Pro Seulo oro uosto muitininkų akis maišelis su keliolika pistoletų nepraslydo. „Čia - jūsų?" - atskiroje patalpoje pasitikslino korėjietis. Taip, linktelėjo galva Anatolijus Gurovas.

„Kas tai?" - klausinėjo susijaudinęs muitininkas. „Pistoletai", - meluoti buvo beprasmiška, todėl vyras, norėdamas pademonstruoti krovinį, įkišo ranką į maišelį. Greta stovėję ginkluoti specialiųjų tarnybų vyrai akimirksniu pakėlė trumpavamzdžius automatus.

„Mūsų pistoletai buvo žaisliniai", - juokėsi A.Gurovas ir jo žmona Laima Bereišytė, klajoję po pasaulį su įvairiomis programomis.

Klajūnai sugrįžo namo

„Per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje buvome tik kartą", - kalbėjo klounų pora. Tas vienintelis kartas - kai Laima iš Tailando į tėvynę atskrido su eksternu besimokiusia dukra dešimčiai dienų.

Neseniai į Lietuvą grįžusi gyventi ir dirbti populiaraus komikų šou „Linksmasis klounas" šeima savo darbe patyrė ne vieną įdomų, linksmą ir ekstremalų nuotykį.

Tailandas, Japonija, Korėja, Švedija, Singapūras, Rusija, Malaizija, Vengrija, Honkongas: pasirašę 8-9 mėnesių sutartis, nuotaikingus veiksmo, juokų, fokusų šou profesionalūs klounai Laima ir Anatolijus, o vėliau ir jų dukrelė Kristina, rengė apie 50 pasaulio šalių. Jiems plojo ir žinomi politikai, ir milijonieriai.

Aštuonkojį reikia nuryti

„Jų nesupykdėme, todėl likome gyvi", - Laima juokdamasi prisiminė Naujuosius metus Malaizijos džiunglėse, viename iš ten įrengtų prabangių sublokuotų kotedžų. Naujametę eglutę pakeitė skardinėmis ir buteliais papuošta palmė. Šampaną - ryžių degtinė.

„Mus pakvietė vietiniai gyventojai - žmogėdrų genties palikuonys. Kitados jų protėviai, eidami pirštis merginoms, aplink strėnas būdavo apsijuosę raištį su nupjautomis priešų galvomis", - pasakojo L.Bereišytė.

Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane į renginį pakviesti komikai sužinojo, kad juos visą laiką lydėjusi gidė neatvyks. „Mane pakeis kitas žmogus, nes dar neturiu teisės iš arti matyti didžiojo vado Kim Ir Seno", - paaiškino ji lietuviams.

Salėje, kur vyko renginys, pamatę Šiaurės Korėjos vadovą Kim Ir Seną, žmonės klykė, alpo iš susijaudinimo. Prieš daugiau nei 30 metų ir buvusios TSRS vadovą Leonidą Brežnevą linksminę sutuoktiniai stebėjosi korėjiečių fanatizmu.

Artistus korėjiečiai svetingai pavaišino delikatesu - gyvais aštuonkojais.
Lietuviai buvo perspėti, kad judančius gyvūnus reikia susukti į žoles ir praryti, nes kartais jie išsprūsta, gerklėje įsitvirtina čiuptuvais ir žmogus gali uždusti.

Tualete - paauksuotas unitazas

Japonijoje A.Gurovas ir L.Be­rei­šytė lankėsi keliolika kartų. Ši šalis jiems padarė didžiausią įspūdį. Pagrindinis jų užsakovas buvo kuklus, draugiškas, labai turtingas nekilnojamojo turto ir žaidimų verslo ryklys Azuma San.

Į Lietuvą išvykus žmonai, Anatolijus tris mėnesius dirbo vienas: per dieną surengdavo 3-5 pasirodymus. Azuma San jo šou perparduodavo kitiems turčiams. Vienas japonas, išradęs dirbtinį sniegą gaminančią mašiną, pervargusiam vienišam Anatolijui nusprendė surengti staigmeną.

Po keturių iš eilės pasirodymų nuvargusį Anatolijų ir jo kolegą rusą japonas įsodino į prabangų automobilį. Važiavo apie 200 kilometrų iki restorano. Tai buvo vienas garsiausių ir prabangiausių geišų restoranų ne tik Osakoje, bet ir visoje Japonijoje.

„Nedidelė scena, keli žemi staliukai, viską stebinti mama-san ir kimono susisiautusi, baltai veidą išsidažiusi geiša", - apsilankymą restoranėlyje prisiminė A.Gurovas.
Labiau nei kimono ir geišos jį nustebino tualete išvystas šildomas, grojantis paauksuotas unitazas.

Viskis už 50 tūkstančių litų

Tik spėjęs pagalvoti apie rūkymą vyras pamatė, kad geiša jam uždega cigaretę. Paragavęs sušio A.Gurovas pasiteiravo, iš ko jis. Geiša čiupo pieštuką ir nupiešė žveją, vandenį, žuvį, virėją, maistą.

Geiša Anatolijaus nesudomino, todėl netrukus mama-san mostelėjo ranka. Vėl tas pats - antroji geiša piešė, grojo, dainavo, šoko, buvo subtili ir labai pastabi. Iš viso Anatolijui atvedė šešias geišas: „Jos - puikios. Bet po dviejų dienų turėjau važiuoti namo, todėl ne apie tai sukosi mintys."

Netrukus lietuvis tapo įdomaus reginio liudytoju: į barą su apsauga įžengė solidus vyras. A.Gurovą pasikvietęs japonas akimirksniu susigūžė, bet nieko nepaaiškino.
„Tai - pagrindinis Osakos jakudzų bosas", - susijaudinęs paaiškino japonas, kai apsaugos lydimas svečias, sužinojęs, kad europiečiai - artistai, jų stalui atsiuntė viskio butelį. „Labai prašau, neatsisakykite išgerti", - maldavo jis.

„Arigato", - padėkojo artistai ir dviese išgėrė visą viskį. „Jakudzos ir mus pakvietusio japono akys suapvalėjo, nes mes išmaukėme maždaug po 200 gramų apie 50 tūkstančių litų kainavusio viskio. Ir nepasigėrėme!" - pasakojo A.Gurovas.

Daržovės - kaip granatos

Tai buvo apvalūs, gražūs, sveiki burokai. Iš turgaus. Juos artistų šeima iš Maskvos vežėsi į Tokiją, nes Japonijoje beveik neįmanoma rasti šių šviežių daržovių.

„Apsimiegojęs muitininkas akimirksniu atkuto, - juokėsi Laima. Septynis kilogramus burokų ji buvo sudėjusi į maišelį. - Jis įsistebeilijo į ekraną - jame burokai atrodė lyg krūva granatų."

Muitininkas buvo šokiruotas. „Kas tai?" - suglumęs paklausė.  „Burokai, - paaiškino Laima. - Virti barščiams."

„Kur jūs skrendate?" - vis dar sukrėstas teiravosi muitininkas.  „Į Japoniją. Mes - iš cirko", - juodąjį humorą primenančią situaciją prisiminė L.Bereišytė.

Per plauką nuo žūties

„Rericho ir Čiurliono paveikslų spalvos realios, - tuo Anatolijus įsitikino Indijoje. - Ten ne tik dirbome ir grožėjomės nuostabiais vaizdais ar stebėjomės Gangu plaukiančiais lavonais, šalia kurių ramiai maudosi gyvieji. Vieną dieną Pandžabe, išgirdę sprogimus, pamanėme, kad tai - fejerverkai. Staiga sprogo netoliese. Netrukus paaiškėjo, kad sikhai atakuoja."

Kai prieš vieną pasirodymą iš bato iššliaužė nedidukė gyvatė, artistai adrenalino antplūdžio nepajuto. Kiek nejauku tapo tada, kai papasakojo apie ją indams ir pamatė jų siaubą. Viskas buvo apversta aukštyn kojomis, kol gyvatę indai surado ir skubiai sutraiškė. Paaiškėjo, kad tai buvo gyvatė, vardu „Minutė". Jai įkandus žmogus miršta per 60 sekundžių arba, pasak vietinių kalbų, tampa zombiu.

Anatolijui ir Laimai pasisekė dar kartą. 2004 metais, kai Azijoje siautėjęs cunamis vien tik Indonezijoje nusinešė apie 130 tūkstančių gyvybių, jie dirbo ant jūros kranto. Pervažiavę į kitą salą komikai sužinojo, kad stichija tą vietą nušlavė.

Skirtingas humoro jausmas

„Ji surakino mane ranka kaip antrankiais, - kartą po pasirodymo Anatolijų viena gerbėja čiupo už riešo. Ji kažką nesustodama pasakojo, kiti artistai skubino į autobusą, tačiau išskirti buvo neįmanoma. - Man padėjo tik skubiai atvažiavę ir jai vaistus suleidę medikai."

Humorą supranta visuose pasaulio kampeliuose, tačiau sava specifika egzistuoja. Japonai šypsosi, bet didelių emocijų nedemonstruoja, britams patinka buki klounai.
Po vieno numerio Didžiojoje Britanijoje, kai Laima lazdele suka lėkštutes, o Anatolijus siūlo žiūrovams į jas pataikyti žaisliniu pistoletu, prie jų priėjo du vyrai ir cirko direktorius.
A.Gurovas pamanė, kad britai užpyko, nes vienas jų šaudė netaikliai.  „Kodėl jūs pasirinkote būtent mane?! - sielvartavo britas. - Aš nepataikiau iš kelių metrų, nors esu šaudymo čempionas, snaiperis!"

Ne į lėkšteles, o į Laimos sėdynę pataikęs japonas ilgai atsiprašinėjo ir lenkėsi iki kelių. Rusijoje - visiškai kitaip. Dabar Laima tik šypsosi prisiminusi situaciją, kai ne juokais išsigando. Vėl - sukamos lėkštelės, vėl - žaisliniai pistoletai ir vėl pasiūlymas žmogui iš salės išbandyti laimę.

„Aš turiu savo!" - staiga pasigirdo pilnutėlio žiūrovų maniežo viduryje. Vyras atstūmė žaislinius pistoletus ir iš švarko išsitraukė kovinį ginklą. Lietuviai suakmenėjo.
„Pajuokavau!" - patenkintas savo humoru kvatojosi rusas, mojuodamas užtaisytu koviniu pistoletu.