Liaupsėmis apipintas Khao Sok: tarp egzotikos ir baimių

Pietryčių Azija. Tailandas. Turime patikrinti, ar turistų liaupsėmis apipintas Khao Sok nacionalinis parkas išties vertas dėmesio. Prakiuręs dangus aprauda mūsų išvažiavimą iš Puketo. Sušokę į autobusą nustembame: tik du keleiviai (neskaitant mūsų) ir net keturi aptarnaujančio personalo vyrukai?!

Nameliai medžiuose

Iki tikslo likus gal 60 km, netikėtai sustojame. "Dabar mus išlaipins, o lyg iš po žemių išdygę vairuotojų draugeliai lieps mokėti krūvą batų (turiu omeny, tailandietiškus pinigus), kad laimingai pasiektume kelionės tikslą", – piktai bamba mano vyras, prisiskaitęs panašių istorijų internete.

"Mes gi pirkome stotyje bilietus iki Khao Sok gyvenvietės... – bandau mesti gelbėjimosi ratą. – Jūs pri-va-lo-te mus nuvežti į vietą!"

Štai ir derybininkas. Iškėlęs baltą vėliavą (tiesa, iš arti ji primena ne pirmo švarumo nosinę) vairuotojas aiškina, kad sugedo autobuso variklis, tad į kalnus neužkilsime. "Netrukus jūsų paimti atvyks kitas autobusas", – teisinasi jis.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, įkaitų drama mano vizualizuotame siaubo trilerio scenarijuje baigiasi laimingai. Už valandėlės, apsikarstę nešuliais tarsi daugiakupriai Khao Sok kupranugariai, įplaukiame į Khao Sok kaimelio dykumą.

O štai ir pirmieji miražai – jaukūs mediniai namukai. Ne bet kur – medžiuose! Iš tolo jie primena stebuklines babų jagų trobeles. Stačius įvijus laiptukus į jų medines terasėles puošia meilūs pūkuoti vikšreliai. Atskiros panegirikos vertas nykštukų kambarys, skradžiai per kurį auga... medis (prie jo pritvirtintas dušas). Tai bent etno ekologiškas dizainas! Pažvelgus aukštyn ir žemyn žiojėja išpjauta kiaurymė – puiki trasa pūkuotiems šimtakojams, voreliams, skruzdėliukams, gyvačiukams ir turbūt netgi beždžioniukams patekti į mūsų laikinąjį butą.

Jau imame abejoti, ar nakvynė tuose tyčia prakiurdintuose nameliuose – geriausias mūsų sprendimas. Dar pamiršau uodus. Tikrai teks išbandyti iš Lietuvos atsivežtus visų trijų rūšių purškalus.

Staiga pasigirsta šūviai. Išgąsdinti skubame į šiaudinę registratūros pašiūrę. Šaudo šeimininkė, keliais petardų driokstelėjimais norėjusi pagąsdinti suįžūlėjusias, pro atvirus langus į namus lendančias primatas...

Pavojinga atrakcija

Kad nebūtų pamintas kaosokiškas svetingumas, užsisakome plaukimą vietos upe padangomis. Atėję į vietą, pakrantėje išvystame merginą, ne juokais susirūpinusia savo sėdyne. Dailiame užpakaliniame žanduke – o, siaube! – dar kraujuojanti dantukų žymė.

Laužyta anglų kalba vargšelė pasakoja, kaip jai besėdint padangoje kažkas (turbūt tas, kuris gyvena upelyje) jai įkando. Įvykio vieton atlėkusi šeimininkė piktokai atrėžia: "Sakiau, kad judėtum, o ne sėdėtum vietoje!" Pasirodo, tai pufferfish (keturdantės pūsliažuvės) darbas. Dar kitaip ši Tetraodontidae šeimos atstovė vadinama žuvele-balionu (angl. balloonfish).

Iš pirmo žvilgsnio būdama nedidelių gabaritų, žuvelė, pajutusi pavojų, gali priryti į savo skrandį tiek oro, kad šis išsipučia kaip balionas. Pavirtusi balionėliu ji dar pašiaušia smailius spyglius ir tampa trigubai už save didesniu monstru. "Ar ją galima sužvejoti?" – smalsauja mūsų žvejys Gediminas. "Ne... Jokiu būdu, – mostaguoja rankomis šeimininkė. – Išsipūsdama ji išskiria pavojingą cheminę medžiagą – tetrodotoksiną, – kuris yra šimtą kartų toksiškesnis už cianidą. Jis suardo žmogaus ar gyvūno nervų sistemą, neleisdamas smegenims siųsti signalų kūnui. Viena tokia balioninė žuvelė savo kepenyse turi pakankamai toksinų, kad nužudytų net 30 suaugusių žmonių!"

Po tokios reklamos sėstis į padangas ir plaukti upe kažkaip nebesinori… Vis dėlto Japonijoje, kaip vėliau paguglinome, patyrę virtuvės šefai, pasitreniravę kelis metelius, iš pufferfish gamina tikrus delikatesus – fugu – prieš tai kruopščiai pašalinę nuodinguosius jos organus.

Oficialiame Khao Sok tinklalapyje skelbiama, kad šiame – viename seniausių atogrąžų miškų – galima sutikti net 48 žinduolių, 311 paukščių, 30 šikšnosparnių rūšių ir nesuskaičiuojamą gausybę roplių, vabzdžių.

Tailandietiškas masažas

Temsta čia anksti, bet negi riogsosi medyje, kai tolumoje spingsintys kaimelio žiburiai vilioja pasimėgauti vietiniais Khao Sok malonumais. Nutariame išbandyti garsųjį tailandietišką masažą.

Salono durys atlapos. Masažo gultai – tarsi iš reklaminio SPA atviruko. Tarpdury į telefoną įsikniaubusi moterėlė, paklausta, ar galime užsisakyti masažą visi penki vienu metu, guviai linkčioja galva ir puola darbuotis. Telefonu. Nemokantiems tajų kalbos vertimas pirštųsi maždaug toks: "Ei, Maryte, ką veiki? Čia tokių užsieniečių padavė. Nori masažo. Mesk darbus ir lėk greičiau. Dar Onutę pakeliui prigriebk. O gal žinai, kur Birutė? Tegul ji pasuka Janinai ir Kristinai... Negaliu joms prisiskambinti. Turistų juk penki, sakau tau. Ir visi nori masažo vienu metu. Paskubėk!"

Nepraėjus nė pusvalandžiui prie mūsų kuklaus salonėlio ima birbti motoroleriai su onutėmis, birutėmis, kristinomis ir janinomis. Veiklioji vadybininkė kiek persistengė: moterėlių sulėkė gal net daugiau negu reikia. Kadangi nesu šitų atpalaiduojančių reikalų mėgėja, tai pasirenku patį nekalčiausią – pėdų masažą. Šalia iš juoko kleketuoja dvi dukros, užsisakiusios atpalaiduojantį viso kūno pamaigymą. O vyras didvyriškai pasiryžta tikram tailandietiškam kaulų laužymui. Net bijau pažvelgti į tą pusę – jaunutė vyriško stoto tajė joja apsižergusi maniškį tarsi kokį grynakraujį lietuvišką eržilą.

Košmariška nakvynė

Pasišviesdami mobiliųjų telefonų prožektoriais bandome rasti kelią į savo namelius medžiuose. Jaunėlė Dorotėja, iš pradžių pasiryžusi nakvoti viena savo namelyje, matau, dvejoja. "Gal vis dėlto miegam kartu?" – metu drąsuolei gelbėjimosi ratą labiau dėl savo šventos ramybės, kai tualete vos neužlipu ant kumščio dydžio rupūžės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkur tolumoje spygauja beždžionės. Gal net vagiliauja pro atdarus langus?.. Ar tik nepamiršome jų uždaryti? Rituosi iš lovos patikrinti plėvesuojančių užuolaidų. Mano džiaugsmui, tai tik ventiliatoriaus vėjas. Bandau užmigti ir beplūduriuodama kažkur tarp sapno ir realybės išgirstu nedrąsų sąžinės priekaištą, kad dukrai – vienai namelyje, tolimiausiame medyje – tikrai nejauku. O gal net labai baisu.

Susirandu mobilųjį. Skambinu. "Kaip tu? Ar nebaisu?.." – bandau įpūsti baimės kvapą drąsuolei. "Aee… Truputį…" – "Tai gal norėtum ateiti pas mus? Ar apsikeisti su tėčiu vietom?.." – jau ne klausiu, bet imperatyviai tiesiog reikalauju sutikti. Dukra nesispyrioja. Vargšą knarkiką – lunatiko žvilgsniu ir žingsniu – be gailesčio teleportuojame į buvusią dukters vienutę. Medyje. Dabar man ramiau. Tik neilgam.

Turiu pakeisti mąstymą ir nuraminti savo perdėm literatūrišką vaizduotę, nes girdžiu, tikrai girdžiu kažką krebždant tame pintame krepšyje. "Kažkas bėgioja mano nugara! Kelkis!" – isteriškai klykiu dukrai uždegdama kambaryje šviesą ir akimirksniu virsdama motina monstre iš "Monstrų biuro" vaikų gąsdinimo tarnybos. Bet nieko negaliu su savim padaryti.

Apsimiegojusi dukra klusniai keliasi ir kelissyk apžiūri kambarį. Nieko nėra, tik skruzdėlytės bando pralaužti kampuose užkaišiotą baldakimo užkardą ir pasidaryti automagistralę tiesiai per mūsų lovos vidurį. "Soriukas! Tvarkykit savo reikalus aplinkkeliu…" – dar spėju pamąstyti ir nugrimztu į iškankinto ligonio miegą, o ryte pabudusi bijau pramerkti akis. Nes. Juk. Reikės. Kažkaip. Pasiaiškinti. Dukrai. Už. Naktines. Isterijas. Gėda.

Mano galva – nieko įdomaus

Papusryčiavę apsiginkluojame buteliukais vandens, fotoaparatais, maudymosi kostiumais ir kulniuojame pasižvalgyti po Khao Sok nacionalinį parką. Jis be proto didžiulis. Karščiui spaudžiant iš mūsų lipnias prakaito sultis nueiname tik kelis kilometrus. Abipus pažliugusio molėto kelio želia milžiniški bambukai, padangėse noksta nematyti laukiniai vaisiai, keistais balsais klykauja ragasnapiai paukščiai.

Ėjimas kažkuo primena Madeiros kalnuose pamėgtus pėsčiųjų takus – levadas – kurių pabaigoje esi apdovanojamas kokiu nors superprizu – keliolikos kriokliukų simfonija ar vieno milžino soliniu šou. Čia apie jokį kelio galą negali būti nė kalbos…

Po pralaimėtos naktinės kovos su savo vaizduotės šiurpėmis vos velkuosi per džiungles ir visiems akivaizdžiai smukdau kelionės dvasią: "Ar dar ilgai? Ir ko jūs čia nematėt? Kaučiukmedžių? Lijanų? Driežų? Kur pažvelgsi – vienoda lapija. Jokių parko administracijos žadėtų gyvūnų... Grįžtam, prašau!" – vos neraudu iš nevilties, guminėmis šlepetėmis slidinėdama po pažliugusį nuo tropinio lietaus taką.

Užtai mano santūrioji jaunėlė, paprastai nereiškianti viešai jokių emocijų, tiesiog sproginėja iš džiaugsmo kaip koks Naujųjų fejerverkas. "Mama, žiūrėk, laukinė iguana… Reiks nusiųsti Rimutei (Rimutė – VŠĮ "Driežo namas" įkūrėja, mūsų naminės iguanos krikštamotė – past.). O ten tolėliau tikra agama! Ir dar viena…"

Beždžionių ir dėlių ataka

Užsiviję plaštakos dydžio drugelį – nagi, sustok bent vienam kadrui! – vos neįsimūrijam į vokiečių turistus, be perstojo spragsinčius fotoaparatais. Jų susidomėjimo objektas – žavi beždžionių šeimynėlė. Visu grožiu ant informacinės lentos išsikėtojęs tėtis ir žmonelių haremas su mielais kūdikėliais. Bet mieli jie tik tol, kol vienas išalkęs vokietukas neišsitraukia iš kelioninės kuprinės sausainių pakelio. Vaikas vos spėja atšokti į šalį, kai beždžionių šeimynos galva mikliai griebia iš rankų laimikį.

Ne veltui buvome perspėti prieš einant į parką nusisegti visus papuošalus, neimti maisto ir nesiartinti prie sutiktų gyvūnų. Čia jų namai, o mes viso labo prašalaičiai, atėję savo akimis įsitikinti, kad Khao Sok nacionalinis parkas išties knibždėte knibžda įvairiarūše fauna ir flora. Oficialiame Khao Sok tinklalapyje skelbiama, kad šiame – viename seniausių atogrąžų miškų – galima sutikti net 48 žinduolių, 311 paukščių, 30 šikšnosparnių rūšių ir nesuskaičiuojamą gausybę roplių, vabzdžių. Čia gyvena ilgiausi pasaulyje skorpionai, nuodingiausios gyvatės, didžiausios skruzdės. Brrr... nekalbu jau apie kitą egzotinę gyvūniją – juoduosius lokius, tigrus, leopardus, tapyrus, šernus, elnius, laukinius šunis ir kt.

Staiga širdį perveria dukros klyksmas. Dėlė... Įsisiurbusi į koją. Kaip perkūnas iš giedro dangaus – juk einame džiunglėmis, o ne meškeriojame įsibridę į vandenį! Mano vyras tiksliu tinklininko kirčiu tik brūūūūkšt atgalia ranka – ir siurbėlės kaip nebūta. Pasirodo, kai kuriose Tailando džiunglėse puikiai tarpsta ir miško dėlės, nes joms patinka drėgmė. Išore, kaip patys įsitikinome, jos beveik nesiskiria nuo lietuviškų siurbėlaičių. Tik čionykštės juda miško paklote užpakaliniu galu įsikibdamos į žemę, o priekinį pakeldamos ir virsdamos ore apversta U raide. Matyt, Dorotėjai sustojus atsipūsti tokia guminukė ją ir užpuolė.

Atgaiva nuo karščio

Nors Tailande lietaus sezonas, saulė pleškina net išsijuosusi. Tik ir svajojame apie maudynes, tad netoliese išgirdę kriokiančio krioklio aidą – labai nudžiungame.

Staiga iš trobelių pasipila žmonės. Jie energingai mostaguoja rankomis, šoka į siauras ilgauodeges valteles ir skubiai irkluoja į kitą ežero krantą.

"Kriokliukas visai neįspūdingas..." – mesteliu mus čia atvilkusiam Gediminui, nes matau, kad šeimyna nusiteikusi maudytis. Kiek atokiau nuo upės, į kurios sraunius vandenis tuoj pamerks uodegas mano sušutusi ketveriukė, stovi ženklas: "Atsargiai, pufferfish! Tad lieku sėdėti ant akmens tarsi kokia Kopenhagos "Undinėlė" ir akylai stebiu vandenį. "Nėra čia jokių balionžuvių... – juokiasi mano vyras, bandydamas išstovėti pačioje upės sraunumoje nepaguldytas ant menčių. – Nagi, šokit!"

Akimirksniu ramią Khao Sok nacionalinio parko padangę sudrebina laukinis merginų klyksmas ir karštligiškas kojų plakimas į vandenį. Akimirka verta "Juokingiausių Amerikos vaizdelių", nes abi mano dukros bando tiek kojomis, tiek rankomis išgąsdinti menamas dantytąsias siaubūnes. Nebūčiau aš, jei retsykiais, patogiai sėdėdama ant akmens, jų nepagąsdinčiau: "Atsargiai, matau ją... Pufferfish! Į krantą, greičiau!" Bet juk taip visiems dar smagiau...

Asmeninio archyvo nuotr.

Namo grįžtame pavargę, bet laimingi. Pakeliui miestelyje nusiperku kišeninį žibintuvėlį (dėl viso pikto) – jei tos įkyrios skruzdėlės ir piktosios dvasios iš skalbinių krepšio sugalvotų ir vėl mane pulti. Laimei, esu kaip nuvarytas lietuviškas kuinas. O gal kaip mažytė tailandietiška dėlė. Vos užkopusi į savo namelį įsikertu į pagalvę apverstos U dėlės poza ir paskęstu kriokliškame knarkime. Ar aš knarkiu??? Nesąmonė. Tai tik Dorotėjos sapnas...

Išbandymai ant vandens

Khao Sok nacionalinis parkas vilioja turistus ne tik įvairaus sudėtingumo pėsčiųjų maršrutais, bet ir pasiplaukiojimu po nuostabaus grožio Čolano ežerą bei nakvyne nameliuose ant vandens.

Lyg mums dar būtų maža ekstremalių potyrių, renkamės egzotiškąsias bambukines pašiūres. Pasirodo, Čolano ežeras turi įdomią atsiradimo istoriją. Kai Pasaeng upė, tekanti per Khao Sok nacionalinio parko teritoriją, buvo užtvenkta, atsirado įspūdingas, savo kalkakmenio uolomis garsėjantis, net 165 kv. km dydžio dirbtinis ežeras. Prieš jį sukurdami valdžios atstovai bandė vykdyti didžiausią Tailando istorijoje gyvūnų gelbėjimo operaciją.

Deja, ji nebuvo sėkminga. Statistika byloja, kad net 52 upinių žuvų rūšys nesugebėjo prisitaikyti prie gilesnių ežero vandenų ir išnyko. Nepavyko išgelbėti ir visų gyvūnų, o kai kurie sėkmingai evakuotieji vargšeliai mirė nuo patirto streso. Štai jums ir drugelio efektas. Noras aprūpinti elektros energija šalies pietus sukėlė išties pražūtingą įvykių grandinę Khao Sok draustinyje.

Netikėta audra

Mūsų tailandietiškos valties kapitonas, mokantis vos keletą žodžių angliškai, rodo į pro šalį plaukiančias įspūdingas uolas ir entuziastingai šūkčioja: "Look, elephant...", "Madam, Eifel"... Suprask, kalkakmenio skulptūros turėtų atitikti jų pavadinimus. Stengiamės fotografuoti barzdotais žolių kuokštais pasipuošusius uolų monumentus akimis, pajausti pro šalį plaukiančius kadrus širdimi, nes joks XXI a. gudruolis dar nesukūrė tokios technikos, kuri sugebėtų perteikti šio peizažo didybę…

Staiga dangus persimaino. Iš kažkur atsiradęs smarkus lietingas vėjas šukuoja aukštomis garbanomis ežero bangas ir net bando užpildyti mūsų valtį putotu, pusiau sausu Čelono šampanu. Gerti aš nenoriu. Prigerti – juo labiau. Gūžiamės į savo oranžines liemenes, intuityviai traukdami arčiau savęs po visą valtį išmėtytas kuprines.

Mano baimėms ir vėl nemenkas išbandymas: stichija įsišėlsta, kaip ir mano desperatiška rauda. Meldžiuosi proverksmiais, visu balsu… Laimei, po keliolikos minučių (jos prilygsta valandų valandoms) audra nurimsta, o mūsų akys, žvelgdamos į tolį, jau gali sufokusuoti idilišką vaizdelį – bambukinių namelių, tingiai plūduriuojančių ant vandens, virtinę, jungiamą siaurų pontoninių tiltelių.

Staiga iš trobelių pasipila žmonės. Jie energingai mostaguoja rankomis, šoka į siauras ilgauodeges valteles ir skubiai irkluoja į kitą ežero krantą. "Elephants! Elephants!" – šaukia mūsų vairininkas, kviesdamas ir mus plaukti drauge ten, kur jau iš tolo siūbuoja medžių viršūnės.

Ramybė sieloje ir ežere

Vakarėja. Ežerą nuspalvina įvairiaspalvės sutemos. Rimsta dienos garsai. Sėdime tamsoje be ryšio. Elektra vis dar spingsi didžiojoje pašiūrėje (bet ne mūsų trobelėse).

Jaučiu, kaip neseniai visą fizinį ir psichinį mano kūną varginę baimės nuodai pamažu ima garuoti visais įmanomais energiniais kanalais. Rūkstu kaip kaminas. Savijauta gerėja. Protas rimsta. Nusprendžiu rytoj, iš pat ryto, visų atsiprašyti (už tą stresą, kurį sukėlė mano baimės), o dabar mėgausiuos vakaro harmonija. Ir beuode tyla. Sieloje. Ežere. "Labanakt…" – tyliai sau sakau ir pavirstu lengvai virš ežero sklandančiu rūku…



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių