Ant nosies – brandus kūrybinis jubiliejus, o jis toks pat pašėlęs, kupinas idėjų nenuorama. Atlikėjas, kompozitorius, prodiuseris Linas Adomaitis kol kas nelinkęs atskleisti kortų, kokius užmanymus brandina kūrybinės veiklos 20-mečiui. Patikėkite – bus stipru ir grandioziška, valiūkiškai šypsosi Linas.

Nutildė skeptikus

– Gerbėjai Klaipėdoje jau nekantraudami laukia jūsų koncerto. Dramos teatras, kovo 8-oji. Turbūt neneigsite, jog tiek vieta, tiek data pasirodymui uostamiestyje pasirinkti ne atsitiktinai?

– Geras klausimas! Kažkodėl dabar pasibeldė į galvą seniai mano sukurtos dainos priedainio žodžiai: "Klaipėda, mes esam tavo dalis, Klaipėda, tu sujungi širdis..." Labai myliu ir gerbiu šį miestą. Klaipėda turi ypatingą aurą. Fantastišką aurą bei gilias tradicijas turi ir Klaipėdos dramos teatras. Čia groti bus didžiulis malonumas. Ir tai vyks Moters dieną! Galvoju, ar ne per daug gerų sutapimų vienu metu?

– Galbūt ši erdvė suteiks ir kiek kitoniškų prieskonių jūsų repertuarui? Kuo šįsyk žadate kerėti, stebinti savo publiką?

– Bus neišvengiamai daug nuoširdžių dialogų su klausytojais muzikos kalba. Ryšys man labai svarbus dalykas. O akustinių instrumentų tyrumas suteiks šiam vakarui ypatingą atmosferą. Akordeono pasažai, smuiko melodijos ir gitaros akordai daugeliui leis ištarti frazę "aš pavydžiu sau".

– Bet kuriam atlikėjui neabejotinai svarbu ne tik pasirodymo vieta, kontekstas, bet ir kartu dirbanti komanda. Kokių patirčių jums suteikė pastaraisiais metais su Gyčiu Paškevičiumi ir Kauno miesto simfoniniu orkestru, taip pat – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru surengti turai?

– Jei tik galėčiau savo džiaugsmą išreikšti žodžiais... Man, kaip muzikantui, tai ypač reikšmingi metai. 2014-aisiais daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė: "Ką tu darai? Sėsi į minusą! Ar kam reikia su tuo simfoniniu?" ir t.t. Bet aš labai tuo tikėjau ir troškau tai padaryti. Jau seniai jaučiau, kad žmonės pasiilgę kažko tauraus. Man buvo nesvarbu, kad stipriai rizikavau, sąmatos buvo milžiniškos. "Laiko mašinos" turas pralenkė lūkesčius, surengėme papildomus anšlaginius koncertus.

O Gytis Paškevičius mane inspiruodavo dar nuo tų dienų, kai buvau bebaigiantis muzikos gimnaziją. Gytis niekada nepataikauja ir neapgaudinėja savęs. Savigarba – stipri žmogaus vertybė. Kokiais 1997 m., pamenu, nugirdau per televiziją G.Paškevičiaus interviu: kai jo paklausė kokia jaunimo grupė jam patinka, jis atsakė: "L+". Mums, tik ką užlipusiems į estradinę sceną, tai buvo didžiulis komplimentas.

Atsiriboja nuo intrigų

– Ar po tokių projektų dar turite idėjų kelti aukštyn ambicijų kartelę?

– Patikėkite, taip! Kitais metais bus mano kūrybinės veiklos 20-metis, ketinu surengti kažką stipraus, grandioziško, prestižinio. Dar negaliu atskleisti kortų, bet patikėkite, žaidimas jau ruošiamas.

– Jūsų ir G.Paškevičiaus komanda "M.A.M.A. 2015" apdovanojimuose buvo pristatyta "Metų koncertinės grupės/atlikėjo/atlikėjos" nominacijai. Neapmaudu, kad be statulėlės likote ne tik šįsyk, bet ir ankstesniais metais?

– Atvirai pasakysiu – man didžiausias apdovanojimas yra žmonės. Ne statulėlės ir ne lėlės, o gyvi, nuoširdūs žmonės. Mano didžiausias apdovanojimas – pilnos koncertų salės, grandioziniai koncertai ir bendradarbiavimas su profesionaliausiais Lietuvos muzikantais. Tai vadinu tikruoju laimėjimu savo muzikiniame gyvenime.

– Ir vis dėlto – kuris iš pelnytų muzikinių trofėjų jums yra pats reikšmingiausias?

– Šiltus prisiminimus atgaivina vienas pirmųjų mano trofėjų – 2002 m. vykusiame tarptautiniame dainų konkurse Maltoje pelnytas pagrindinis prizas. Pamenu, beveik už visą laimėtą sumą prasitęsiau bilietus ir keliavau po Maltą bei Gozo salą.

Apskritai manau, kad muzikos apdovanojimai labai reikalingi muzikų bendruomenėje. Jie skatina konkurencingumą ir tobulėjimą, atlikėjams atsiranda motyvacija kurti dainas, albumus, sukti vaizdo klipus.

– Tačiau ar nėra pavojaus, jog tokioje mažoje kaip Lietuvos rinkoje tai gali išvirsti į parodiją? Jau dabar lietuviškų muzikinių apdovanojimų kritikai sako – "savi vėl apdovanojo savus".

– Manau, jūsų žodžiuose yra tiesos, juk vis daugiau žmonių klausinėja apie konkurso skaidrumą. Jei bus perlenkta lazda – neliks svorio ir tai taps, kaip sakote, parodija. Tačiau aš asmeniškai stengiuosi nesigilinti į intrigas, o toliau kurti muziką, kurios nenupirksi statulėlėmis.

Eteriui reikia kraujo

– Daugiau nei prieš dešimtį metų bandėte laimę "Eurovizijoje". Ar jums tai pelnė dividendų, o gal – priešingai? Kaip žinia, kai kuriems Lietuvos atlikėjams ši patirtis buvo labai karti.

– Po "Eurovizijos" konkurso atsivėrė labai daug durų. Prasidėjo aktyvus muzikinis gyvenimas, koncertai po visą Europą, įdomūs muzikiniai projektai, miuziklai. Su Simona išleidome bestselerinį albumą "I Love U", net 7 šio albumo kūriniai tapo ryškiais hitais.

Per šį konkursą susidraugavome ir su "Eurovizijos" nugalėtoja Ruslana, įrašėme bendrą dainą "Fight for love and freedom", apie kurią pati Ruslana sakė: "Šiuo metu, kai prasidėjo oranžinė revoliucija, mūsų bendras darbas pataikė tiesiai į dešimtuką". Taigi "Eurovizija" davė nemažai dividendų.

– Šiemetė "Eurovizijos" nacionalinė atranka artėja finišo link. Ar sekate aktualijas, turite savo favoritus?

– Tiesą sakant, buvau išvykęs, todėl labai abstrakčiai sekiau šių metų atrankas. Gerbiu savo bičiulius muzikantus, ir kas belaimėtų – palaikysiu bei siųsiu geras intencijas.

– Bandote diplomatiškai išsisukti?

– Taip, žinoma. Bet dėl linkėjimų sakau tikrą tiesą. Man visuomet svarbu palaikyti savus. Ar tai būtų krepšinis, ar ralis, ar "Eurovizija".

– Jums pačiam yra tekę dalyvauti nacionalinės atrankos dalyvių vertinimo komisijoje. Turbūt nedėkingas reikalas komentuoti scenos kolegų pasirodymus viešai?

– Visada stengiuosi išryškinti geriausius bruožus, o kritiką sakyti atsargiai. Nors prodiuseris priėjęs kas antrą dainą bliauna komisijai, maždaug: "Ei, nebūkite tokie geri, rėkite, kritikuokite! Eteriui reikia kraujo!" Gal todėl pastaruoju metu ir nedalyvauju visame tame farse.

Pasaulis yra gražus

– Kodėl Lietuvos atstovams ne itin sekasi šiame konkurse – nesibaigiančių diskusijų objektas. Neabejotinai jūs taip pat turite savo versiją?

– Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad mums reikia daugiau drąsos, nebijoti parodyti, kas esame, o esame kūrybingi, talentingi ir turintys savo identitetą. Lietuviai yra labai talentingi žmonės, bet kartais gaila, kad slepia tikrąjį talentą po kaukėmis.

– Ar pats dar kartą ryžtumėtės bristi į tą pačią upę?

– Niekada nesakau niekada, bet kol kas esu "Euroviziją" atidėjęs neribotam laikui.

– Ko gero, daugelį metų išlaikyti populiarumą ir gebėti sutraukti pilnas žiūrovų sales atlikėjui yra net didesnis pasiekimas nei laimėti "Eurovizijoje". Kaip jums tai pavyko pasiekti? Kokie yra jūsų sėkmės recepto ingredientai?

– Nežinau, ar yra koks nors receptas. Manau, širdis arba yra, arba jos nėra. Širdies nesuvaidinsi. Žmonės tai jaučia. Visada stengiuosi atiduoti maksimaliai širdies. Manau, tai svarbiau už pačią gražiausią melodiją, tai reikšmingiau už populiarumą.

– Svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Ar pasirašytumėte po šiuo populiariu posakiu?

– Ne tik pasirašyčiau, bet prisipažinsiu – tai yra viena didžiausių tiesų, kuria vadovaujuosi. Tikiu, kad kaip galvosi apie savo gyvenimą, toks jis ir bus. Apie ką svajosi – tas ir išsipildys. Pasakysiu dar vieną paslaptį – tie, kas svajoja, sugeba aplenkti laiką.

– Kokios svajonės šiandien įkvepia Liną Adomaitį?

– Šauna į galvą kažkas abstraktaus, bet ypač reikalingo mano sielai. Svajoju dalintis nuoširdumu su žmonėmis, svajoju mokintis iš gyvenimo, svajoju sustabdyti laimės akimirkas ir paleisti liūdesį pavėjui, svajoju įspausti pėdą, kur dar nebuvau, ir palikti pėdsaką po savęs...

– Visgi šiandien galite pasakyti – "aš pavydžiu sau"?

– Galiu ne tik pasakyti, o šaukti balsu! Aš pavydžiu sau, nes myliu, nes esu mylimas, nes pasaulis gražus, nes turiu į ką atsiremti, kai man sunku, ir turiu daug drąsos ir stiprybės apginti tuos, kurie manimi tiki.