Likimo dovana tvirtai suimti rankomis olimpinį deglą ir jį nešti, šilumai sklindant į veidą. Proga atsisėsti į mokyklinį suolą, tarsi sugrįžtum į nerūpestingą vaikystę. Šių unikalių išgyvenimų sukeltų emocijų, patirtų pastarosiomis dienomis, legendinis krepšininkas Modestas Paulauskas neslepia ir nesigėdija. Ir kas gali paneigti, kad užsigrūdinę sportininkai yra jautrūs?

Jaučiasi kaip kosmose

Olimpinis čempionas Modestas Paulauskas 2012 m. olimpinių žaidynių dvasią į Lietuvą parvežė užvakar.

Su viena tituluočiausių šalies plaukikių Birute Statkevičiene, Šeimų krepšinio turnyro įkūrėju Kazimieru Budriu ir socialinių projektų globėju, bendrovės „Omnitel“ vadovu Antanu Zabuliu ši komanda jau lietė olimpinį deglą – dalyvavo jų nešėjų estafetėje.

Prieš 40 metų, 1972-aisiais, į Lietuvą olimpinį aukso medalį parvežęs legendinis šalies krepšininkas M.Paulauskas, su nešėjais iš Lietuvos sugrįžęs namo, neslėpė emocijų ir pripažino, kad jų patyrė nė kiek ne mažiau nei tuomet, kai su krepšinio rinktine iškovojo čempionų titulą.

„Jaučiausi kaip kosmose“, – grįžęs namo, savo būseną apibūdino M.Paulauskas.

Tai nebuvo vienintelė proga patirti sielos katarsį pastaruoju metu. Ypatingų emocijų legendinis krepšininkas patyrė atskubėjęs į savo vaikystės mokyklą.

Rankenos – tos pačios

"Atiduokite mano butą – noriu grįžti gyventi į Klaipėdą", – juokavo M.Paulauskas, kalbėdamas su Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi Stasiu Ruiba.

Legendinis krepšininkas po 40 metų aplankė mokyklą, kurioje po karo iki 1972-ųjų dirbo ir gyveno tėvai, mokėsi jis pats, salėje ir aikštyne pradėjo krepšinio abėcėlę.

Į tuometės 1-osios gimnazijos, vėliau Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos rūsyje įrengtą kuklų kambarį olimpinis ir pasaulio čempionas buvo atvežtas vos septynių dienų.

"Mokykla visiškai nepasikeitusi, tik langai nauji. Durys gal perdarytos, tačiau identiškos. Net rankenos tos pačios, – žvelgdamas į pastatą sakė krepšininkas, į gimnaziją atvykęs su žmona Janina.

Ir kas gali paneigti, kad sportininkai nejautrūs?

Iš pamokų bėgdavo

Trejetą metų M.Paulauskas krimto mokslus netoliese – S.Nėries gatvėje veikusiame sporto internate. Būdamas dešimtokas ir vienuoliktokas vaikinas vėl mokėsi gimtojoje mokykloje.

Kovo 19-ąją 67-ąjį gimtadienį šventęs krepšinio virtuozas labiausiai prisimena fizinio lavinimo mokytoją Stasį Urvakį, matematiką dėsčiusį mokyklos direktorių Vytautą Stalionį, muzikos natas ant lentos raičiusį mokytoją Grudzinską.

Pastarasis pedagogas už tai, kad choro repeticijose triukšmaudavo ar susistumdydavo, uždarydavo Modestą į vadinamąją vištidę – atokų kambarėlį.

Jaunasis M.Paulauskas mokėsi gerai. Atestate buvo vos vienas trejetas – iš chemijos. Uoliam moksleiviui visos pamokos buvo mėgstamos, tačiau labiausiai – fizinio lavinimo.

"Tiesa, ir tuomet bėgdavome iš pamokų, – šypsojosi tituluotasis sportininkas. – Kartais per dvi pamokas trukdavusį kontrolinį darbą mes spėdavome "Kapitolijaus" vietoje buvusiame "Švyturio" kino teatre filmą pažiūrėti."

Šiandien M.Paulauskas įsitikinęs, kad blogas moksleivis negali būti geru krepšininku.

Šeimoje – vien sportininkai

Per karą Paulauskų šeima iš uostamiesčio evakavosi į mamos Onos tėviškę Nausėdus Kretingos rajone.

Modestas gimė, kai tėvai su manta, baigiantis karui, vyko atgal į miestą. Mamai teko sustoti Kretingoje. Klaipėdą su gimusiu sūneliu ji pasiekė po savaitės.

"Buvau ketvirtas vaikas, trečias berniukas šeimoje. Vyresni broliai griežtai auklėjo – botagu pliauškino", – šypsodamasis vaikystę prisiminė keturių Europos čempionatų nugalėtojas.

Nors tėvai nebuvo sportininkai, tačiau visos atžalos ne tik mėgo sportuoti, bet ir pasiekė aukštumų. Vyresnysis brolis Edmundas žaidė tuometės Lietuvos SSR krepšinio rinktinėje, vyriausiasis – Emanuelis buvo vienas geriausių disko metikų šalyje, o sesuo Elvyra gynė respublikos tinklinio rinktinės garbę.

"Broliai žaisdavo krepšinį, tai ir mane įtraukė, – prisiminė M.Paulauskas, nuo ko prasidėjo krepšininko kelias. – Žaisdavome sporto salėje ir lauko aikštelėje. Po karo net aktų salėje buvo sumontuoti krepšiai. Taip užsikrėčiau krepšinio bacila, kad į sporto salę verždavausi net per pamokas. Visi mokytojai tai žinojo, bet nieko nesakydavo."

Tuo laiku jaunuoliai būdavo universalūs sportininkai. Ne išimtis – ir Modestas.

"Kur reikėdavo – visur dalyvaudavau. Ypač patikdavo šokti į aukštį. Plaukiau 200 m laisvu stiliumi. Ir futbolą žaisdavau. Tik gimnastika nepatiko", – juokėsi pastaraisiais metais Šakiuose gyvenanti krepšinio legenda.

Anot M.Paulausko, tuo metu labai populiarus buvo kvadrato žaidimas, reikalaujantis puikios koordinacijos, gerų gaudymo savybių, vikrumo.

"Kai tik nuskambėdavo skambutis, skelbiantis pertrauką, puldavome į aikštelę, kurioje jau būdavo nubraižytos linijos. Portfelius numesdavome šalia ir "kaldavome" kvadratą", – šypsojosi pasakotojas.

Kam šokiai, kam sportas

Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, nuvedęs į prieš pusantrų metų renovuotą senąją sporto salę, legendiniam žaidėjui atgaivino daug prisiminimų.

Žvalgydamasis po salę M.Paulauskas vis kartojo: "Tiek metų, tiek metų..."

"Nors salė maža, nesunku iš savo aikštelės pataikyti į kitoje pusėje esantį krepšį, tačiau joje vyko daug svarbių varžybų, – sakė svečias. – Antrame aukšte įkurto mokytojų kambario langas kaip tik buvo į sporto salę. Kai vakare mokykloje vykdavo šokiai, iš tėvo gaudavau mokytojų kambario raktą, iš čia nusileisdavome į sporto salę. Vieni aktų salėje šokdavo, o kiti žaisdavo iki nakties."

Į lovą – net nesiprausęs

Dar didesnė nostalgija svečią apėmė išėjus į aikštyną, kuriame laisvomis dienomis lakstė nuo ryto iki vakaro.

"Parlėkdavau namo, kuriuose valgyti nelabai ko būdavo, atsipjaudavau duonos riekę, pamirkydavau ją į kambaryje stovėjusį vandens kibirą, užsibarstydavau cukraus, ir atgal į aikštelę. Kol iki jos nueidavau, pasistiprindavau", – sunkių vaikystės dienų nesureikšmino M.Paulauskas.

Įžengęs į aikštelę vienas geriausių sovietmečio krepšininkų buvo nemaloniai nustebęs, kai išvydo stovus be lentų ir krepšių.

"Tikimės, kad po dvejų metų mums sutvarkys aikštyną, o kartu – ir krepšinio aikštelę", – apie galbūt pasitaisysiančią situaciją dėstė direktorius.

Krašto puolėju žaidęs M.Paulauskas prisipažino, kad jam nebuvo pavykę gimnazijos aikštelėje į krepšį įkrauti kamuolį iš viršaus: "Ne, į šitą krepšį neįdėdavau. Mūsų laikais dviejų metrų žaidėjas buvo stebuklas. Kauno "Žalgiryje" turėjome tik vieną tokį tų metų aukštaūgį."

Garbusis svečias atviravo, koks gyvenimas jo laikais virė aikštyne.

"Mokyklos teritoriją juosė medinė tvora. Už jos buvo Karininkų namai, prie kurių esančiame sodelyje vykdavo šokiai. Vakarais skambėdavo muzika, perlipę per tvorą pas mus jaunuoliai "šnapsą" gerdavo, o mes sportuodavome. Kiekvieną dieną čia būdavo pilna vaikinų ir merginų. Mama maldaudavo, kad vėlų vakarą iš aikštelės grįžčiau namo. O mes – pajuodę nuo tų žemių. Pareinu pavargęs, net kojų nesinori nusiplauti – krenti į lovą. Mokykloje būdavo, kur nusiprausti, bet dušai– po devyniomis spynomis."

Vasarą Modestas su draugais eidavo prakaito nusiprausti į Danę prie elektrinės. Ten būdavo šiltas vanduo.

"Čia išmokome ir plaukti, – prisiminė kamuolio virtuozas. – Grįžtant pakeliui daržų buvo pilna, tai kokį agurką, pomidorą nusiskindavome. Pareidavome ir vėl – į aikštelę."

Prieš atsisveikindamas su gimtąja mokykla, M.Paulauskas pasirašė Garbės knygoje.

"Būtinai atvažiuosiu, kai gimnazija švęs šimtmetį", – direktoriui prižadėjo tituluočiausias Lietuvos krepšininkas.