A. Mazėtis: labai gaila, kad kai kurie paslysta kasdienybės įtampoje

Jaunas ir ambicingas žurnalistas Arnas Mazėtis užtikrintai ir kryptingai siekia užsibrėžtų tikslų. Ryšių su visuomene magistrą turintis vyras neslepia aistros maisto gaminimui, o ateityje tikisi įgyti ir virėjo profesiją. Dalyvavaudamas jaunimą nuo narkotinių medžiagų siekiančios apsaugoti asociacijos „Mentor Lietuva“ inicijuotame projekte kaveikiavaikai.lt A. Mazėtis pripažino, jog žurnalistikos srityje vyrauja didžiulė konkurencija bei įtampa, tačiau nebūtina griebtis svaigalų norint atsipalaiduoti. Interviu A. Mazėtis dalijasi mintimis apie paauglystę, tėvų pavyzdį ir atsakomybę.

– Arnai, prisimink, kokia buvo Tavo paauglystė ir santykiai su tėvais, šeima?

– Ryškaus paauglystės etapo patirti neteko. Mane siejo stiprus ryšys su tėvais, šeima ir matydamas teisingus, ryškius pavyzdžius, po truputį, sąmoningai atkeliavau į suaugusiųjų pasaulį.

Mano šeima daug dirbo, visi turėjo daug užsiėmimų, todėl tvirtas pagrindas buvo atsakomybė. Ir pats nuo mažumės norėjau daug pasiekti, turėjau tikslų. Kaip kelrodė žvaigždė man buvo ir yra mano tėvų pavyzdys, lygiai taip pat ir pats vaikams skiepyčiau supratimą apie atsakomybę, įsipareigojimus, kuriuos turime įvykdyti, prisiimti ir nevengti.

– Ar yra tekę pažeisti įsipareigojimus ir kaip reaguodavo tėvai?

– Natūralu, jog teko. Kiekvienas buvome vaikas ir tikrai buvo situacijų, kai pažadi kažką padaryti, bet pažado neištęsi. Tekdavo išgirsti griežtesnį mamos ar tėčio žodį, bet suprasdavau už ką – pavyzdžiui, pažadėjau sutvarkyti namus, o tuo metu leidžiu laiką su draugais kieme. Taip, tą akimirką būna smagu ir linksma, tačiau suprasdavau – grįš mama ir taip smagu nebebus. Lygiai kaip ir mokykloje, žinai, kad pasiruošęs atsiskaitymui ir gavęs gerą įvertinimą, gerai jausiesi pats, ir tėvai bus laimingi. O jeigu nepasiruoši, gausi neigiamą pažymį, pačiam nebus saldu, o ir tėvai pasakys griežtesnį žodį.

– Koks Tavo šeimoje buvo požiūris į alkoholį ir tabaką? Ar paauglystėje nebuvo pagundų išbandyti narkotines medžiagas?

– Niekas mūsų šeimoje nerūkė. Alkoholis vartojamas saikingai švenčių, susibūrimų metu, tačiau niekada juo nebuvo piktnaudžiaujama. Turėjau ir turiu ryškų pavyzdį šeimoje, tėvai nepiktnaudžiavo alkoholiu ir pats to nedarau. Tu gali išgerti, prisigerti, per daug atsipalaiduoti ir sėdėsi kitą dieną skaudančia galva. Visuomenėje tikrai gausu pavyzdžių, kuomet žmonės vartoja alkoholį neatsakingai ir prisidaro problemų. Kam to reikia?

– Vienas svarbiausių dalykų, kalbant apie narkotinių medžiagų prevenciją, yra atsparumas, sugebėjimas pasakyti „ne“. Ar Tu turi šią savybę?

– Tai yra požiūrio dalykas ir, vėlgi, mano galva, viskas remiasi į atsakomybę – kiek tu jos turi ir kokių tikslų sieki. Taip, mes galime pasėdėti vakare ir pagurkšnoti vyno, bet nereikia užsikabinti, nes galime turėti rimtų pasėkmių, o mūsų gyvenimas, kaip tas kortų namelis, gali sugriūti.
Nemažai yra žinomų žmonių pavyzdžių, kuomet alkoholio vartojimas ir nesugebėjimas, sustoti, pasakyti „ne“, priveda prie to, jog lengva ranka, ta pačia ranka, kuria kilnoja taurelę, nubraukia savo karjerą. Matant tokius pavyzdžius, dar labiau susimąstai: palauk, žmogau, ar to norėjai? Aš neabejoju, kad jiems vėliau būna skaudu, deja, laikas eina į priekį, o atgal – ne.

Taip, galbūt man yra lengva kalbėti, nes aš paauglystėje neturėjau problemų dėl alkoholio vartojimo, bet čia galima taikyti universalią taisyklę – galvoti reikia prieš darant.

– Remdamasis savo šeimos pavyzdžiu, ką pasakytum tėvams, auginantiems paauglius ir nerimaujantiems dėl jų poelgių, pasirinkimų?

Patarti, iš tiesų, yra labai lengva, bet kiekvienas patiria skirtingas situacijas. Aš manau, kad pirmiausia reikia kalbėti, bendrauti su savo vaikais, aiškinti, pasitelkti pavyzdžius, kad ir žinomų visuomenėje žmonių, kurie tikrai veikia. Kartais galbūt verta paauglį pasiimti į tą patį vakarėlį, į kurį einate, kad jie matytų, kokia yra aplinka. Aš pats paauglystėje daug kur esu buvęs su tėvais ir, galiu pasakyti, ta aplinka tikrai tave formuoja.

– Lietuva yra viena iš 3 daugiausiai alkoholio suvartojančių valstybių pasaulyje? Ar pastebi šią problemą?

– Skaičiai man žinomi ir be galo liūdna, jog taip yra. Be galo liūdna, kai matai žmonės penktą valandą vakaro, išeinančius iš prekybos centro ir išsinešančius dar alkoholio, besikabinėjančius prie kitų. Taip, yra ir mane užkabinę, visokių replikų esu girdėjęs, bet tada supranti, kad žmogus griauna savo gyvenimą.

Vienareikšmiškai – skaičiai yra liūdni. Ir vėlgi – ko mes gyvenime patys norime? Ar norime akimirkos, kai „smagu, aš išgėriau, man pasaulis po kojomis, aš bet ką padarysiu“, ar mąstome apie tai, ką mes turėsime vėliau?

– Įprasta manyti, jog aplinkoje, kuri Tave supa, yra padidėjęs alkoholio vartojimas. Ar būnant šioje aplinkoje dažnai tenka atsisakyti išgerti alkoholio?

– Nežinau, ar toks klausimas tinkamas. Yra tam tikri įsipareigojimai, ir jeigu aš šiandien einu į vakarėlį, tai klausimas, ar aš atsikelsiu į ankstyvos rytinės laidos filmavimą. Tiesiog reikia jausti ribą. Grįžtu prie to paties – atsakomybė. Aš žinau, jog jeigu turiu įsipareigojimų rytoj filmuotis laidoje, tai reiškia, jog šiandien mano vakarėlis apsiribos viena vyno taure, o toliau gersiu gaiviuosius gėrimus.

– Ar galima teigti, jog šeimoje matytas pavyzdys, Tave išmokė atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti nevartojant alkoholio, narkotinių medžiagų?

– Taip, yra draugai, bičiuliai, su kuriais susitinki ir visai nebūtina vartoti alkoholio. Gali puikiai vaikščioti po nuostabų Vilniaus senamiestį su kavos puodeliu, bendrauti, išsišnekėti. Svarbiausia – neužsidaryti. Kai užsidarai, valgai save iš vidaus ir galvoji, jog visi kiti turi savo problemų, ką čia dar mano problemos. Juk ne tik su artimu žmogumi gali pasikalbėti, yra skambučių centrai, kur gali su nepažįstamu žmogumi pasikalbėti, jie tam ir yra, jog tau padėtų. Reikia ieškoti būdų, nes blogiausia kai mes užsidarome, tampame tokiais ežiais ir sakome, kad mums nieko nereikia. Tokiu atveju, į bedugnę nugarmėsime greitai, o jauni – tuo labiau.

– Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad paaugliai laisvalaikį leistų prasmingai ir matytų daugiau gerų pavyzdžių?

– Nepalikti vaikų vienų, kartu su jais ieškoti kitokių užsiėmimų. Gal geriau tą vaiką nusivesti į kino teatrą ar parodyti televiziją? Yra net ir specializuoti muziejai, galima eiti pasivaikščioti ar pasportuoti Vingio parke. Tų veiklų yra, ir ne tik Vilniuje, bet kuriame mieste, tiesiog reikia eiti ir ieškoti. Vaikas tikrai nori pažinti, svarbiausia pačiam nebijoti prie jo prieiti ir pasiūlyti kažkokią veiklą.

– Kodėl sutikai dalyvauti „Mentor Lietuva“ narkotinių medžiagų prevencijos iniciatyvoje?

– Grįšiu prie to, apie ką kalbėjome – suvartojamo alkoholio statistika Lietuvoje yra gąsdinanti. Lygiai taip pat gąsdina, kuomet gatvėje viduryje savaitės matau išgėrusius jaunus žmones.

Socialinė atsakomybė pas mus ateina ir mes tikrai galime prisidėti prie to skaičiaus kritimo žemyn, prie alkoholio vartojimo mažėjimo. Ši prevencinė akcija yra graži, reikalinga ir mes tikrai galime padėti jauniems žmonėms, tereikia norėti parodyti kitokį pasaulį ir gyvenimą.