„Maisto kelio“ vedėjas D. Kupčinskas: svarbiausias ingredientas – meilė

Tarpusavyje nesivaržo

Gastronominių kelionių projektas, startavęs vasaros pradžioje, jau įsibėgėjo. „Maisto kelias“ kiekvieną kartą žiūrovus kviečia vis į kitą Lietuvos vietą, kurioje lankosi ir trys laidos vedėjai – choreografas Jurijus Smoriginas, aktorius Darius Petkevičius ir virtuvės šefas D. Kupčinskas. Visi trys prisistato kaip labai skirtingos asmenybės, turinčios tiek stipriųjų, tiek ir silpnųjų pusių. Todėl, anot jaunosios kartos vedėjo Dominyko, jiems nėra dėl ko tarpusavyje varžytis ar konkuruoti.

„Esame trijų kartų atstovai ir aiškinamės, kaip tą patį dalyką mato skirtingo amžiaus žmonės“, – kalbėjo virtuvės šefas, su televizijos kolegomis jau apsilankęs Kaune ir Kauno rajone, pajūrio miestuose – Palangoje, Šventojoje, taip pat  Šiauliuose, Marijampolėje, Šakiuose. Pašnekovas džiaugiasi, kad per TV keliones daug naujo sužinojo apie minėtų miestų istoriją, kulinarijos tradicijas.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

„Toks jausmas, kad dabartinį Lietuvos vaizdą iš esmės suformavo žydų tautybės žmonės. Visi mažesni miesteliai, kuriuose lankėmės, patyrė labai stiprią šios tautybės žmonių įtaką“, – sako jis.

Dominykas džiaugiasi radęs laiko su laida pakeliauti po Lietuvą, pažinti ją iš naujo, paragauti vienam ar kitam kraštui būdingų patiekalų, o galiausiai – su kolegų pagalba pagaminti savąjį.

„Didžiausia atsakomybė, kai vakare kažką gaminame, tenka man, bet visuomet išklausau ir Jurijaus su Dariumi pasiūlymų. Jie man pamėto labai taiklių detalių, kurios puikiai atspindi tai, ką veikėme visą dieną. Žodžiu, kai gaminame, darome tokį šiuolaikišką įspūdžių ir skonių mišinį“, – šmaikštauja pašnekovas.

Filmuojant buvo visko

Įdomu, kaip virtuvės šefas reagavo, kai sužinojo, kad vienas iš trijų laidos vedėjų bus aštrialiežuvis choreografas J. Smoriginas? „Šiuo metu esu tokiame gyvenimo etape, kai niekam nebekeliu kažkokių didelių lūkesčių. Todėl prieš prasidedant filmavimams nė nebandžiau įsivaizduoti, kas manęs laukia su Dariumi ar Jurijumi. Ėjau su jais susipažinti, ir tiek“, – aiškina virtuvės šefas.

Daugiau nei per dešimt „Maisto kelio“ laidų tarp vedėjų pasitaikė visko: ir nesutarimų, ir komiškų situacijų. „Gal ne viskas pakliuvo į TV eterį, bet, manau, žiūrovai jau galėjo suprasti, kokie skirtingi esame ir todėl nė vienas neprivalome paklusti kažkieno vieno nuomonei. Man atrodo, kad ir gyvenime kiekvienas privalome turėti savo požiūrio kampą ir jo laikytis“, – filosofuoja Dominykas, Jurijų jau anksčiau žinojęs iš TV laidų, matytų vaikystėje.

Planuoji, kad bus viskas gerai, o dažnai kokioje įtemptoje situacijoje visata ima ir pakiša tą prisvilusį blyną. Paskui žiūri, kaip reaguosi, kaip susitvarkysi...

Aišku, kad žymusis choreografas nepraleido progos pamokyti kulinarijos virtuozo baleto judesių. „Pažadėjau ateiti pas jį į kokią vieną baleto pamoką. Tik juokais... Gerai, kad mano pirmieji, kaip balerūno, bandymai liko už kadro“, – šaiposi iš savęs D. Kupčinskas.

Trys vedėjai – trys skoniai

Jei vedėjų trijulę Dominykui tektų įvardyti skoniais, save identifikuotų su rūgščiu. „Man patinka tiesmuki žmonės, todėl ir pats niekada nevynioju žodžių į vatą, neapsimetinėju. Šiame projekte esu toks, koks esu. Gal todėl ir neišsigandau išgirdęs, kad būsiu vienoje komandoje su Jurijumi. Tiek jo, tiek mano ištarti žodžiai ne visada būna malonūs žmonėms“, – savikritiškai dėsto jis.

D. Petkevičiui virtuvės šefas priskirtų saldų skonį, nes aktorius yra labai diplomatiška asmenybė: bendraudamas stengiasi įtikti abiem. „Jurijui? Hmm... Nežinau... Kartais viešumoje jis pasisako karčiai ir aštriai, bet tai nėra tikrasis Jurijaus „aš“ – veikiau personažas, kurį jis kuria laidoje. Nepatikėsite, bet kasdienybėje Jurijus yra labai šiltas ir geras. Jam rūpi aplinkiniai. Kartais jis geriau pats nukentės, bet neįskaudins kito“, – gina kandųjį choreografą Dominykas.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Gyveno ir dirbo visoje Lietuvoje

Per pandemiją, kai visi keliai į užsienį buvo užverti, daugelis lietuvių atrado Lietuvą. Ar Dominykas taip pat? Vyras pasakoja, kad pažintiniais tikslais keliauti po šalį neteko, bet profesiniais – su kaupu.

„Jei pasitaikydavo koks įdomus projektėlis, tarkime, išgirsdavau, kad atsidaro koks geras restoranas, prašydavausi padirbėti jame. Jei priimdavo – apsistodavau tame mieste. Esu trumpai gyvenęs Klaipėdoje, tris vasaras dirbęs Nidoje, pusmetį – Plateliuose, o šiuo metu, kaip žinote, atsidariau restoraną ir ilgesniam laikui apsistojau Vilniuje“, – pasakoja Ukmergėje gimęs ir augęs D. Kupčinskas, iš visų, kaip sako, ragautų vietų labiausiai išskiriantis pajūrį.

Adrenalino gerbėjas

Kadangi žiemos metu Dominykas puikiai įvaldė čiuožimą snieglente,  pagalvojo, kad slydimas su lenta vandens paviršiumi irgi būtų kažkas panašaus.

„Kai Deltuvos kaimelyje prie Ukmergės atsirado tempimo sistema, kuri pirmyn ir atgal tave tampo per tvenkinį, su bičiuliais nuvažiavome pabandyti“, – prisimena pačią pradžią jis.

Nesunkiai įvaldęs plaukimą pirmyn ir atgal, Dominykas panoro daugiau iššūkių: ėmė dairytis wake parkų su skirtingomis plastikinėmis figūromis, ant kurių galima užčiuožti. „Užsikabinau, nes viskas kuo puikiausiai pavyko jau iš pirmo karto, įskaitant ir apsisukimus“, – sako pašnekovas.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Pajutęs malonumą, pamažu susipirko reikalingą įrangą ir pradėjo treniruotis. Porą kartų yra dalyvavęs varžybose, į kurias susirenka daug žiūrovų dėl jų metu sukuriamo šou efekto. „Jei nori tobulėti, turi kuo dažniau dalyvauti varžybose. Deja, šią vasarą nėra laiko“, – prisipažįsta D. Kupčinskas.

Vis dėlto, sako, gal pavyks ir šią vasarą dalyvauti varžybose, kurios vyks šalia Palangos įkurtame „313 Cable Park“. Net 40 ha ploto užimantis vandenlenčių parkas pernai buvo pripažintas geriausiu pasaulyje kabeliniu parku. Jame yra trys tvenkiniai su įrengtais skirtingais sistemų ratais, skirtais trijų lygių plaukikams – profesionalams, pažengusiems ir pradinukams. Dominykas save priskiria pažengusiųjų kategorijai.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabios patirties virtuvės šefui suteikė skrydis oro balionu. Pakilti virš debesų ir stebėti Lietuvą iš paukščio skrydžio jam teko pirmą kartą. Taip pat ir skristi mažyčiu keturviečiu lėktuvėliu, kurį galėjo net papilotuoti.

„Pramogos, kur yra bent lašelis adrenalino, man visos tinka“, – juokiasi aštrių pojūčių mėgėjas, nepraleidžiantis progos palėkti krosiniu, o ir vandens motociklu. Apie nuosavą motociklą sako dar pagalvosiąs – kol kas užtenka kraujo, suplūstančio į smegenis, kai mokosi naujų triukų su vandenlente. Treneris parodo, o jis paskui kelis mėnesius juos šlifuoja. Paskui vėl prašo trenerio, kad pamokytų ko nors naujo.

Kritikavo restoranų meniu

Filmuojant „Maisto kelią“ vedėjams teko lankytis ir Lietuvos dvaruose. Ar virtuvės šefas nepasigailėjo pirmą savo restoraną atidaręs ne kokiame nors prabangiame didikų dvare, o Vilniaus širdyje? Pasak Dominyko, viskas jam dar prieš akis, o į dabartinį savo restoraną „Protėviai“ jis tikisi kasdien sukviesti vis daugiau žmonių, todėl savaitgaliais lankomi dvarai telieka ateičiai.

„Man labai patiko kai kurių dvarų virtuvės, gaminančios autentišką vietos maistą“, – sako jis ir tuojau pat paleidžia aštrių kritikos strėlių į tuos restoranus, kurie bando gaminti šiuolaikinį, europietišką maistą, apie jį neturėdami nė menkiausio supratimo. „Tokiame restorane įdedi kąsnį į burną ir jauti, kad apie tą patiekalą buvo visiškai nesuprasta, – jis tiesiog joks, be jokios koncepcijos“, – nusivylęs kalba jis.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Buvo sunkus vaikas

Gastronominio projekto „Maisto kelias“ pagrindinė ašis – trys kartos, trys skirtingi požiūriai. Dominyko vaikystė taip pat prabėgo trijų kartų apsuptyje: berniukas augo su mama ir seneliais. Dėl ko daugiausia nesutardavo? „Dėl visko, – juokiasi jaunasis virtuvės šefas. – Kai prasidėjo paauglystė, su manimi susišnekėti buvo išvis neįmanoma. Net iš namų bėgau... Dėl ko? Iš esmės dėl taisyklių. Nemėgstu, kai kažkas man jas nustato“, – aiškina D. Kupčinskas.

Vaikino pomėgis maistui, jo gaminimui užgimė pamažu, kai tamsiais rudens, žiemos vakarais močiutė sugalvodavo vis kažką skanaus pagaminti ir į talką pasikviesdavo anūką.

„Su seneliu sportavome, žaidėme futbolą, važiuodavome žvejoti, eidavome grybauti. Su močiute kepėme saldžius kepinius, sluoksniuotas tešlos bandeles. Taigi, iš senelio paveldėjau meilę sportui, iš močiutės – kulinaro gyslelę. O ką iš mamos? Gal kūrybiškumą? Ji maketo dizainerė – kuria viršelius knygoms,  reklaminius plakatus. Manyčiau, kad kūrybinė gyslelė bus tikrai iš jos“, – svarsto pašnekovas.

Man patinka tiesmuki žmonės, todėl ir pats niekada nevynioju žodžių į vatą, neapsimetinėju. Šiame projekte esu toks, koks esu.

Privalo save kontroliuoti

Dominyko senelis buvo ne tik geras futbolininkas, bet ir puikus lietuviškų patiekalų gamintojas. Ypač gardūs būdavo jo gaminti kraujiniai vėdarai, kurių šefas dar neįtraukė į savo pirmojo restorano meniu. „Galbūt ateityje ir atsiras kokių kraujinių dešrelių“, – žada jis, save vadinantis visišku saldamaku – saldumynų mėgėju. Draugams ne kartą yra sakęs, kad jei cukrus nekenktų figūrai ir sveikatai, galėtų maitintis vien saldumynais.

Kaip, būnant virtuvės šefu, nesustorėti – juk kiaurą dieną tik ir ragauji maistą? „Pamažu pradedi nevalgyti pusryčių, nebeužkandžiauji naktimis... Ragavimas – ne valgymas, sotumo skrandžiui nesuteikia. Dažnai nė nepajauti, kad kažką nuolat valgai, todėl vėlai vakare grįžęs namo esi alkanas kaip šuo“, – juokiasi pašnekovas.

Gali prisvilti ir penktas blynas

Gajus posakis, kad pirmas blynas visada prisvilęs. Tačiau Dominykas aiškina, kad, dirbant virtuvės šefu, gali prisvilti ir penktas, ir dešimtas blynas.

„Planuoji, kad bus viskas gerai, o dažnai kokioje įtemptoje situacijoje visata ima ir pakiša tą prisvilusį blyną. Paskui žiūri, kaip reaguosi, kaip susitvarkysi... Teko išmokti save nuraminti, nes iš prigimties esu karštakošis. Kartais išsprūsta ir koks keiksmažodis, bet greitai suimu save į rankas ir žiūriu, kaip ištaisyti situaciją“, – pasakoja jis.

„Pragariškos virtuvės“ šefu Dominykas būti nenorėtų. Sako, kad rėkdamas, šaukdamas ant darbuotojų nieko nepasieksi, tik juos įbauginsi. Kartais, kai kažkas išmuša iš vėžių, pakelia balsą, bet kuo toliau, tuo labiau išmoksta susivaldyti.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Vietoj studijų – praktika

Maisto gaminimo keliu Dominykas pasuko pamažu. Artimieji, pastebėję vaikino susidomėjimą virtuvės paslaptimis, pradėjo dovanoti įvairių kulinarinių knygų.

„Ėmiau gauti kelialapių į kulinarijos studijas, kurios vykdavo Vilniuje. Nuolat naršydavau internete, kas ir ką gamina, ką ir kaip daro. Galiausiai, kai gimnazijoje teko pasirinkti, ką noriu veikti baigęs mokslus, nusprendžiau, kad noriu sieti savo gyvenimą su maisto gamyba“, – pasakoja pašnekovas.

Iš pradžių planavo stoti į Vilniaus kolegiją, įgyti maisto technologo specialybę, bet prieš pasirašydamas stojimo dokumentus dar sykį perskaitė studijų programą. „Supratau, kad noriu visai ne to, kas ten parašyta. Pasirinkau praktikos kelią – ėjau per restoranus, kurie man patiko, ir prašydavausi priimamas į darbą. Sakiau: mokėkite, kiek galite, nes aš noriu mokytis iš geriausių. Šefai labai nustebdavo, bet kažkaip mane priimdavo...“ – juokiasi jis.

Vienoje vietoje, sako, niekada nepasilikdavęs ilgesniam laikui. Kai pajusdavo, kad prasideda rutina, judėdavo kitur. Antraip neprogresuosi – taip ir liksi visą gyvenimą savo komforto zonoje. „Pakeičiau gal dešimt darbo vietų Lietuvoje, mokiausi užsienyje. Ten už savo darbą virtuvėje negaudavau jokio atlyginimo. Dirbau tik už žinias“, – prisipažįsta jis.

Kiek indų vaikinui teko išplauti, kol galiausiai tapo dešiniąja šefo ranka? Begales. Po trejų metų darbo virtuvėje vėl krito žemyn – pjaustė salotas, kad galėtų mokytis iš užsieniečių šefų, o po septynių mėnesių dėl savo užsidegimo gavo apdovanojimą – atsakomybę už visą restorano „Bizarre“ virtuvę.

Pagrindinis ingredientas – meilė

Dominykas sutinka, kad vyrai iš esmės yra medžiotojai, tad vegetarystė jiems galbūt sunkiau įkandama nei moterims. Pats vegetaru būti niekada nebandė. Ką apie juos mano? „Pasirinkimo reikalas. Nesu nusistatęs prieš nieką. Atskiro vegetariško meniu mano restorane dar nėra, bet turime gardžių garnyrų, iš kurių būtų galima surengti puikią degustacinę vakarienę“, – tikina jis.

Šiais laikais šalia įstabaus skonio didelis dėmesys tenka ir patiekalo vaizdui, dažnai primenančiam meno kūrinį. Kadangi iš mamos paveldėjo kūrybos geną, Dominykas vadina save kūrybišku žmogumi. „Ar kūryba ir menas eina greta vienas kito? Nežinau... Patiekalo dizainą kuriu aš pats, bet svarbiausia man visada yra skonis, o tik paskui – vaizdas“, – teigia virtuvės šefas.

S. Čirbos, D. Kupčinsko asmeninio archyvo nuotr.

Kaip vyksta naujų patiekalų kūrimas? Organiškai. Maisto dienoraščio jis nerašo, tačiau turi skiltį telefono užrašinėje, kur fiksuoja patikusius kulinarinius momentus.

„Svarbiausias ingredientas, kad ir kaip banaliai skambėtų, – meilė! Visada, gamindamas maistą, pats turi jaustis gerai – emociškai, fiziškai, nes viskas, ką mes liečiame, persiduoda tiesiogiai“, – tikina jis.

Eiti į virtuvę ramiai, kad peiliai nežvangėtų, o kolegos nedrebėtų – irgi  menas. Dėl to Dominykas netgi vaikšto pas psichologę, užsiima sportu. „Kai pats jautiesi gerai, tai ir viskas aplinkui klostosi puikiai“, – įsitikinęs jauniausias laidos „Maisto kelias“ vedėjas.