Lietuvoje viskas daroma prieš Fluxus įkūrėjo J.Mačiūno principus?

Performanso atkūrimas ir kitokios fluksiškos šėlionės – taip Jurgio Mačiūno gimtajame mieste pažymėtas vieno Fluxus pradininkų 79-asis gimtadienis.

XX a. 7-asis dešimtmetis

tuo metu buvo įkurtas Fluxus judėjimas, sujungęs įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją.

Šį renginį Kauno muziejininkai vadina repeticija prieš kitais metais vyksiantį J.Mačiūno (1931–1978) jubiliejų. Vienas žymiausių lietuvių menininkų gimtinėje ir užsienyje žinomas kaip postmodernaus meno judėjimo Fluxus pradininkas, meną laikęs tam tikra žaidimo forma. Performansai, hepeningai, žaidybinis paštas, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, visai nereikšmingų, atsitiktinių daiktų rinkinėliai – visa tai kūrė pokariu į JAV, Niujorką, emigravęs lietuvis.

Švęsdami menininko gimtadienį kauniečiai atkūrė 1978 m. per J.Mačiūno ir poetės Billie Hutching vestuves įvykusį performansą "Fluxus vestuvės". Dailininkai Eglė Velaniškytė ir Antanas Andziulis, įkūniję garsiąją menininkų porą, viešai apsikeitė drabužiais, o perkeltine prasme – galbūt ir identitetais. A.Andziulis įsinėrė į moterišką suknelę, E.Velaniškytė įsispraudė į vyrišką kostiumą. Ant jos nosies pakibo vyriški akiniai, trumpai kirptus jo plaukus paslėpė moteriškas perukas.

"Tai yra vestuvių priesaikos įvaidinimas. Dorai, sąžiningai, intelektualiai, profesionaliai sukurtas menas", – paslėptas performanso prasmes ir dažnai publiką šokiruojančio Fluxus meno esmę aiškino lankytojų ekskursijas į J.Mačiūno kabinetą Kauno paveikslų galerijoje dažnai vedanti E.Velaniškytė.

– Kodėl pasirinkote prikelti "Fluxus vestuves"?

– Gal kas ir išsigando, kai J.Mačiūną įkūnijęs A.Andziulis pradėjo sagstytis kelnes. Bet viską atlikome tvarkingai, gražiai – buvome su triko. Turime šio performanso, arba tiesiog "Fluxus vestuvių" vaizdo įrašą. Iš jo mokėmės. J.Mačiūnas ir B.Hutching viešai nusirengia savo drabužius ir apsirengia partnerio drabužiais. Bet tai nėra paprasčiausias persirengimas. Tai yra vestuvių priesaikos įvaidinimas, kai pasakoma: aš esu tu, o tu esi aš, vadinasi, aš rūpinsiuosi tavimi ne tik tol, kol bus gerai, bet iš tiesų iki grabo lentos – ir džiaugsme, ir varge. Dorai, sąžiningai, intelektualiai, profesionaliai sukurtas menas.

Tikiuosi, kad 80-asis Jurgio Mačiūno gimtadienis bus didesnis, labiau apgalvotas ir dar linksmesnis. Ir pakviesim visus – nuo Prezidento iki elgetos. Nes ir Fluxus menas yra menas visiems.

– Kaip susidomėjote Fluxus menu?

– Kai pradėjau dirbti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Edukacijos skyriuje, J.Mačiūno kabinetas ir Fluxus buvo pati nemėgstamiausia mano programa. Man tas menas atrodė vulgarus. Tačiau, bepasakodama kitiems, įsigilinau, supratau ir pamilau šį meną. Fluxus moko tolerancijos, mąstyti, gilintis, ir tik įsigilinus pasakyti: man nepatinka. Nes neįdomiausia visada yra tai, ko nesi matęs.

Tomo Sakalausko knygoje "Žiūrėjimas į ugnį" aprašomas Yoko Ono ir Johno Lennono kinas, kuriame per minutę parodomi 300 užpakalių. Paskaičius, atrodo nesąmonė. Neseniai buvau nuvažiavusi į Vilnių ir labai atidžiai peržiūrėjau visa, ką turi Šiuolaikinio meno centro Fluxus kabinetas. Pasižiūrėjau tą filmą – viskas ten tvarkoje, yra prasmė. Baikime mėtytis kardais, kur jų visai nereikia. Mes pasidarėme paprasčiausiai nesmalsūs, mūsų akys – atbukusios. Apsisuko ratas, ir grįžtame prie to, ko siekė J.Mačiūnas: šis menas, šis pokštas, jokiu būdu ne akibrokštas, siekė praverti visas mūsų jusles, o paskui – ir intelektą, sąžinę.

Aš, kaip ir Fluxus, kviečiu su meile ir pagarba žiūrėti į pasaulį. Kam Fluxus nepatinka – tas gali praeiti pro šalį, bet etikečių – geras ar blogas tai menas, jis neturi teisės kabinti. Blogai mene yra tik destrukcija, nihilizmas. Šioje kūryboje to nėra.

– Kaip žmonėms, susirenkantiems į edukacines valandėles muziejuje, apibūdinate, kas yra Fluxus?

– Tai yra judėjimas, nesibaigianti tėkmė. Šiandien Fluxus menas gali tekėti per pokštus, rytoj – dažais per drobę, poryt – per molį ar medį. Fluxus menininkų teigimu, net judėti atgal yra gerai. Viskas yra gerai, išskyrus mirties tašką – sustingimą, stovėjimą vietoj. Viena gero meno savybių – atspindėti savo laiką. Atsiminkime laiką ir aplinką, kurioje gimė Fluxus. Niujorkas, 1960 m. Šaltojo karo pradžia, po kiekvieno amerikiečio namu įrengiama slėptuvė.

O kokie vaizdai siejasi su tais laikais? Prisiminkime iš JAV keliaudavusius atvirukus: šeima su krūva dovanų po eglute, viskas blizga, nusaldinta, nudailinta. Pertekliaus kultūros vaizdai. Štai tokioje aplinkoje gimė Fluxus. Šie menininkai nesipriešino jėga, o surengė tam tikrą intelektualų streiką. Jo pokštai atspindėjo, kur link eina visuomenė. Net pats juokingiausias menas turi turėti išminties grūdą. Fluxus neabejotinai jį turėjo. Tai, ką greitai suvokiam, greitai ir atsibosta. O į Fluxus reikia gilintis. Tai nėra taip lengva ir lengvabūdiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Iš pašteto nulipdytų vyriškų lyties organų valgymas, pianino supjaustymas, arbatos virimas iš virvės, kūryba iš šiukšlių – kaip jūs paaiškinate žmonėms, kad Fluxus yra menas?

– Galiu atsakyti Fluxus manifesto žodžiais. Jis ganėtinai ilgas, bet aš esu jį sutraukusi į tris punktus: meną gali daryti visi – meną turėtų daryti visi; meną galima daryti iš bet ko; menas neturi išliekamosios vertės. Trečias punktas labai nepatinka meninių ambicijų turinčiam jaunimui, bet aš jų klausiu: o ką jūs turite pasakyti šimtui metų į priekį? Rašykit ant sienų, bet kad tai būtų tokia frazė ar tezė, kuri išliktų kaip Egipto piramidė. Su teze "Menas neturi išliekamosios vertės" grįžtame į Rytus, kur menas suvokiamas kaip meditacijos forma. Ir šiam punktui prieštarauja tai, kas dabar bandoma padaryti su J.Mačiūno kolekcija – bandoma praplauti pinigus, milijonines sumas.

Principą "Meną gali daryti visi" pratęsčiau: tai, ką gali daryti visi, žiūrime šeimos rate. O tam, kad neštume į parodų sales, menas turi būti ne tik intelektualus, bet ir profesionaliai sąžiningai, menininkui nemeluojant padarytas.

Priminsiu vieną Vilniuje, Šiuolaikinio meno centro prieigose, vykusį Evaldo Janso performansą, kai jis viešai nusišlapino ir savo šlapimą išgėrė. Menas yra visuomenės veidrodis. Ir nepykime, jei menininkai, truputėlį paryškinę, grąžina mums tai, kas dedasi mūsų visuomenėje. Dabar pas mus viskas vyksta viešai. Susimąstykime – galbūt apie tai norėjo prabilti ir E.Jansas.

Kitas dalykas, žmonės sako: o, ir aš taip galėčiau – argi čia menas? Bet tu pirmas sugalvok ir padaryk tai! Kaip viena vokietė pasakė, pažiūrėjusi į Šarūno Saukos drobes: tai, ką aš jose matau, man nepatinka, bet dėl to aš neturiu priekaištų menininkui. Turiu priekaištų tik sau.

– Esate užsiminusi, kad žmonės jums dažnai užduoda klausimą: kaip atskirti Fluxus nuo kičo...

– Pasakysiu architekto Algimanto Nasvyčio žodžiais: traukos centras kiče yra šiltas, o profesionali dailė yra šaltoka, gili, kartais net bauginanti. Kičas paprastai kvepia melu ir netikru optimizmu. O menas meluoti negali. Tikras menas neturi duoti atsakymų, jis turi kelti klausimus. Būtent tai ir daro Fluxus.

J.Mačiūnas ir Fluxus

Fluxus (lot. – tekėjimas, tėkmė) – neodadaistinis meno sąjūdis, propagavęs įvairių meno sričių susiliejimą. XX a. 7-ajame dešimtmetyje įkurtas Fluxus judėjimas sujungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją bei tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame pasaulyje.

Fluxus performansuose, hepeninguose vaizduojamoji dailė, muzika, šokis kuriami ar atliekami vienu metu, šių sričių neatskiriant. Fluxus pradininkai meną suvokė kaip judėjimą, nesibaigiančią, nuolat kintančią tėkmę. Fluxus menininkai sukūrė "pasidaryk pats" estetiką – jie tikėjo, kad kiekvienas žmogus gali būti menininkas, ir paprastumą vertino labiau nei kompleksiškumą.

Architektūros, grafikos, muzikologijos ir meno istorijos studijas baigęs J.Mačiūnas garsus ne tik kaip Fluxus pradininkas, bet ir kaip vienas pagrindinių Soho rajono, tapusio pasaulyje žinomu kultūros centru, įkūrėjų. Jis sugebėjo buvusią industrinę erdvę paversti kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios dabar yra tapusios vienu Niujorko kultūrinio gyvenimo simbolių. Menotyrininkų teigimu, šiais laikais tarptautinį mastą įgavusiam kėlimuisi į loftus, industrines erdves, paverčiant jas gyvenamosiomis patalpomis, pradžią davė Fluxus menininkai iš Soho.

Osvaldas Daugelis

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius

Šiuolaikiniame mene, su visomis instaliacijomis, performansais, kompiuteriais ar televizoriais, trūksta šviežumo, idėjų šmaikštumo. Dabar, kai visa tai kartojama, nebėra įdomu. O J.Mačiūnas tai padarė pirmas. Tai šokiravo visuomenę. Yra žmonių, J.Mačiūną vadinančių juokdariu? Ir vyresniosios kartos išeivijos menininkai jo meninių bandymų nelaikė rimtais, bet būtent J.Mačiūno, kaip Fluxus sumanytojo, pavardė – tiesa, amerikietiškame jos variante George'as Maciunas – pateko į meno istorijos vadovėlius. Juose taip pat rašoma, kad Fluxus pavadinimas atsirado siekiant sugalvoti pavadinimą lietuviškam žurnalui.

Pasaulyje J.Mačiūno pavardė žinoma geriau nei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Gal tik iš mūsų šalies kilę Chaimas Soutine'as, Jacques'as Lipchitzas – emigravę litvakai – pasauliniu mastu yra geriau žinomi su Lietuva siejami menininkai nei J.Mačiūnas.

Janina Mačiūnaitė

J.Mačiūno pusseserė

Jurgis gimė su auksiniu šaukštu burnoj – jis, kaip ir jo sesuo Nijolė, viską Lietuvoje turėjo. Jurgio tėvas Aleksandras Mačiūnas buvo radijo aparatus gaminančios "Telefunken" firmos vyriausiasis inžinierius. Tai buvo aukštos, gerai apmokamos pareigos. Mama Leokadija Mačiūnienė, Valstybės teatro balerina, rengdavosi tik paryžietiškais drabužiais. Šeima turėjo vilą Kulautuvoje, iš kur 1944 m. ir išvyko į Vokietiją, 1948 m. – į JAV. Emigracijoje visa prabanga baigėsi. Tiesa, tėvas, mokėjęs vokiečių, anglų kalbas, greitai rado darbą – dirbo vokiečių firmose Niujorke. Šeima vėl prasigyveno, nusipirko namą Long Ailende.

Jurgis ir jo menas lietuvių dipukų (angl. "displaced persons" – perkeltieji asmenys, kitaip – priversti emigruoti asmenys – red. past.) liko nesuprastas. Kaip ir Lietuvoje. Dabar čia viskas daroma prieš jo principus. Jurgis skelbė, kad menas neturi išliekamosios vertės ir iš meno negalima daryti verslo, pinigų. O dabar viskas daroma atvirkščiai. Jurgis sakydavo: per tūkstančius metų tiek dailės šedevrų sukurta, kad tobuliau nepadarysi, bet papokštauti galima.

J.Mačiūno kolekcija Lietuvoje

Vilniaus savivaldybė yra pasirašiusi sutartį už 12,5 mln. litų iš Niujorko Maya Stendhal galerijos įsigyti visą J.Mačiūno avangardinio meno kolekciją – 2600 eksponatų. Kol kas pervesta tik dalis sumos, į Vilnių yra atekliavusi apie pusė kolekcijos kūrinių: J.Mačiūno darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J.Mačiūno gyvenimo. Kolekcijoje yra ir žymių avangardistų Roberto Morriso, Nam June Paiko, Jono Meko, Yoko Ono, On Kawaros, Donaldo Juddo, Yvonne Rainer, Alison Knowles, Michaelo Heizerio, Joan Jonas, Claes Oldenburgo ir kitų darbų.

J.Mačiūno kolekcija siejama su visuomenėje prieštaringai vertinama idėja Vilniuje steigti Guggenheimo muziejaus filialą. "Vilniuje kuriamas daugiafunkcis kultūros centras turėtų vadintis "Ermitažas-Guggenheimas Vilnius". Viena jo dalių – J.Meko vizualinių menų centras, kuriame bus eksponuojamos avangardinio kino istorijos bei J.Mačiūno darbų kolekcijos", – prieš keletą metų viešai yra tvirtinęs Guggenheimo muziejaus filialo Lietuvos sostinėje idėjos autorius buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.

J.Mačiūno kabinetas Kaune

J.Mačiūno kabinete eksponuojama keletas J.Mačiūno kūrinių: Fluxus pašto ženklų, "Vagies rinkinys", prijuostė "Venera", jo apipavidalintos knygos. Didžiąją kabineto ekspozicijos dalį sudaro J.Mačiūno bendražygių Takako Saito, Nam June Pike, Ay-O, lietuvių menininkų Kęstučio Grigaliūno, Redo Diržio ir kitų Fluxus įtakoje sukurti darbai.

Kauno paveikslų galerijoje nuolatos veikia ir japonų menininko Ay-O instaliacija "Juodoji skylė" – patalpa, per kurią lankytojai apgraibomis keliauja aklinoje tamsoje.

Kas: J.Mačiūno kabinetas.

Kur: Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada: nuolatinė muziejaus ekspozicija.