Žiūrovai filmą šalies kino teatruose galės išvysti jau nuo šio penktadienio, spalio 24-osios.
Premjeros dieną režisierė Giedrė Žickytė dalinasi prisiminimais apie filmo pradžią ir Ireną Veisaitę (iš knygos „Mūsų Irena: atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, sudarytoja Reda Pabarčienė):
„Vieną tamsų, vėjuotą 2018 metų spalio vakarą skubėjau J. Basanavičiaus gatve žemyn namo, galvojau apie darbus ir degančius terminus, bet praeidama pro 16 numeriu pažymėto namo bromą į vidinį kiemą, negalėjau neprisiminti Irenos. Atrodo, neseniai susibičiuliavome, bet atsidūrusi šalia jos namo visada pajausdavau jai šilumą. Ir netikėtai perskrodė mintis – štai čia, greta manęs, gyvena toks ypatingas žmogus, per kurio likimą veriasi XX amžiaus Europos istorija, o apie jį nėra filmo.
Skambinu vienai artimiausių savo draugių – Audrai Žukaitytei, kuri mane ir supažindino su Irena. Tariuosi. Žinau, kad imtis naujo projekto yra beprotybė, nes dirbu be atokvėpio prie „Šuolio“, nieko nespėjame. Apskritai svajoju, kad pabaigusi filmą apie lietuvio jūreivio šuolio į laisvę kainą, darysiu kūrybinę pertrauką. Bet kuriuo atveju – jei jau kurti kitą filmą, tai tik ką nors konceptualiai visai kitoniško, o ne vėl nerti į sudėtingą žmogaus likimą, supintą iš praeities ir dabarties. Tačiau supratau, kad neturiu pasirinkimo, kad neįmanoma neįamžinti tokio žmogaus kaip Irena, kuris yra šalia. Kad privalau sukurti filmą apie ją dabar, kol dar galiu užfiksuoti jos liudijimus ir autentišką kasdienybę.
Mus skyrė 52 metai, nors kartų skirtumo niekada nejaučiau. Ir ne tik aš, bet ir daugybė kitų įvairaus amžiaus, tautybių, profesijų žmonių... Kokia yra Irenos paslaptis, kodėl ji visus taip traukia? Net mano sūnui Teodorui ji įdomi ir jis visai nepaaugliškai buvo įsijungęs į pokalbį su Irena, kai ji pas mus vakarieniavo.
Kitą dieną susitikome su Irena. Esu dėkinga jai, kad pasitikėjo manimi ir priėmė filmo idėją. Žinau, kaip nepaprasta įsileisti kūrybinę grupę į namus ir į savo gyvenimą. Mes, dokumentikos kūrėjai, neateiname vienai dienai. Mums reikia laiko, kad prieš kamerą pradėtų vertis gyvenimas ir autentiškos situacijos. Turime išlaukti, kol mažiau svarbūs dalykai nusėda, o esminiai – iškyla. Pažinimas atsiranda tik per kantrybę, jautrumą, intymumą. Tai nelengvas procesas, o ypač tokiam privačiam žmogui kaip Irena. Tam būtina stipri vidinė motyvacija – tiek herojaus, tiek filmavimo grupės – suvokti, vardan ko kuriamas filmas, kas duoda teisę įsibrauti į kito žmogaus gyvenimą. Apie visa tai kalbėjausi su Irena ir, kaip dabar pamenu, ji jaudinosi, „ar ne per vėlai“ mes čia viską sumanėme...
Pradėjome ruoštis filmavimui. Dokumentiniame kine daug laiko užima vadinamieji „parengiamieji filmavimai“, kurių metu prie kameros jaukini herojų, pats jaukiniesi ir bandai surasti filmo idėjinį ir vizualinį raktą. Prisipažinsiu, tai buvo vieni sudėtingesnių filmavimų mano profesinėje biografijoje. Visų pirma, dėl Irenos amžiaus ir sveikatos. Viena vertus, nesinori varginti žmogaus, kita vertus, kad gimtų kino scena, reikia laiko. Amžina kino dokumentalisto etikos dilema... Su kūrybine grupe maksimaliai stengėmės neperžengti ribos.
Jau pačioje filmavimų pradžioje supratau, kad Irenos paslapties neįminsiu. Bet to ir nesiekiau. Mačiau, kad Irenos fenomenas geriausiai atsiskleidžia kasdienybėje, kai ji bendrauja su kitais žmonėmis. Dėl to pasirinkau kameros stebėjimo metodą – įdomesnį ir sunkesnį kelią, reikalaujantį daugiau laiko ir ištvermės. Siekėme užfiksuoti, kaip Irenos dramatiška praeitis natūraliai išplaukia iš dabarties. Bandžiau suprasti, kaip ji, patyrusi tiek kančių, praradusi artimuosius, per stebuklą išgyvenusi didžiausią XX a žmonijos tragediją, nepasidavė nevilčiai, neapykantai ir tapo humanizmo pavyzdžiu mums visiems.
Galima sakyti, per kino kamerą bandžiau pažinti Ireną ir pati mokiausi iš jos. Visų pirma – laikysenos, tolerancijos, pagarbos kitam. Man buvo įdomios jos kasdienio gyvenimo detalės – pavyzdžiui, nuolat skambantis telefonas, kuris virto filmo leitmotyvu ir į kai kurias scenas įnešė humoro. 2020 m. sausio 9 d. filmavome, kaip Irena pasitiko savo 92-ąjį gimtadienį. Ji niekaip negalėjo prisėsti prie stalo, nes nuolat skambėjo telefonai, kartais vienu metu visi trys, ėjo žinutės, video pranešimai, pašto kurjeris su gėlėmis... Irena kantriai ir mandagiai visiems atsiliepdavo – „juk visi tokie malonūs žmonės, negaliu neatsakyti“...
Tada nežinojau, kad mūsų filmavimai buvo tik pradžia, paviršius ir kad gilesnis Irenos pažinimas atsiras vėliau, deja, jau jai išėjus.
Beje, privalau paminėti filmo kūrybinę grupę – kino operatorių Eitvydą Doškų, parengiamųjų darbų kino operatorių Rimvydą Leipų, garso operatorių Igną Mateiką, kelioms pamainoms iš Latvijos atvažiavusį kino operatorių Valdį Celmins, su kuriais Irena labai susidraugavo. Sunku nupasakoti, kokią meilės ir pagarbos atmosferą ji mums sukurdavo! Net asistentai – jauni vyrukai, iš pradžių nieko nežinoję apie Ireną ir dalyvavę filmavimuose tik epizodiškai, peržengę jos namų slenkstį staiga tapdavo kažkokie kitokie – švelnūs, pagarbūs, susižavėję, kokių jų niekada nebuvau mačiusi.
„Kokia kieta močiutė“, – ištarė vienas, tiesiog atvežęs techniką ir sujungęs laidus. Irenos numylėtinis buvo garso operatorius Ignas, nuolat turėdavęs paslėpti mikrofonus jos aprangoje. Pamenu, kaip visi juokėmės, kai Lenkijoje filmavome Irenos pagerbimą Paribio žmogaus titulu. Reikėjo pataisyti mikrofoną, Ignas nusivedė Ireną į tualetą, pakėlė jos suknelę, kad geriau paslėptų laidą, o tuo metu į tualetą kažkas užėjo... Beje, Ignas, 2019 m. sveikindamas mane su gimtadieniu, atsiuntė mūsų nuotrauką iš filmavimo ir parašė: „Džiaugiuosi, jog dėl to kad tu esi, aš galiu susipažinti su tokiais žmonėmis kaip Irena“...
Buvo numatyta filmo gamybą pradėti 2020-ųjų vasarį. Tačiau kovą užklupusi pandemija sustabdė viską pasaulyje. Vasarą, rugpjūčio mėnesį, laikinai pagerėjus situacijai, suorganizavome išvyką į Irenai taip brangią Estiją, kurioje ji nebuvo daugiau nei dešimt metų. Kartais nutinka, kad kinas persipina su gyvenimu. Tuo metu net negalėjome įsivaizduoti, kad tai bus paskutinis mūsų filmavimas ir paskutinė Irenos kelionė, simboliškai aplankant mylimo vyro Grišos kapą, šalia kurio ji dabar palaidota... Irenos susitikimas su Arvo ir Nora Partais, su jos „estiška šeima“ – Imbi, Kristina, kitais, tapo ir jos atsisveikinimu.
Tarptautinė „Šuolio“ premjera jau buvo įvykusi, tačiau Lietuvoje dėl grįžusios pandemijos pristatymą turėjome atidėti. Irena, su kuria tiek daug kalbėjome apie filmą, nesiliovė kartojusi, o kas, jei ji premjeros nesulauks, ir prašė galimybės pažiūrėti filmą per kompiuterį. Aš norėjau, kad ji pamatytų filmą dideliame ekrane, ypač dėl jos silpstančio regėjimo. Tada kino teatrai neveikė, ir esu be galo dėkinga kino teatrui „Pasaka“, jo vadovei Andrei Balžekienei, leidusiai suorganizuoti specialią uždarą peržiūrą. Irena ir jos dukra Alina dviese sėdėjo kino salėje ir žiūrėjo filmą... Ta proga padariau staigmeną – sumontavau juodraštines scenas iš Estijos ir paprašiau techniko paleisti po filmo. Irena buvo sujaudinta…
Po to parvežiau Ireną ir Aliną namo. Irena, motiniškai šiltai rūpindamasi, kad pietų metas, nupirko man kibiną, nes „ten, Gedimino prospekte, labai skanūs kibinai“. Nebuvau alkana, tačiau negalėjau atsakyti Irenai. Tai buvo 2020 m. lapkričio 20 d., paskutinis kartas, kai matėmės.
Su montažo režisieriumi Danielium Kokanauskiu pradėjus montuoti filmą, paaiškėjo, kad sukauptos medžiagos jam neužtenka. Turėjau pergalvoti filmo koncepciją, ieškoti archyvų ir naujų pasakojimo būdų. Ėmiau daugiau gilintis į Holokausto Lietuvoje problematiką, labiau suprasti Irenos ir mūsų šalies sudėtingą istoriją. Prasidėjo dar ir siaubingas Rusijos karas Ukrainoje. Prieš dvejus metus filmuojama Irena prasitarė jaučianti, kad visuomenės nuotaikos – kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Atrodo, lyg viskas, dėl ko ji nuogąstavo, ima pildytis.
Dabar, iš laiko perspektyvos, matau, koks paviršutiniškas buvo mano pradinis žinojimas ir kokia kantri buvo Irena – nieko prikišamai neaiškino, laukė, kol pati susiprasiu. Filmo „Irena“ kūrimas tapo mano vidine kelione, augimu ir pažinimu, netiesioginiu dialogu su heroje, atsisveikinimo laišku jai.“
Apie filmą „Ireną“
„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.
Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
Filmas „Irena“ Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d.
Naujausi komentarai