Lietuvio architekto tikslas – projektuoti oro uostus

Norint gauti darbą svečioje šalyje ne visada reikia tobulų anglų kalbos žinių ir pasaulyje garsios aukštosios mokyklos diplomo. Reikia kantrybės, geros nuotaikos ir šypsenos. Šis receptas padėjo architektui Karoliui Kazlauskui, penkerius metus dirbusiam Kipre, o prieš mėnesį pradėjusiam karjerą Kinijos didmiestyje Šanchajuje.

Kipre nusipirko kotedžą

„Pirmaisiais, antraisiais metais atvykus į Kiprą turbūt kiekvienam viskas įdomu. Jūra, saulė, geras oras – smagu. Kipras – puiki vieta žmonėms, kurie nori gražiai, ramiai leisti laiką, per daug nesukdami galvos apie ateitį. Bet paskui matai, kad laikas bėga, pradedi jausti diskomfortą. Vadinamasis salos sindromas irgi šiek tiek turėjo įtakos“, – kodėl patraukė į Kiniją, pasakojo K.Kazlauskas.

Kai Vilniuje gimęs ir nemažai metų Mažeikiuose gyvenęs K.Kazlauskas dar prieš ekonominę krizę atsidūrė Kipre, ten buvo didžiulis statybų bumas.

Iš pradžių Karolis įsikūrė kurortiniame Pafo miestelyje, ten įsidarbino nekilnojamojo turto vystymo bendrovėje. Tsados miestelyje kalnuose ji įgyvendino labai didelį projektą – statė golfo laukus ir 600 prabangių vilų, kurių pirkėjai, tikėjosi, bus anglai, rusai.

Bendrovėje K.Kazlauskas dirbo prie šio projekto. Projektuoti viloms buvo samdoma viena architektūros įmonė, turinti biurų visuose pasaulio žemynuose ir apie 700 architektų.

„Aš, kaip jaunas architektas, daugiau įgyvendindavau techninę brėžinių dalį. Darbas nebuvo labai kūrybiškas, kokio nori jauni žmonės, – pasakojo 28 metų K.Kazlauskas. – Projektuoti vilų, kurios kainuoja du tris milijonus eurų, nebuvau prileistas. Buvau tik architekto padėjėjas.“

Paėmęs banko paskolą, Pafe K.Kazlauskas nusipirko kotedžą. Nuo jo iki jūros – 10 minučių kelio pėsčiomis. Dabar jame gyvena nuomininkai. Karolis mano, kad dar yra per jaunas ramiai sėdėti Kipre ir leisti laiką. „Kai sukaks 50 metų, gal ten atskrisiu pailsėti“, – juokais planavo Karolis.

K.Kazlauskas turi šešerių su puse metų sūnų Kiprą, kuris gimė ne Kipre, o Lietuvoje. Tačiau berniuko motinos ir Karolio keliai išsiskyrė.

Girdėdavo musulmonų maldas

Kai prasidėjo ekonominė krizė, bendrovėje buvo smarkiai sumažinti etatai: vieną mėnesį atleido 20, kitą – 15 darbuotojų. K.Kazlauskas pateko tarp jų, tačiau nenuleido rankų – aktyviai važinėjo po Kiprą, nes jis nedidelis, ir ieškojo darbo.

Naują darbą susirado sostinėje Nikosijoje, nedidelėje privačioje architektūros bendrovėje. Jos bosai – tėvas ir sūnus, daug metų pragyvenę Paryžiuje ir grįžę į tėvynę. Nikosijoje Karolis gyveno graikams priklausančioje miesto dalyje.

„Kiek žinau, tai vienintelė pasaulyje likusi sostinė, padalyta dviem šalims per pusę. Biuras, kuriame dirbau, yra toje gatvėje, kuri skiria šiaurinį Kiprą nuo pietinio. Penkis kartus per dieną iš turkiškosios miesto dalies girdėdavau iš mečečių sklindančias maldas, prie biuro dažnai pasirodydavo kareivių. Tokia atmosfera – šiaip sau. Patys kipriečiai nelabai mėgsta apie tai kalbėti“, – pasakojo K.Kazlauskas.

Šaknis leidžia ir lietuviai

Ne tik Airijoje ar Anglijoje lietuvių šeimos leidžia šaknis, geresnio gyvenimo tautiečiai pradeda ieškoti ir Kipre. Nemažai lietuvių šeimų įsikūrė prie jūros esančiuose Limasolio, Larnakos kurortuose.

Į Kiprą atvažiuoja gana daug jaunimo iš Lietuvos dirbti sezoninio darbo viešbučiuose, restoranuose, picerijose, baruose, klubuose.

„Nemanau, kad Kipras – ta šalis, kur lietuviai galėtų važiuoti užsidirbti pinigų. Kipras – ta šalis, kur galima gyventi lengvai, lėtai, atsipalaidavus. Ten leisti laiką – gerai“, – sakė Karolis.

Lietuvių jaunimas Kipre dirba už 800–900 eurų per mėnesį. Jeigu baras ar restoranas suteikia gyvenamąjį plotą, atlyginimas mažesnis – 600–700 eurų. Jeigu uždirba 1000 eurų per mėnesį, mano, kad tai visai gerai.

Daugelis kipriečių su svetimtaučiais emigrantais bendrauja atsargiai.

„Per beveik penkerius metus iš kipriečių turėjau tiktai du tikrus draugus. Bet ir tie – pasaulio matę, pakeliavę žmonės. Vienas Amerikoje mokėsi šešerius metus. Su tokiais lengva bendrauti. Su kitais – sudėtingiau. Kipre labai populiaru vadinamosios uždaros bendruomenės. Jie turi savo draugų ratą, į kurį nelabai noriai įsileidžia užsieniečius. Mano draugai Kipre buvo lietuviai. Vienas lietuvių, su kuriais bendravau, tarptautinėje bendrovėje dirba buhalteriu, kitas kuria kompiuterių programinę įrangą“, – pasakojo Karolis.

Jis patyrė, kad Kipro bankuose, kitose institucijose dirbama labai lėtai ir neatsakingai – tiesiog atmestinai, net Lietuvoje su tuo nesusidurtum. Tačiau paprastų kipriečių sutiko ir labai paslaugių, pasiruošusių bet kada padėti.

Mėgsta jausti gyvenimo srovę

„Koks laisvalaikis gali būti Kipre?“ – stebėjosi Karolis. Savaitgalį baigi darbą, sėdi į mašiną ir važiuoji prie jūros. Žiemą skaitai knygas. Kadangi jis bendraudavo daugiau su lietuvių šeimomis, drauge rengdavo išvykas į kalnus, prie jūros, o žiemą slidinėdavo. Pastaraisiais metais K.Kazlauskas buvo bebaigiąs architektūros projektų vadybos magistro studijas Edinburgo bei Heriot-Watt universitetuose, todėl laisvalaikio likdavo ne tiek daug.

"Siekiant skatinti glaudesnį Kipro lietuvių bendravimą, man kilo mintis ten surengti Andriaus Mamontovo koncertą. Andrius koncertuos birželio 23-iosios – Joninių – vakarą Limasolyje.

Nesakau, kad Kipro nemėgstu, kad man ten buvo blogai. Bet per tuos penkerius metus supratau, kad ne mano stilius, ne mano gyvenimo būdas leisti laiką. Aš – veiklos žmogus, mėgstu suktis, jausti tekantį gyvenimą, – pasakojo K.Kazlauskas. – Kūrybos požiūriu Kipre negavau to, ko norėjau, todėl atsidūriau Kinijoje. Kipre – visoje šalyje – yra apie 800 tūkst. gyventojų, neskaičiuojant emigrantų ir turistų, o Šanchajuje – mieste – apie 25 mln., tai dabar man kontrastas didžiulis."

Gilinasi į žaliąją architektūrą

O ką jis veikia ir kaip gyvena Šanchajuje?

„Palyginti su Kipro tempais, Šanchajuje aš dirbu. Drąsiai galiu teigti: taip, kinai tikrai dirba, – tvirtino Karolis. – Tuo darbu esu labai patenkintas. Kūrybos atžvilgiu – visiška nepriklausomybė, kelionės pas klientus. Dirbu tik mėnuo, o jau turėjome tris keliones pas klientus – reikia skraidyti po visą Kiniją. Ką tik baigėme vieną užsakymą – pateikėme oro uosto Šiaurės Korėjoje projekto koncepciją.“

Pašnekovas tvirtino, kad Šanchajuje, palyginti su Kipru, darbai – daug įdomesni ir jų mastas daug didesnis. Kipre projektuoji gyvenamąjį namą, o čia du tris kvadratinius kilometrus statinių – ištisą miestą.

Įmonė, kurioje įsidarbino K.Kazlauskas, kuria įdomių žaliosios architektūros projektų koncepcijas – į statinius įkomponuoja saulės baterijas, vėjo malūnus, apželdintus stogus.

Ko reikia, kad galėtum karjerą daryti užsienyje? Gal – reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje?

"Ne, – sakė Karolis. – Reikia kantrybės, geros nuotaikos ir šypsenos. Turi būti pozityvus, žiūrėti į priekį, užsiimti veikla. Man Kipre šiek tiek trūko veiklos, savirealizacijos. Nemačiau, kur galėčiau savo žinias pritaikyti baigęs magistro studijas. Juk visą gyvenimą vilų neprojektuosi.

Šanchajuje projektuojame 200 tūkst. kv. m dydžio oro uostus, prekybos centrus, didumo sulig Vilniaus „Akropoliu“. Kiti masteliai – kitokia patirtis."

Pašnekovas neslėpė, kad jo sprendimui išvykti dirbti į Šanchajų turėjo įtakos ir pasiūlytas didesnis uždarbis.

Blondinui dėmesio netrūksta

Ar Šanchajuje lietuvis nepavargsta nuo tokios gausybės žmonių?

„Pavargstu. Kadangi esu blondinas, o kinai – tamsūs ir siauromis akimis, kartais nelabai jaukiai pasijuntu, tačiau tai – laiko klausimas. Šviesiaplaukis jiems – tas pat kaip į Biržus ar Ignaliną nuvežtas ir apgyvendintas juodaodis, – pokštavo Karolis. – Bandau priprasti, bet pirmas tris dienas bijojau išeiti iš viešbučio nusipirkti maisto.“

Greitai jis įsitikino, kad kinai – mėgstantys bendrauti. Be didelių įžangų restorane kviečia prie stalo, klausinėja, iš kur atvykai. Tačiau biure jie užsidaro ir dirba. O kipriečiai darbe geria frapę (šaltą graikišką kavą – red. past.) ir plepa. Mėgsta sakyti, kad ką gali padaryti rytoj, tai kam daryti šiandien? Kiprietės labai išdidžios, kinės – paprastesnės, su jomis lengviau bendrauti, o paprastumas, Karolio nuomone, žmogų puošia.

Kol kas lietuvis dar bando prisijaukinti miestą – Šanchajaus mastai nesuvokiami protu.

„Po truputį metro sistemą “perlaužiau„. Susipažinau su tokiu Tadu – savaitgalį buvome išvažiavę už miesto pasižiūrėti gamtos. Tuoj ilgasis savaitgalis, tad skrisim į Pekiną. Čia yra ką veikti“, – sakė K.Kazlauskas.