Garsus dailininkas Kazimieras Žoromskis Lietuvai padovanojo įspūdingą meno kūrinių kolekciją. Nors ji dar prieš 20 metų ji buvo vertinama ne viena dešimtimi milijonų JAV dolerių, mirusio menininko našlei Kristinai Žoromskienei šiandien tenka saugotis benamės likimo.

Našlė metama į gatvę?

Prestižinėje Vilniaus vietoje, K.Kalinausko gatvėje ant kalvos, stūkso ištaigingas 500 kv. m ploto socialinis būstas. Taip jį įvardija Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau neoficialiai pastatas virtęs Kazimiero Žoromskio, nusipelniusio JAV ir Lietuvos dailininko impresionisto, muziejumi. Sugrįžęs iš JAV 1996–2004 m. jis čia gyveno ir kūrė.

Nors namas visuomet buvo įregistruotas kaip savivaldybės nuosavybė, ši specialiai jį surentė dailininkui ir leido pastatu naudotis neatlygintinai ir neterminuotą laiką.

Šiandien pastate glaudžiasi tik dailininko našlė K.Žoromskienė, kuri savomis rankomis, be valdžios paramos, vyro garbei įkūrė muziejų. Paveikslais nukabinėtos galerijos, lankytojams eksponuojamos vyro kūrybinės dirbtuvės užima didžiąją dalį ploto. Pati moteris glaudžiasi antro aukšto kamputyje, viename kambaryje, kuris virtęs jos miegamuoju ir darbo kabinetu.

Tačiau balandžio pabaigoje paaiškėjo, kad savivaldybė nusprendė garsaus dailininko našlę išprašyti lauk su dalimi paveikslų kolekcijos, kuri laikoma nacionaline vertybe. Pretekstu tapo 20 tūkst. litų skola už elektrą.

Paslaugą teikianti bendrovė Rytų skirstomieji tinklai balandžio pabaigoje kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą. Savivaldybei, tikrajai patalpų savininkei, iškeltas ieškinys dėl 20 tūkst. litų skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos ir 600 litų teismo išlaidų priteisimo.

Sužinojusi apie iškeltą bylą savivaldybės įmonė "Vilniaus miesto būstas" netruko sukurpti raštą K.Žoromskienei. Ši paprašyta nuo gegužės 20-osios išsikraustyti iš patalpų savanoriškai, antraip birželį ji būsianti prievarta išmesta į gatvę.

Mokesčių mokėti neprivalo

K.Žoromskienei jau teko patirti panašią Vilniaus valdžios skriaudą 2006–2007 m., kai tikrajam muziejui numatytas aukso vertės sklypas per patį kainų pakilimą buvo parduotas privačiai bendrovei "Metaloidas", ketinusiai greta statyti daugiabutį namą. Šio dirvonuojančiame sklype šiandien nėra.

K.Žoromskienė tikino nežinanti, ar šįkart savivaldybė galėjusi nusitaikyti ir į patį pastatą, tačiau menotyrininkė pabrėžė, kad skola už elektrą negali būti iškeldinimo motyvas.

"Bet aš ir nemokėsiu, nes yra teismo sprendimas, kad mokesčius privalo mokėti savivaldybė. Be to, būstą išlaikyti per mėnesį atsieina apie 3–4 tūkst. litų. Iš valstybės gaunu 360 litų pensijos ir 160 našlės pensijos. Atskaičius mokesčius, man pinigų lieka tik susimokėti už telefoną ir internetą. Bet aš iš paskutiniųjų dar moku ir už vandenį, ir pastato apsaugą, nors pagal teismo sprendimą ir to galėčiau nedaryti", – tikino moteris.

Vertybių išparceliuoti neketina

K.Žoromskienė neslepia, kad šiandien užgulusios bėdos jai nebe naujiena. Valstybė niekuomet neskyrė šeimai nei rentos, nei kompensacijų, iš kurių Žoromskiai būtų galėję gyventi ir kurti, o mokesčius vis vien ir šiandien atskaito ir dar už paslaugas susimokėti spiria. Esą nuo pat pradžių Lietuva menininkų šeimai buvo nesvetinga, nors išeivijoje gyvenę lietuviai taip jos ilgėjosi ir pasitaikius pirmai progai sugrįžo.

Ir grįžo ne tuščiomis, su milijonų verta įspūdingo grožio paveikslų kolekcija, sukaupta specialiai Lietuvai. Iš viso atvežta ir mūsų šaliai padovanota apie 400 darbų, kurių didžioji dalis šiandien glaudžiasi Lietuvos dailės muziejuje.

"JAV menininkai turi visas socialines garantijas, kuriomis naudojosi ir Kazimieras, kai ten gyvenome. Jeigu dailininkas perka dažus, nuomoja studiją, o jo pajamos tais metais mažesnės už išlaidas, jam skirtumas kompensuojamas. Lietuvoje menininkai nieko negauna. Ir mokesčių sistema: jeigu kolekcionierius ar menininkas dovanoja vertingą kolekciją atitinkamai institucijai, jis atleidžiamas nuo visų mokesčių.

Už tai Kazimieras ir nesuprato: jis Lietuvai dovanojo paveikslų kolekciją, o visi mokesčiai – ant jo galvos. Jis pats sakydavo, kad pagal jo kolekcijos vertę valdžia jo šeimai namą turėjo dovanoti (paties dailininko vertinimu, 1990-aisiais kolekcijos vertė galėjo siekti apie 30 mln. JAV dolerių). Kazimierui Lietuva labai brangiai kainavo. Jis man prieš mirtį kalbėdavo: pasakyk, kokioje mes baloje esame? Kaip mes iš šitos pelkės išbrisime?" – prisiminimais dalijosi dailininko našlė.

Savivaldybė K.Žoromskienei esą ne kartą yra prikišusi vertingą kolekciją. Pardavusi vieną kitą darbą moteris ne tik galėtų susimokėti komunalinius mokesčius, bet ir visai nekukliai Lietuvoje gyventi. Tačiau šie postringavimai menotyrininkei rodosi juokingi.

"Nors mūsų situacija krizinė, mes paveikslų neparduodam. Jei net ir norėčiau parduoti darbus, tai nebūtų taip paprasta. Pirmiausia reikia turėti autorystės sertifikatą, tačiau to padaryti Lietuvoje negaliu, nes Lietuvoje nėra tokių institucijų. Čia nekilnojamasis turtas registruojamas, o kad būtų ir meno darbai – to negirdėjau. Tačiau kolekcija buvo kaupta Lietuvai ir aš jos parduoti negaliu. Ar jūs galite savo vaiką parduoti?" – analogą pateikė moteris.

Valdžiai pabodo skolos

Miesto valdžios atstovai tikina, kad apie K.Žoromskio pastato privatizaciją nė kalbos būti negali. Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktorius Vytautas Grinius patikino, kad K.Kalinausko gatvėje esantis pastatas niekuomet nebuvo įtrauktas į privatizuojamų pastatų sąrašą.

Teisės departamento direktorius Egidijus Vilkickas pridūrė, kad gyvenamosios paskirties pastato savivaldybė apskritai parduoti negali, nebent jis būtų visiškai avarinės būklės. Norint parduoti dailininkui skirtą namą, tektų keisti jo paskirtį, tad vien dokumentų tvarkymas truktų apie dvejus metus.

"Problema slypi kitur. Atrodo, kad K.Žoromskienės skolą vėl teks dengti savivaldybei. Tai, sakyčiau, jau ketvirtas kartas. Moteris nesudaro sutarties su Rytų skirstomaisiais tinklais, elektrą, kuria pastatas ir šildomas, naudoja, tačiau išlaidas tenka dengti savivaldybei. Už vandenį ji moka, nes kitos išeities neturi – ji su "Vilniaus vandenimis" yra sudariusi sutartį", – aiškino valdininkas.

Vilniaus savivaldybės atstovo akimis, esama ir kitų keblumų: pastato panauda esą buvo suteikta ne našlei, o pačiam K.Žoromskiui. "Vyro jau nebėra, o panaudos teisės niekam neperleidžiamos. Vadinasi, ji tose patalpose gyvena neteisėtai. Jeigu moteris mano esant kitaip, ji turi dokumentus sutvarkyti savo vardu. Akivaizdu, kad klausimą reikia spręsti, bet moteris nieko nedaro. Bandyta kelis kartus derėtis dėl muziejaus steigimo, bet kai imama spręsti paveikslų perdavimo muziejui klausimą, ji kažkodėl atsitraukia, kol vėl iškyla bėdų dėl skolų", – tikino E.Vilkickas.

Savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas atskleidė, kad nuo 2004 m. savivaldybė padengė apie 100 tūkst. litų K.Žoromskienės skolos už sunaudotą elektros energiją.

Derybos vyksta vangiai

K.Karosas pabrėžė, kad pastatui šiuo metu nesuteiktas muziejaus statusas. Moteriai savivaldybė siūliusi dar 2007 m. keisti pastato paskirtį, nes gyvenamosios paskirties name muziejaus būti negali. Siūlyta įkurti viešąją įstaigą, įsteigti muziejų, kuriam savivaldybė panaudos teisėmis galėtų suteikti patalpas ir miesto biudžete net numatytų lėšų muziejui išlaikyti. Dalis visų patalpų, apie 200 kv. m, planuota palikti gyvenamosios paskirties, kur ir toliau galėtų glaustis dailininko našlė.

"Bet į mūsų tokį geranorišką kvietimą atsiliepta nebuvo. Norėjome pakeisti pastato paskirtį, iš registro įmonės buvo atėję žmonės atlikti matavimų, bet nebuvome įleisti. Daug yra gerų norų, bet... Tarsi savivaldybė su K.Žoromskiene siekia to paties, bet susitarti kažkodėl neišeina. Gal ji bijo, kad savivaldybė padarys ką nors bloga. Tačiau taip toliau tęstis negali, reikia kartą ir visiems laikams, bet be drastiškų priemonių, išspręsti tą klausimą", – komentavo Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas.

Laukia teismo sprendimo

Klausimą kuruojantis Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius patikino, kad savivaldybė neketina prieš K.Žoromskienę imtis drastiškų priemonių. Vadinasi, apie moters iškeldinimą negali būti nė kalbos.

Be to, ir toliau siekiama K.Kalinausko gatvėje įkurti K.Žoromskio muziejų. Tačiau steigti muziejui koją kiša ne tik neišspręstas patalpų naudojimo klausimas, bet ir pačios kolekcijos nuosavybė. Vieni dokumentai liudija, jog kolekcija priklauso Lietuvos dailės muziejui, tačiau paties dailininko testamentas byloja, kad teisėta paveikslų savininkė po jo mirties tampa žmona.

K.Žoromskienė tikina, jog kolekcija niekuomet nebuvo dovanota Lietuvos dailės muziejui. Mat 1987 m. į tuo metu dar Sovietų Lietuvą sugrįžę Žoromskiai kurį laiką glaudėsi nedideliame bute ir neturėjo sąlygų laikyti 400 paveikslų. Buvo nutarta juos laikinai priglausti Lietuvos dailės muziejaus archyvuose, kol valdžia ištesės pažadą ir pagaliau suręs K.Žoromskio muziejų. Kadangi šis neiškilo, darbai taip ir liko dailės muziejuje. Šiuo metu vyksta teismai dėl vertingos paveikslų kolekcijos nuosavybės.

"Jeigu ta kolekcija yra K.Žoromskienės nuosavybė, ir jeigu moteris ją miestui arba dovanotų, arba suteiktų galimybę kitaip ja naudotis, mums atsirastų rūpestis ir pareiga muziejaus klausimą spręsti. Muziejaus steigimas yra pagrindinė kryptis. Ir K.Žoromskienės interesai turės būtų įvertinti. Ji į pastatą, jo priežiūrą įdėjusi daug darbo, organizavo įvairias parodas, pristatymus, todėl moteriai turėtų būti suteiktas gyvenamasis plotas. Be to, yra pavyzdžių, kad kai miestas įgyja didelės vertės kolekciją, yra galimybė kalbėti ir apie rentas. O ši kolekcija yra nacionalinės svarbos, ji – mūsų tautos paveldas. Jos vertė matuojama šešiaženklėmis sumomis", – pabrėžė G.Babravičius.

Pati K.Žoromskienė tikino, kad taip pat yra pasiruošusi dovanoti Lietuvai vyro sukauptą kolekciją ir derėtis dėl jo vardu pavadinto muziejaus steigimo sąlygų.

K.Žoromskio biografijos faktai

Tapytojas, profesorius, optinio impresionizmo stiliaus atstovas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Gimė 1913 m. kovo 4 d. Smilgiuose, Panevėžio r.

1936 m. baigė Panevėžio gimnaziją.

1942 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos skyrių.

Tęsė studijas Vienos (Austrija) dailės akademijoje, ją baigė 1945 m.

1945–1946 m. Romos karališkojoje akademijoje studijavo freskos meną, lankė Paryžiaus, Madrido muziejus.

1947 m. įsikūręs Madride surengė pirmąją savo darbų parodą ir sulaukė palankaus kritikų vertinimo.

1949–1952 m. pakviestas dėstyti į Bogotos (Kolumbija) universitetą, jam suteiktas dailės profesoriaus mokslo laipsnis.

1956–1968 m. dėstė Niujorko (JAV) Catan Rose institute.

1958–1986 m. dėstė Niujorko meno ir pramonės dailės kolegijoje;

Pelnęs tarptautinį pripažinimą dailininkas kviestas dalyvauti prestižinėse parodose Madride, Vašingtone, Niujorke, Paryžiuje, Čikagoje, Detroite ir kituose pasaulio miestuose.

Jo paveikslai eksponuoti greta su XX a. pasaulinio garso menininkų paveikslais: Marko Šegalo, Salvadoro Dali ir kitų.

1983 m. surengė didelę darbų parodą Vilniuje.

1986 m. grįžo gyventi į Lietuvą ir atsivežė unikalią beveik 400 paveikslų kolekciją, skirtą Lietuvai.

2004 m. mirė Vilniuje.