokščių ir kitų atliekų.

Kaimiškos vietovėse gyvenimas sunkus. Keliautojai stebėjosi išvydę 4 kilometrų aukštyje suręstas trobeles, kurios netgi kaminų neturi - pasirodo, žmonės žiemą šildosi susiglaudę viename guolyje, apsikloję storais lamų ir alpakų kailiais.

Neturtas gerumo neužgniaužė

Kalniečiai vilnonius užtiesalus, mezginius siūlo ir turistams. Apie Peru R.Matulevičienei spaudžiant lietuviškiems šalčiams primins graži kepurė, šilta kailinė apykaklė, vaikams lauktuvių moteris parvežė jaukias šlepetes. Namų interjerą papuošė peruietiškos rankų darbo skulptūrėlės.

Visgi moteris pripažino, kad to, kas iš tiesų ypatinga, į lagaminą nesupakuosi. „Visam gyvenimui įsiminiau tenykščių žmonių veidus - giedrus, besišypsančius, nuoširdžius. Sugrįžus namo po tokios kelionės tenka konstatuoti, kad gyvename labai gerai, tačiau nebūtinai esame laimingesni. Keliaudama po Peru atradau tikrus žmones - nesuluošintus stresų ir kitų civilizacijos nuodų“, - šypsojosi R.Matulevičienė.