M. Levickis: laimė, kad pilki atspalviai manęs beveik nepalietė (interviu)

Garsiausias Lietuvos akordeonistas. Charizmatiškas. Artistiškas. Publiką užburiantis virtuozas. Tai – tik keletas epitetų, kuriais apibūdinamas 24 metų Martynas Levickis. "O kaip pats apibūdintumėte save?" – paklausėme jo.

– Save galėčiau apibūdinti iš profesinės pusės, pristatyti savo veiklą, tačiau magiškų epitetų niekada nevartoju. Turiu talentą, jį išnaudodamas stengiuosi tobulėti ir pristatyti programas, patinkančias mano publikai, – lakoniškai paaiškino M.Levickis.

– Groti pradėjote būdamas trejų. Ar vaikystėje jus vadino jaunuoju talentu?

– Matyt, kad vadino (šypsosi).

– Kas grojančiam vaikui yra sunkiausia?

– Sunkiausia buvo groti giminės baliukuose, kuriuose kartais pasijusdavau kaip muzikos grotuvas. Bet tai irgi buvo gera mokykla.

– Kaip jums į rankas pateko akordeonas? Kodėl ne saksofonas ar klasikinė gitara? Juk akordeonas vaikui – sunkus instrumentas. Ir visai neromantiškas.

– Kam neromantiškas, o kam netgi labai. Iš tiesų tai aš norėjau groti fortepijonu, bet šeima neišgalėjo man nupirkti šio instrumento. Tad kaip alternatyvą gavau kitą klavišinį instrumentą – akordeoną. Niekada dėl to nesigalėjau. Tas atsitiktinumas išėjo tik į gera. Įsivaizduokit vaikį, sodyboje vaikštantį po miškus, grojantį akoredeonu ir dainuojantį... Vaikystėje dar mėgdavau įkūnyti įvairius personažus. Ko gero, tada buvau gal net tikresnis artistas nei dabar. Man tai labai romantiška (šypsosi).

– Kas jums yra muzika? Kaip pasikeistų jūsų pasaulis, jei staiga liautumėtės girdėti?

– Net supykina nuo tokios minties. Tikrai neįsivaizduoju, koks būtų pasaulis negirdint ne tik muzikos, bet absoliučiai nieko. Muzika mano gyvenime reiškia be galo daug. Ji yra mano profesija, kuri sutapo su mano pomėgiu, mano įgimtais gebėjimais. Ji manęs niekada nenuvylė.

– Kodėl kūriniai, kuriuos pasirenkate atlikti, daugiausia minoriniai? Jei muzika išties yra sielos kalba, ar tai reiškia, kad jumyse daug liūdesio?

– Iš tikrųjų esu linkęs į melancholiją, iš šios būsenos manyje gimsta daugiau kūrybinės energijos. Tad melancholijos akimirkas stengiuosi išnaudoti produktyviai (šypsosi). O ar didžioji dalis kūrinių, kuriuos groju, minoriniai, sunku pasakyti. Tačiau galiu pasakyti viena: minoras nebūtinai yra liūdnas.

– Mūsų gyvenimo rūmas pastatytas ant vaikystės kaladėlių. Kokios buvo jūsų kaladėlės – žaismingos, linksmos, spalvotos ar vis dėlto nudažytos minoriniais atspalviais?

– Mano kaladėlės buvo labai spalvingos. Tarp spalvų buvo ir pilkos, bet džiaugiuosi, kad pilki atspalviai manęs per daug nepalietė. Manau, kad mano rūmas šiek tiek neatitinka vaikystės kaladėlių, bet gal taip lemta. Savo gyvenimu dabar esu labai patenkintas.