Arkivyskupo gyvenimas virto knyga

Jautė knygos poreikį

Pakvietęs K. Kėvalą pokalbiui, kuris turėjo virsti tekstu žurnalui, publicistas, politologas ir komunikacijos specialistas Vytautas Raškauskas pajuto knygos poreikį, tačiau šią mintį pasiliko sau. Kai prieš kelis metus knygų mugėje, Vilniuje, su dvasininku susitiko dar sykį, žurnalistas mintį nusprendė realizuoti.

„Turbūt žinote, kaip atrodo „Litexpo“ rūmai? Taigi, maždaug 500 m atkarpą kartu su arkivyskupu ėjome gal dvi valandas. Mačiau, kiek daug žmonių nori su juo pasisveikinti, pasišnekėti ar tiesiog labai nudžiugo pamatę jį. Pagalvojau, kad einant arkivyskupo pareigas, matyt, natūraliai mažiau laiko turėtų likti tokiems pokalbiams, spontaniškiems susitikimams“, – V. Raškauskas neabejojo, kad knyga apie K. Kėvalą arkivyskupo mintis ir tą viltingą požiūrį į gyvenimą perteiktų platesniam žmonių ratui. Knygos, kai apie ją nieko nenutuokė, pradžią, tiksliau, lemtingą Vytauto skambutį, iki šiol puikiai mena ir pats arkivyskupas.

„Sako Vytautas man: „pakalbėkime per pandemiją apie Velykas, Kalėdas. Pamaniau, kad būtų gražu išleisti tokį straipsnį.“ Mes pradėjome nekaltais pokalbiais apie rimtus dalykus, bet ne apie mane tiesiogiai. „Taip, kartais išsikalbėdavau ir apie save, tačiau net neįtariau, kaip skleisis šis projektas“, – žvelgdamas į knygos pristatymo svečius Ąžuolyno bibliotekos „Žvaigždžių“ salėje, arkivyskupas K. Kėvalas prisiminė dar vieną V. Raškausko skambutį, esą surinktos medžiagos yra tiek daug, kad vertėtų pagalvoti ir apie knygą. Nors mintis neatrodė geriausia, arkivyskupas sutiko.

Rezultatas: pradėjęs pokalbius su V. Raškausku,K. Kėvalas nemanė, kad jie įgaus knygos pavidalą. Regimanto Zakšensko nuotr.

Pokalbiai su arkivyskupu

Taip gimė leidinys „Žmogaus širdis sutverta dangui“. Kaip sakė sudarytojas, tai nėra teologinė knyga tikrąja to žodžio prasme, tai širdingi pasikalbėjimai apie kasdienius ir amžinuosius dalykus. Knygos puslapiuose nuotraukos ir K. Kėvalo mintys mintys apie Vasario 16-ąją, Motinos ir Tėvo dienas, Velykas ir Kalėdas.

„Man buvo labai svarbu, kad tai nebūtų vieno karto skaitinys. Apsisukus ratui, ją bus galima vėl versti. Kaip sako arkivyskupas: „Gyvenimas yra didelis menas, ir gražiai, prasmingai nugyventi mums skirtas dienas reikia mokytis.“ Labai viliuosi, kad ši knyga galės prie to prisidėti“, – V. Raškauskas dėkojo visiems vertusiems leidinio puslapius, to dar nepadariusius vylėsi sužadinti norą skaitymui.

Knygą sudaro keliolika pokalbių apie dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas, ateities svajones ir K. Kėvalo vaikystės, paauglystės prisiminimus, kurie privertė šypsotis ne vieną knygos pristatyme buvusį svečią.

„Koks buvo kelias į bažnyčią?“, – V. Raškauskui uždavus klausimą, K. Kėvalas prisiminė tėtį ir atsigręžė į salėje sėdėjusią mama. Tėvai, anot arkivyskupo, savo pavyzdžiu jį vedė į tikėjimą. Sekmadienio rytais pakilęs pirmas, K. Kėvalo tėtis imdavo ruoštis į bažnyčią. Labiau mėgusi vidudienio, o ne 10 val. Šv. Mišias, arkivyskupo mama iš namų išeidavo dviem valandomis vėliau.

„Tėtis paklausdavo ar eisiu kartu. Koks gali būti paauglio atsakymas? Ne. Tylėdamas tėtis užsidėdavo kepurę ir išeidavo“, – pajutęs sąžinės graužatį, pusiaukelėje galiausiai prisijungdavo ir K. Kėvalas. Tokie pat, kaip sekmadienio rytų pasivaikščiojimai į bažnyčią ir iš jos, arkivyskupo galvoje ryškūs ir prisiminimai apie pasiruošimą Pirmajai Komunijai, kai lapelius su kvietimais į slaptas pamokas rasdavo savo pašto dėžutėje.

„Didžiavausi prieš draugus. Jaučiausi labai svarbus, tarsi kokiame pogrindyje, nes į mano pašto dėžutę atkeliaudavo slapti laiškai“, – pasakojo arkivyskupas.

Įsimylėjęs Kauną

Pirmasis knygos pristatymas vyko Šiluvoje, kurią K. Kėvalas vadina tikėjimo tėviške. Antrasis – gimtajame Kaune. Paskui arkivyskupas drauge su V. Raškausku keliaus ir į Telšius.

„Žemaitija – atskira tema“, – į minkštasuolį atsilošė dvasininkas. Gimęs ir augęs Kaune, Šančiuose, 1993 m. įstojęs į Kauno kunigų seminariją, 2000 m. įšventintas kunigu, 2012 m. Šventojo Tėvo Benedikto XVI paskyrimu, Kristaus Prisikėlimo šventovėje Kaune, įšventintas vyskupu, dar po penkerių metų K. Kėvalas išvyko į Žemaitiją, kur tapo Telšių vyskupu ordinaru.

„Šis kraštas man nepaprastai gražiai atsivėrė. Didelis nuotykis buvo papulti ir įsijausti į Žemaitijos dvasią. Gavau net žemaičio pasą, – Nepaisant ryšio su vietos žmonėmis, širdis, anot K. Kėvalo, visuomet gręžėsi į Kauną, kuriame knygoje skiriama nemažai dėmesio. – Yra tokia daina: tegul svetur upeliais auksą semia, o man nebus geriau nei Lietuvoje. Būdavo, važiuoju pro Kauną, matau ženklą ir saldumas krūtinę užlieja. Jei važiuodavau į Vilnių, o suplanuotų stotelių Kaune nebūdavo, ieškodavau priežasčių išsilaipinti.“

2020 m. K. Kėvalas buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu ir grįžo į savo gimtuosius namus, kur jį sveikino kiekvienas namo kampas, ant žemės gulėjęs akmenėlis.

„Evangelija sako, kad namuose pranašu nebūsi, bet aš guodžiausi, kad vyskupaudamas Žemaitijoje buvau tapęs žemaičiu. Taigi, namo grįžau kaip naujas žmogus“, – kalbant apie Kauną arkivyskupo akys dar labiau suspindo.

Palydovas: arkivyskupas atsinešė akordeoną, kurį dėl darbų paima vis rečiau. Regimanto Zakšensko nuotr.

Muzika – gyvenimo dalis

K. Kėvalas krimtosi tik dėl vieno. Per pastaruosius metus jis kiek primiršo savo akordeoną, kurį Žemaitijoje tekdavo gana dažnai išsitraukti. Anot arkivyskupo, jo vizitacijos dažniausiai baigdavosi muzika, šokiais ir dainomis.

„Kaip į mano gyvenimą atėjo muzika? Būdamas aštuonerių pamačiau, kaip akordeonu groja pusbrolis Valdas. Ir aš užsinorėjau groti, tačiau į muzikos mokyklą nepriėmė, buvau per mažas. Maldavau tėvų leisti į privačias pamokas, kurios tuo metu buvo pusiau legalios. Vis tiek įkalbėjau“, – grodamas K. Kėvalas suprato teikiantis džiaugsmą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Vėliau jis lankė muzikos mokyklą. Atėjo laikas, kai pastarąją norėjo mesti, nes grojimui vestuvėse, apie ką nuoširdžiai svajojo, pakako turimų pagrindų.

„Akordeoną pirkau, kad iš tavęs išgirsčiau tokius žodžius?“, – tėtis akimis dėbtelėjęs į muzikinį instrumentą, už kurį sumokėjo tris mėnesines algas, paauglį išprašė iš kambario. K. Kėvalas muzikos mokyklos nemetė, o visišką pilnatvę pajuto vienoje Dainų šventėje, kai drauge su juo akordeonus tuo pat metu užtraukė maždaug pusė tūkstančio muzikantų. Nors kaip sakė pats, dabar retai paima akordeoną, įgūdžiai nedingo ir tą arkivyskupas pademonstravo bibliotekoje.

„Kaip gražu“, – iš laimės sirpo susirinkusių miestiečių širdys.

Į jas arkivyskupas spėjo įpūsti gyvenimo džiaugsmo ir vilties, apie kurią knygoje taip pat labai daug rašoma.

„Mes turime pamatyti gerus dalykus aplink mus. Pavyzdys yra mano mama, kuri turi nepalaužiamą viltį, – K. Kėvalas visiems linkėjo savyje atrasti vidinę jėgą ir nepamiršti svarbiausio. – Tikėjimas yra nuostabi vilties motyvacinė galia, skelbia svarbiausią žinią: nepaisant visko, kas vyksta, paskutinis žodis bus to, kuris sukūrė šį pasaulį. Ne tirono, ne išnaudotojo, o mylinčio Tėvo.“