2012-aisiais minimos Lietuvos meno ir kultūros istorijos mokslininko, etnografo, menotyrininko, architektūrologo, publicisto, pedagogo Klemenso Čerbulėno šimtosios gimimo metinės.

Plačiašakė veikla

Žymus XX a. II p. Lietuvos etnologas ir kraštotyrininkas Vacys Milius glaustai ir taikliai apibūdino plačiašakę K.Čerbulėno veiklą: „Pagrindinės jo tyrimų kryptys – lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros istorija, liaudies ir profesionalioji dailė. Moksliniuose leidiniuose jis yra paskelbęs darbų, nagrinėjančių liaudies architektūros, ypač gyvenamųjų namų raidos, įvairius aspektus. Iš monumentaliosios architektūros labiausiai jį domino baroko paminklai. Rašė ir taikomosios dailės, muziejininkystės klausimais, yra paskelbęs įvadų kai kurių dailininkų parodų katalogams. Straipsniais ir konsultacijomis talkino Vilniuje leidžiamoms enciklopedijoms.“

K.Čerbulėnas gimė 1912 m. liepos 24 d. Biržų apskrityje, Pabiržės valsčiuje, Spalviškių kaime smulkių ūkininkų šeimoje. 1925 m. jis baigė Gulbinų pradinę mokyklą, 1933 m. – Biržų valstybinę gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrių.

Gimnazijoje K.Čerbulėnas buvo skautas ir universitete priklausė Studentų skautų korporacijai „Vytis“. 1939 m. Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių, todėl K. Čerbulėnas baigė Vilniaus universitetą 1941 m., apgynęs diplominį darbą „Kaimo skrynios Užnemunėje“.

Dalinis K.Čerbulėno studijų profilio pasikeitimas – perėjimas nuo istorijos mokslų prie lietuvių liaudies meno – nebuvo atsitiktinis. Po daugelio metų paklaustas, kas paskatino žengti šiuo keliu, atsakė: „Aplinka gimnazijoje, kurioje gyvavo gražios literatūrinės, filosofinės, meno pažinimo tradicijos. Tuometėje humanitarinės krypties Biržų gimnazijoje buvo dėstomos lotynų, vokiečių, anglų kalbos. Jau trečioje klasėje – literatūros istorijos pagrindai. Užklasinėje veikloje moksleiviai rengdavo literatūros vakarus, diskusijas. Šių tradicijų pradininkai buvo: Bernardas Brazdžionis, Alfa Šušinskas, Jonas Petienas, Antanas Kučas. [...]. Aš nebandžiau eiliuoti ar ką nors rašinėti, tačiau nenorėdamas likti pasyviu stebėtoju, pradėjau domėtis liaudies architektūra. Ir greitai įsitikinau patekęs į savo “daržą".

Įvertintas P.Galaunės

Jau pirmaisiais studijų metais universitete K.Čerbulėnas intensyviai rinko etnografinę medžiagą gimtinės apylinkėse. 1935 m. jis parengė darbą „Medžiaga apie kryžius“, surinko duomenis ir 1936 m. aprašė per 40 kryždirbių ir dievdirbių. Doc. Paulius Galaunė įvertino gabų studentą ir 1936 m. pabaigoje pakvietė dirbti į tik ką visuomenei atidarytą Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. K.Čerbulėno bendradarbiavimas su P.Galaune peraugo į bičiulystę. Jis pratęsė muziejininko pradėtą tiriamąjį darbą lietuvių liaudies meno srityje, recenzavo jo leidinius ir publikacijas. P.Galaunė savo ruožtu konsultavo K.Čerbulėną įvairiais liaudies meno, dailės istorijos, muziejininkystės klausimais, oponavo jo mokslinėms studijoms, buvo recenzentas.

2012-aisiais švenčiame Muziejų metus. Tad būtina paminėti, kad beveik penkiolika metų muziejuje K.Čerbulėnas įprasmino reikšmingais Lietuvos muziejininkystei, etnografijai, liaudies menui bei kultūrai darbais. 1937 m. jis pradėjo dalyvauti kompleksinėse etnografinėse ekspedicijose, o vėliau ir pats joms vadovavo. Ekspedicijoms trunkant po keletą mėnesių, buvo renkami ir inventorizuojami liaudies meno ir buities eksponatai, fotografuojamos, matuojamos sodybos, atskiri trobesiai, daromi brėžiniai. Etnografija ir muziejininkystė davė pradžią publicistinei ir mokslinei K.Čerbulėno veiklai. 1937 m. „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė pirmasis straipsnis „Tautinis elementas lietuvių kryžiuose“, kuriame apibūdintos kryžių formos ir dekoras. K.Čerbulėno interesų ir tyrinėjimo sričių diapazonas palaipsniui plėtėsi. Sujungdamas universitete įgyjamas teorines žinias, o darbe praktinius įgūdžius, K.Čerbulėnas rašė įvairaus pobūdžio straipsnius: mokslinius (pvz., „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“), kritinius (pvz., „Etnografinė paroda“), apžvalginius (pvz., „Lietuvių liaudies menas tarptautinėse parodose“), didaktinius (pvz., „Etnografija mokyklose“), probleminius (pvz., „Saugokime tautos etnografines vertybes“) ir kitus.

Dirbdamas muziejuje ir Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Etnografinio skyriaus vedėju, K.Čerbulėnas kėlė etnografinių kultūros paminklų apsaugos, globos ir priežiūros klausimus, skatino visuomenę rodyti iniciatyvą, ieškant efektyvių sprendimų. Etnografas teigė, kad meilę mūsų tautos etnografinei kultūrai, kuri yra tautos kultūros savitumo ir įvairumo pagrindas, reikia pradėti ugdyti nuo mažens per mokyklas. Jau pradžios mokyklose per kraštotyros pamokas galima ryškiau iškelti etnografinių paminklų vertę, supažindinti su tuo, kas ypač saugotina ir globotina nuo sunykimo.

Nukentėjo sovietmečiu

1941 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus išleido mokslinių straipsnių rinkinį „Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis“, kuriame tarp žinomų istorijos, archeologijos, architektūros, meno tyrinėtojų publikacijų išspausdinta ir K.Čerbulėno mokslinė studija „Kaimo skrynios Užnemunėje“. Pagrindinis studijos šaltinis – muziejuje saugomi dailininko Antano Tamošaičio skrynių piešiniai.

1945–1950 m. K.Čerbulėnas dirbo Valstybiniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje skyriaus vedėju, vyr. fondų saugotoju, direktoriumi, vyr. mokslo bendradarbiu, o 1950 m. buvo atleistas iš pareigų kaip nuslėpęs žinias apie savo artimuosius – jo tėvas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje dvejus metus (apie 1926 m.) buvo Pabiržės valsčiaus viršaitis. K.Čerbulėnas tapo persona non grata daugelyje švietimo ir kultūros įstaigų. Dėl sovietiškai absurdiškos priežasties buvo trukdoma K.Čerbulėnui siekti mokslinės karjeros, suteikti jam aukštąjį mokslinį laipsnį ir juo labiau pedagoginį vardą.

Paradoksalu, bet aukštosios ir specialiosios, orientuotos į meną, mokyklos, stokodamos patyrusių specialistų ir vertindamos K.Čerbulėno kompetenciją bei profesionalumą, kvietė jį skaityti specializuotų kursų. 25 metus K.Čerbulėnas paskyrė pedagoginei veiklai.

Lygiagrečiai muziejiniam darbui 1945–1951 m. jis dėstė lietuvių liaudies meno, Lietuvos meno istorijos, tekstilės, keramikos, ornamentikos pagrindų, kostiumų istorijos kursus Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas). 1947 m. Kauno valstybiniame universitete (buv. VDU, dab. Kauno technologijos universitetas) skaitė etnografijos pagrindų kursą. 1952 m. Vilniaus valstybiniame universitete (dab. VU) – fakultatyvinę tiriamųjų ekspedicijų metodiką. 1952–1956 m. dirbo Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). 1956–1957 m. meno istorijos kursą skaitė Kauno politechnikos institute (dab. KTU). Įvairius meno istorijos kursus (visuotinės dailės, lietuvių, rusų ir tarybinės dailės istorijos, lietuvių liaudies meno ir specialius keramikos, tekstilės bei kostiumo istorijos) 1960–1972 m. skaitė LTSR valstybinio dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje (dab. VDA KDF).

Dėmesys mokslinei veiklai

Pedagogas atsakingai ruošėsi paskaitoms. Kursų konspektams sukaupė išsamią medžiagą. Organišką jo paskaitų dalį sudarė išvykos į kultūros ir meno paminklų vietas. Specializuotas ekskursijas jis organizavo ir dailininkams, kraštotyrininkams, architektams, menotyrininkams. K.Čerbulėnui rūpėjo studentų ateitis, absolventų aprūpinimas jų išsilavinimą atitinkančiu darbu. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogų supančios aplinkos estetinis ir meninis vaizdas priklauso nuo dailės mokyklų ruošiamų specialybių įvairovės bei jų plataus pritaikymo; nuo specialistų kvalifikacijos ir apskritai nuo visuomenės požiūrio į meną ir bendro jos kultūros lygio. K.Čerbulėnas teigė, kad yra būtina visam studijuojančiam jaunimui dėstyti meno, estetikos, kultūros dalykų pagrindus.

Nuo tiesioginio darbo atliekantį laiką K.Čerbulėnas skirdavo mokslinėms studijoms. 1956 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Dalyvavo tiriamosiose lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros ekspedicijose, nagrinėjo kaimo sodybų sąveikos su kraštovaizdžiu, gyvenamųjų, ūkinių ir gamybinių pastatų konstrukcijos, planų ir formų, dekoro klausimus. Tikslesniam ekspedicijų darbui parengė detalią metodinę instrukciją „Kaip daryti liaudies gyvenviečių ir įvairių pastatų aprašus, brėžinius ir fotonuotraukas“.

Pastatų regioniniams ypatumams, genezei, raidai ir tipologijai išaiškinti menotyrininkas sukūrė originalią mokslinę metodiką, pagrįstą įvairių mokslo šakų duomenimis: etnografijos, folkloro, paleolingvistikos ir kt.; naudojo istorinį ir lyginamosios analizės metodus. Apie liaudies architektūrą K.Čerbulėnas parašė ir savo mokslines disertacijas: 1958 m. istorijos mokslų kandidato „Lietuvių liaudies gyvenamojo pastato raida (nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos)“ ir 1973 m. istorijos mokslų daktaro „Lietuvos valstiečių kiemo pastatų susidarymo istorija (iki XX a. vidurio)“. Pastarojo darbo nepatvirtino Maskvos valstybinė atestacinė komisija, nors Lietuvos ir kitų šalių menotyrininkai aukštai vertino K.Čerbulėno mokslines studijas. 1964 m. ta pati komisija apsiribojo tik vyresniojo mokslinio bendradarbio vardo suteikimu K.Čerbulėnui, vietoje išties pelnytų daktaro, docento ir profesoriaus vardų.

Mokslinis palikimas

1966 m. steigiant Lietuvos liaudies buities muziejų, menotyrininkas grįžo prie muziejinės veiklos. Čia K.Čerbulėnas galėjo perteikti visą patirtį ir sukauptas vertingas žinias ruošiantis atidaryti Oro arba, kitaip tariant, Tėviškės muziejų Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Jis aktyviai dalyvavo paruošiamajame darbe: rūpinosi perkeltinų pastatų atrinkimu ir statybos priežiūra, muziejinių-eksponatinių pastatų nomenklatūra, dalyvavo sudarant bendrą detalųjį muziejaus planą, aukštaičių gatvinio rėžinio bei dzūkų kaimo fragmentų situacijos planus bei užstatymo sistemas. 1970–1974 m. paskirtas šio muziejaus moksliniu vadovu, K.Čerbulėnas organizavo mokslinę veiklą, Lietuvos, Maskvos, užsienio spaudoje paskelbė straipsnių apie Lietuvos liaudies buities muziejaus kūrimo mokslinius principus ir organizacinio darbo metodiką.

1970 m. K.Čerbulėnui suteikta LTSR valstybinė premija už mokslinį tiriamąjį darbą. Jis su bendraautoriais parengė penkias knygas – albumus apie liaudies architektūrą: „Lietuvių liaudies menas. Architektūra“, kn.1, 2 (1957 m., 1965 m.); „Mažoji architektūra“, kn.1 (1970 m.); „Lietuvių liaudies architektūra“, t.1, 2 (1965 m., 1968 m.).

Monumentaliosios architektūros srityje K.Čerbulėnas sukūrė istorinių stilių architektūrą apibendrinančias studijas ir straipsnius apie renesanso, ypač baroko, klasicizmo ir romantizmo pastatus, ansamblius, architektus. Su kitais autoriais jis parengė du „Lietuvos architektūros istorijos“ tomus. K.Čerbulėnas su menotyrininku Tadu Adomoniu parašė „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istoriją“ pagal valstybinio dailės instituto (dab. VDA) meno istorijos dėstymo programą. Skyriuje apie baroką (XVII–XVIII a.) K.Čerbulėnas apibūdino stiliaus plitimo tendencijas ir pobūdį, architektūrą, vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Tai vienas ryškesnių pavyzdžių, kai menotyrininkas sujungia keletą tyrinėjimo sričių, kitaip sakant, naudoja meno sintezės metodą.

K.Čerbulėnas yra leidinių „Lietuvių liaudies architektūros paminklai: Zervynų kaimas“ (1974 m.), „Vilniaus architektūra“ (1985 m.) bedraautoris.

Menotyrininkas išsamiai nagrinėjo atskiras dailės šakas, kūrinių kompozicijos klausimus, talentingų meistrų ir dailininkų kūrybą. Parengė parodų katalogų ir monografijų, parašė straipsnių apie grupines ir personalines dailininkų kūrybos parodas, apie aktualias liaudiškumo ir regionalumo problemas, tautinių kostiumų ilgalaikes tradicijas ir šiuolaikiškumo tendencijas.

Kl.Čerbulėnas aktyviai dalyvavo visuomeninėje-švietėjiškoje veikloje. Kaip „Žinijos“ draugijos narys nuo 1945 m. skaitė paskaitas liaudies meno tema universitetuose, „Žinijos“ draugijos lektoriumuose, estetikos seminaruose, konferencijose. Daugelį metų buvo Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto „Žinijos“ draugijos pirmininkas. Priklausė Dailininkų sąjungai ir Liaudies meno draugijai (nuo 1970 m. garbės narys). Nuo pat LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos įkūrimo buvo Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas metodiniam darbui (nuo 1973 m. garbės narys).

Apibendrinant plačią K.Čerbulėno biografiją, galima daryti išvadą, kad jaunystėje pasireiškę veiksniai – palanki aplinka, skautiškos ideologijos principai, gyvenimo kelyje sutiktų išskirtinių žmonių ratas, nepaliaujamas domėjimasis ir kruopštus darbas suformavo intelektualią, atsakingą asmenybę, kuri įprasmino save aptartoje plataus masto veikloje.

Prasidedant antrajam K.Čerbulėno gimimo šimtmečiui norėtųsi paskatinti gyvus liudininkus – giminaičius, bičiulius, bendradarbius, mokinius ir pasekėjus, betarpiškai bendravusius su didžiu mokslininku, surinkti visą biografinę, bibliografinę medžiagą ir, objektyviai įvertinus jo solidų bei reikšmingą įvairiais atžvilgiais mokslinį palikimą, pastatyti K.Čerbulėno vertą, nesunaikinamą paminklą – parašyti monografiją.