Naujos vyriškumo paieškos kine

XIX a. mums davė fotografiją, kiną ir masinės žiniasklaidos pradžią. Atsirandant naujoms technologijoms ir pingant fotoaparatams bei popieriui, išplito laikraščiai, o vėliau – ir iliustruoti žurnalai. XX a. pradžioje už Atlanto, saulėtoje Kalifornijoje, įsikūrė kelios kino studijos, pavertusios Los Andželą žvaigždžių kalve.

Pirmasis JAV iliustruotas savaitinis žurnalas „Life“ („Gyvenimas“, 1936–2000) leido paprastiems žmonėms pamatyti, kaip gyvena šalių vadovai, aktoriai, kaip atrodė kitos šalys, jų gyventojai. Žmonės pradėjo tikėti vaizdais, priimti juos kaip realybę, o kartais net savotiškai garbinti. Prie to stipriai prisidėjo ir kinas, kaip nauja pramoga traukusi dideles mases žiūrovų. Greitai aktoriai virto žvaigždėmis, žmonėms rūpėjo ne tik jų filmai, bet ir asmeniniai gyvenimai: su kuo jie susitikinėja, kaip gyvena, ką valgo, ką veikia laisvalaikiu. Šiandien socialiniai tinklai ir internetas padeda pasijusti dar arčiau savo idealizuojamų asmenų, kurie formuoja naujus idealus ir normas. Holivudo filmai, pritraukiantys milijonus žiūrovų, jaunesniajai kartai perduoda naująsias vertybes. Dar ne taip seniai kine vyravo stipraus, fizine jėga ir alkoholiu problemas sprendžiančio vyro įvaizdis. Ar besikeičianti politinė ir socialinė padėtis pasaulyje keičia ir vyriškumo sampratą kine?

Holivudas ir Džeimso Bondo toksiškas maskulinizmas

Aštuntajame dešimtmetyje, kaip atsakas į antrąją feminizmo bangą, atsirado maskulinizmo, arba vyriškumo, studijos, tyrinėjančios, kaip skirtingos institucijos formuoja vyriškumo normas ir kokią įtaką jos turi vyrams ir moterims. Populiariu šių studijų objektu tapo vyrai kine ir televizijoje, tradiciškai klasikiniame Holivude tipiškai vaizduojami kaip baltaodžiai, nedaugžodžiaujantys, problemas sugebantys spręsti tik fizine jėga. Šiuo metu medijoje dažnai vyrauja ir kitas terminas „toksiškas maskulinizmas“ („Toxic masculinity“), apibrėžiantis stereotipinę vyriškąją lytį, pateisinančią vyrišką fizinę jėgą, slopinant bent kokias emocijas, kurios gali būti laikomos kaip silpnumo išraiška. Tokiais pavyzdžiais galime laikyti veiksmo, šnipų filmų herojus. Sylvesterio Stallone's inicijuota trilogija „Nesunaikinami“ („The Expandables“) surinko net visą tokių herojų šūsnį – Jasoną Stathamą, Dolphą Lundgreną, Jetą Li, prie kurių vėliau prisidėjo Arnoldas Schwarzeneggeris, Bruce'as Willisas ir kiti tipinius veiksmų filmų herojus įkūnijantys aktoriai. Šie per visą savo karjerą reprezentavo stereotipinį vyriškumo įsikūnijimą – šaltų nervų vyrą, kuris viską sprendžia pasitelkdamas raumenis ir ginklus. Bet galbūt labiausiai šiuolaikiniame kine toksiškam vyriškumui atstovauja Džeimso Bondo filmai, jau tiesiog tapę save parduodančiu produktu. Bondas parduoda vyrišką svajonę būti tokiam kaip jis, vadinasi, būti kietam. Išvaizdus, raumeningas, turintis gerą skonį, vairuojantis prabangias „Aston Martin“ mašinas, o kur dar pribloškiančio grožio moterys, kurių per filmą būna ne viena. Tačiau šios atsiranda tik Bondo seksualiniams poreikiams patenkinti, o jeigu jis ir kam nors puoselėja romantinius jausmus, mylimoji greitai nužudoma jo priešininko. Jos, priklausomos nuo vyro, neturinčios jokios individualybės, net ir populiariojoje kultūroje tiesiog vadinamos Bondo moterimis. Tačiau seksizmas nėra vienintelė Bondo problema. Nuo pat pradžių Iano Flamingo sukurtas veikėjas buvo vaizduojamas kaip baltosios rasės atstovas. Pasigirdus gandams, kad naujuoju agentu gali tapti aktorius Idris Elba, internetą užplūdo daug neigiamų komentarų dėl jo rasės. Juk juodaodis vyras negali vaidinti Bondo. Nesvarbu, kad britais save identifikuoja ne tik baltaodžiai dėl jų pačių vykdyto kolonializmo. Šiuo atveju susiduriame su tipiniu klasikinio Holivudo konstruktu – dominuojančiu baltaodžiu vyru, kuris sukuria toksišką vyriškumo įvaizdį, paveikų jaunesniajai kartai, kuriai toks elgesys gali pasirodyti priimtinas, o maskulinistams – pateisinantis jų veiksmus.

Susiduriame su tipiniu klasikinio Holivudo konstruktu – dominuojančiu baltaodžiu vyru, kuris sukuria toksišką vyriškumo įvaizdį, paveikų jaunesniajai kartai, kuriai toks elgesys gali pasirodyti priimtinas.

Kitokio vyriškumo paieškos Europos ir JAV nepriklausomame kine

Laisvė traktuoti vyriškumą daugiausia suteikiama šiuolaikiniame autoriniame kine. Vienas geriausių to pavyzdžių – naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“, 2018), Berlyno kino festivalyje šiais metais apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Paremtas tikrais įvykiais, filmas atsigręžia į tris kunigo vaikystėje seksualiai išnaudotus vyrus – Aleksandrą, François ir Emanuelį, bandančius kovoti su Bažnyčioje toleruojama pedofilija. François iniciatyva įkuriama asociacija „La Parole Libérée“ („Išlaisvintas žodis“) suteikia galimybę aukoms viešai pasisakyti ir būti išgirstoms. 8–9 dešimtmečiais skautų stovykloje kunigo Bernardo Preytano seksualinį išnaudojimą prisipažino patyrę 85 vyrai, šis skaičius gali siekti ir kelis šimtus. Šiuo filmu F.Ozonas ne tik kalba apie pedofiliją Bažnyčioje, bet ir kvestionuoja nusistovėjusias vyriškumo normas. Dažniausiai kuriantis filmus apie moteris, režisierius šiame filme suteikia terpę vyrams patirti dažnai moteriškai lyčiai priskiriamas emocijas. Taip jau įprasta, kad apie seksualinį išnaudojimą dažniau kalba moterys, tačiau ir jas  visuomenė smerkia. Vyrai, kaip ir moterys, bijo, kad jie bus kaltinami dėl patirtos seksualinės prievartos. Dėl masinėje kultūroje įsigalėjusio mačizmo vyriškosios lyties atstovai bijo būti išjuokti dėl nesugebėjimo apsiginti, o heteroseksualūs vyrai nenori būti laikomi homoseksualais. „Ačiū Dievui“ filmo veikėjai, patyrę seksualinę prievartą vaikystėje, praėjus 20 metų, išdrįsta prabilti, kovodami ne tik už savo, bet ir kitų aukų teisę būti išklausytiems ir sulaukti teisingumo.

Tiesa yra ta, kad daugelio kare tarnavusių vyrų širdys kraujuoja, jie vaikšto ant veido užsidėję X.

Tačiau, žvelgiant į masinę popkultūrą, vyrų prievartavimo juokai joje vis dar yra vyraujantys. Holivudo komedijose dominuojantis posakis „neišmesk muilo“ („don‘t drop the soap“) apeliuoja į išprievartavimą kalėjimo dušuose ir neretai net ir yra iliustruojamas sulėtintu kadru vyrui iš išgąsčio šaukiant iš rankų išsprūstant muilui. Taip juokauja žymūs laidų vedėjai, animacinių serialų („Šeimos bičas“, „Rikas ir Mortis“, „Pietų parkas“) ir superherojų filmų veikėjai („Deadpool“, „Geležinis žmogus 2“). Tokių juokų adresatu tampa heteroseksualus vyras, imponuojant, kad grėsmė kyla jo seksualumui / vyriškumui, o ne pačiam išprievartavimo faktui. Komedijose, kuriose apstu tokio humoro, priekabiautojais stereotipiškai tampa homoseksualūs vyrai, keliantys grėsmę heteroseksualaus vyro vyriškumui. Tačiau pastaraisiais metais JAV kine atsiranda daugiau filmų, atsikratančių klišinių kino kalbos priemonių ir kalbančių apie homoseksualumą ir vyriškumą, liečiant net ir jaunus individus. Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“, 2016) atsigręžia į juodaodį Široną, gyvenantį Majamio priemiestyje. Filmas sudarytas iš trijų dalių, žvelgiančių į jaunuolio vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Patiriantis patyčių dėl silpno sudėjimo, Šironas ieško savo identiteto jam priešiškoje erdvėje. Užaugęs jis tampa tarsi savo aplinkos atspindžiu – dabar jis prekiauja narkotikais, demonstruoja savo raumenų kiautą ir ant dantų nešioja reperių pamėgtą grillz aksesuarą. Jo susikurta vyriškumo kaukė leidžia jam išgyventi aplinkoje, kurioje silpnumas yra didžiausia yda. Tik sutikęs vyrą, su kuriuo pirmą kartą pasibučiavo, jis iš dantų išsiima grillz, kartu atsikrato ir netikro įvaizdžio. Šis „Oskarą“ už geriausią metų filmą laimėjęs filmas suteikė balsą juodaodžiams homoseksualiems vyrams, kurie gyvendami pietinėse valstijose ne tik kenčia nuo rasizmo, bet ir patiria homofobiją tarp savo rasės vyrų. 2018 m. „Sundance“ kino festivalyje rodytas filmas „Mes – gyvūnai“ („We the Animals“, 2018) rodo tris brolius Manį, Džoelį ir Džoną, kurie gyvena smurtaujančioje šeimoje. Jų tėvas, filme tiesiog vadinamas tėtušiu, ne kartą pakelia prieš motiną ranką. Du vyresnėliai, matydami tokį elgesį, laiko jį priimtinu ir patys pradeda tapatintis su tėtušiu. Jauniausias Džonas, stebėdamas viską iš šalies, naktimis po lova, pasišviesdamas žibintuvėliu, išlieja jausmus piešdamas ant popieriaus. Kartais vakare jis pabėga pas netoliese gyvenantį truputį už jį vyresnį paauglį, kuris, niekieno neprižiūrimas, žiūri pornografinius filmus. Pagal Justino Torreso romaną pastatytas coming-of-age filmas kalba apie vyriškumą ir seksualinį pabudimą. Tėvo meilė, rodoma per smurtą, tarsi sako, kad tik per fizinę jėgą vaikai taps vyrais, o savo seksualumą pradedantis atrasti Džonas atsiskiria nuo brolių, nenorėdamas tapatintis su tokia vyriškumo išraiška.

Tapatybės paieškos: šiuolaikinis Izraelio kinas

Režisieriai Samuelis Maozas ir Nadavas Lapidas savo naujausiuose filmuose „Fokstrotas“ (2017) ir „Sinonimai“ (2019), klausia, ką reiškia būti žydu šiuolaikiniame Izraelyje, valstybėje, kurioje į privalomą trejų metų karo tarnybą šaukiami ne tik vyrai, bet ir moterys. 2018 m. šalies ginkluotosios pajėgos pasaulio reitinguose pagal pajėgumą užėmė 16 vietą iš 136-ių. Buvęs karininkas, dabar architektas, Michaelis Feldmanas vieną rytą sulaukia žinios, kad atlikdamas karinę pareigą žuvo jo sūnus Džonatanas. Jo žmoną ištinka isterijos priepuolis, o slepiančio jausmus Michaelio emocijas išduoda tik fiziniai veiksmai – rankos deginimas po karštu vandeniu ir smurtas prieš šunį. Michaelis, antrosios žydų kartos atstovas, visą gyvenimą buvo mokomas tylėti. Jo tėvai, mokytojai buvo žmonės, patyrę holokaustą, todėl jų vaikams nebuvo leista skųstis ar rodyti skausmą. Džonatano iliustracijose matome tėvo portretą su dideliu juodu X ant veido, motyvu pasikartojančiu filme ir naudojamu „Fokstroto“ plakate. „Tiesa yra ta, kad daugelio kare tarnavusių vyrų širdys kraujuoja, jie vaikšto ant veido užsidėję X, tokį, kaip sūnus nupiešė ant Michaelio galvos. Aš pažįstu daug vyrų Izraelyje, kurie taip vaikšto, nes mes puikiai mokame slėpti emocijas“, – apie savo kartą komentavo Samuelis Maozas.

Šių metų „Auksinio lokio“ nugalėtojo Berlyno kino festivalyje Nadavo Lapido „Sinonimuose“ jaunas vyras Joabas pabėga iš Izraelio į Paryžių, norėdamas atsikratyti savo tapatybės. Jis atsisako kalbėti hebrajiškai ir, nusipirkęs prancūzų kalbos žodyną, mokosi kiekvieną jame parašytą žodį. Net ir su sutiktais Paryžiuje žydais ar iš Tel Avivo atvykusiu tėvu Joabas kalba tik prancūziškai. Filmo pradžioje įvykusi veikėjo simbolinė mirtis (iš Joabo pavagiami drabužiai ir jis vos nemiršta nuo šalčio), jo parsidavimas prostitucijai ar badavimas rodo norą kūniškai išsivaduoti nuo savo tapatybės. Pagrindinio veikėjo fiziškumas išreiškiamas net per žodžius, kurie konvulsiškai išsiveržia iš jo kūno. Tiek pats režisierius, tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Tomas Mercier jaunystėje pabėgo į Paryžių, tikėdamiesi susikurti naują identitetą. Jie, kaip ir filmo veikėjas, per kalbą bando atsikratyti juos slegiančios naštos. Abu šie, pastaraisiais metais kine pasirodę filmai, kvestionuoja šiuolaikinio žydų vyro, paveikto šalies politikos ir karo, sampratą. Traumų padarinius patiriantys individai nėra pavieniai asmenys – tai kolektyvinė tautos patirtis, kurią per kinematografinį pasakojimą atverti siekia dabartinės kartos režisieriai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių