M. Stasiulis apie pirmą honorarą ir nesėkmingą pasirodymą su žirgu: nugriovėme alaus palapinę

M. Stasiulis juokiasi: pagreitį įgavę vakarėliai kartais baigiasi neprognozuojamai, o kuriozinių situacijų renginiuose tikrai netrūksta. 

Už pirmą renginį – triženklė suma

Paklaustas, kada jo gyvenime atsirado renginių vedimas, M. Stasiulis prisimena lipęs klasikiniais karjeros laiptais: pirmiausia vaikystėje visus namuose kamuodavo deklamuojamais eilėraščiais apie Lietuvą, tuomet prasidėjo kelionės po skaitovų konkursus, mokyklinių ir studentiškų renginių vedimas.

„Studentų atstovybė mane veždavosi sveikinti kitų universitetų kolegų, nes pasakydavau gerą kalbą ir mikliai įsiliedavau į tūsą“, – pasakojo M. Stasiulis.

Žinomas vyras atsimena ir pirmą renginį už pinigus, tąkart uždirbusį jam triženklę sumą. Tiesa, tuomet dar litais. Vieno kalėdinio renginio vedėjas paskutinę minutę prapuolė, o niekas kitas jo pareigų imtis nesutiko. „Viskas baigėsi gerai, gavau 200 litų“, – kikeno M. Stasiulis.

Reikia išmokti „vaikščioti tamsoje“

M. Stasiulis tikina – išeiti į sceną pirmą kartą visuomet šiek tiek nedrąsu. Ypatingai, kai vyksta asmeninės šventės. Jis svarsto, kad geram renginių vedėjui nepakanka tik iškalbos ir gebėjimo atkartoti scenarijų – tai padaryti gali ir papūga. Svarbu rasti santykį, paveikti auditoriją ir padaryti ją linksmybių bendrininkais.

„Nusipelnyti auditorijos pagarbą yra labai sunkus ir ilgas kelias, nes žmonės nemėgsta netikrumo, klišių ir visokių „ką gi, ką gi, mielieji svečiai“, – sakė pašnekovas.

Žinomas vyras dėkingas televizijai ir neslepia – darbas joje padeda greičiau rasti reikalingą ryšį, mat net ir pirmą kartą jį gyvai matantiems žmonėms atrodo, kad bent šiek tiek yra pažįstami. Belieka pridėti natūralumo, šarmo, improvizacijos, pagarbos auditorijai ir tu – jau gerame kelyje.

Kita vertus, visa M. Stasiulio veikla yra kūrybiška ir nenuspėjama, todėl jis neslepia: net skaičiuodamas dešimtmečius scenoje, baimę lipant ant jos jaučia iki šiol.

„Gal mažiau, kai vyksta televizijos laidų filmavimai, nes ten viskas daugmaž aišku. Kitais atvejais – eini į „tamsų kambarį“ ir nė velnio nežinai, ką ten rasi. Bet... Su laiku išmoksti „vaikščioti tamsoje“. Po kelių akimirkų jaudulys dingsta ir tada pradedi mėgautis buvimu scenoje. Būtent tas malonumas ir yra varomoji jėga“, – pasakojo M. Stasiulis.

Žirgas ir 30 moterų viename troleibuse

Nors įprastai įvairius Renginius žinomas vyras veda, sudalyvauti juose kaip dalyvis progos taip pat nepraleidžia. Ir nors beveik visada nužvelgia, kaip viskas suorganizuota, mikrofono ar sintezatoriaus iš muzikantų rankų nelupa.

Pradėjus garsiai groti renginio pradžios muzikai, juodbėrėlis pasibaidė, stojo piestu ir įjungė atbulinę pavarą.

„Jeigu prasideda tie pokvailiai, prievartiniai žaidimai – esu vienas pirmųjų, kuriems prisireikia išeiti paskambinti“, – šypsojosi M. Stasiulis.

Jam pačiam mikrofoną į rankas tekę paimti ir vesti renginius pačiose netikėčiausiose vietose. Viena įsimintiniausių – po Vilnių važinėjantis specialusis troleibusas su trisdešimčia moterų. Vakarėlis taip įsisiautėjo, jog M. Stasiulis galvojo, kad namo teks grįžti be marškinių sagų.

„O kažkada į renginio pradžią esu sumanęs atjoti žirgu. Lyg ir nieko tokio. Laikytis balne moku, žirgus mėgstu, bet... Pradėjus garsiai groti renginio pradžios muzikai, juodbėrėlis pasibaidė, stojo piestu ir įjungė atbulinę pavarą. Taip mes su juo atsidūrėme alaus palapinėje ir, aišku, ją nugriovėme. Teko greituoju būdu nušokti nuo eikliojo žirgelio, kurį suvaldė tik atbėgęs šeimininkas“, – kvatojo M. Stasiulis.