Kodėl ir šį kartą netapome čempionais?

Ne tokiems atspariems popmuzikos pasaulio blizgesiui žurnalo skaitytojams iš karto prisipažįstu: nemoku burti nei iš delno, nei iš kavos tirščių, nei Taro kortomis. Net horoskopų neskaitau. Dėl šios priežasties prie savo pavardės pridėjau datą, kad būtų aišku, kad redakcinę rašiau likus parai iki pusfinalio, kuriame dainuoja Lietuvos atstovė Ieva Zasimauskaitė, todėl tikrai nežinojau, ar ji pateks į finalą. Neskaičiau ir jokių liūdnų prognozių iš „Eurovizijos“ gerbėjų svetainių (nepamenu, kad jos kada nors būtų mums palankios). Bet taip, tą vakarą buvau visiškai įsitikinusi, kad mūsų šaliai ir VĖL nepasiseks laimėti šio populiaraus dainų konkurso.

Kodėl drįsau taip liūdnai prognozuoti? Jokiu būdu ne todėl, kad man asmeniškai nepatiktų pati daina ar jos atlikimas. Vytauto Bikaus sukurta baladė „When We’re Old“ puiki, atlikėja ją atlieka nepriekaištingai.  Čia aš norėčiau dėti tašką ir nebesvarstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, – išrinkome Ievą, ji ir išvažiavo. Tik išlydėta ji ne kaip tautos numylėtinė, o veikiau kaip ta našlaitėlė iš pasakos, kuriai pamotė liepė žiemą žibučių pririnkti.

Girdėjau, kažkokie jauni dizaineriai Ievai koncertinę suknelę pasiuvo. Kažkas paskolino kitą suknelę iškilmingam atidarymui. Ir tai, regis, viskas – nebent kažką praleidau arba apie kitokią pagalbą Ieva viešai ir nekalbėjo. Na, galima aišku, pasidžiaugti, kad atlikėjai ir jos komandai nereikia patiems už viešbučius susimokėti – kiek atsimenu, pragyvenimo išlaidas visada padengia konkursą transliuojantis nacionalinis kanalas, kuris, kaip žinome, turi labai ribotą biudžetą.

Tiesą sakant, parašyti komentarą „Eurovizijos“ tema įkvėpė ne tik tai, kad teko rengti reportažus iš įvairiuose Europos miestuose vykusių pusfinalių ir finalų, todėlšį „žvėrį“ pažįstu šiek tiek geriau nei daugelis lietuvių. Mane išprovokavo vieno žinomo televizijos prodiuserio pasisakymas feisbuke, kuriame jis tyčiojosi iš mūsų atstovės pasirodymo kūrėjų minimalistinių sumanymų. Noriu atvirai jo paklausti: o ką tu padarei, kad išsiskirtume kitų šalių kontekste? Ką mes visi padarėme? Ogi nieko. Ir kvailiui aišku, kad, norint gerai pasirodyti šiame konkurse, sėkmės, talento bei moralinio palaikymo neužtenka, reikia ir pinigų. Pirmiausia – kokybiškiems įrašams, kostiumams, choreografams, režisieriams, technologiniams šou elementams, ir, žinoma, dainos reklamai užsienyje.

Girdėjau iš gana patikimų šaltinių, kad kai kurie netolimo užsienio atlikėjai, siekdami pergalės šiame konkurse, ir milijoną eurų yra išleidę. Bet laimėjo. Ir užtikrintai. Pernai labai sirgau už „Fusedmarc“. Nepasisekė jiems, net į finalą nepateko. Kažkas dėl to kaltino atlikėjų nemokėjimą bendrauti, kažkas – įvaizdį, kažkas – pačią dainą. O aš esu įsitikinusi, kad iš alternatyviosios scenos į populiariąją teleportuoti muzikantai paprasčiausiai neturėjo finansinių galimybių pasiruošti konkursui – ko gero, juos menkai gelbėjo ir kaip dainos nugalėtojos autoriams mano darbovietės – asociacijos LAT GA – įsteigta premija, siekusi kelis tūkstančius. Mes kažkodėl savo atlikėjus į „Euroviziją“ jau daugelį metų taip išlydime – be apčiuopiamos finansinės pagalbos iš verslo, iš valdžios, net ir morališkai palaikome toli gražu ne visi. O paskui visi žiūrime per televiziją į juos kaip į kačiukus baloje: išplauks ar paskęs.

Turintiems patyrusių prodiuserių užnugarį atlikėjams ši rizika per kažkurį laiką ir į pliusą išeina, o štai kai kuriems, ko gero, tenka po konkurso dar ilgai skolas atidavinėti ir keiksnoti tą dieną, kai sugalvojo dalyvauti konkurse – štai tiek iš tos laimės ir iš tos garbės.

Įsivaizduokite, jeigu taip nacionalinės vyrų rinktinės krepšininkams reikėtų patiems susimokėti, pavyzdžiui, už salių nuomą, treniruotes, keliones į draugiškus turnyrus.

Ar daug norinčiųjų liktų joje žaisti? Na, gal patys turtingiausieji, iš krepšinio milijonus susikrovę. O juk tomis pačiomis vėliavomis ir ten, ir ten mojuojame, tas pats visiems mums brangus žodis „Lithuania“ ekrane puikuojasi. Kuris nors krepšininkas į šį mano palyginimą turėtų atsakyti – pirma tegul jie tiek muzikos srityje padaro, kiek mes krepšinyje pasiekėme, tada kalbėkime. Na, čia iš tos serijos kaip Andrius Kubilius kažkada skėlė – kai į mūsų šalį atvyks Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“, tada ir futbolo stadioną pastatysime.

Apie valdžios požiūrį į popkultūrą jau net neverta aušinti burnos – Kultūros ministerija su ja visada elgiasi kaip su podukra, kuriai išlaikyti pinigų skirti nereikia (kai ateis laikas, gal pati princą kaip nors susiras). Pramogų verslo atstovai jau daug metų ragina valdžiažmogius žiūrėti į popmuziką kaip į ūkio šaką, kurią reikia auginti, kaip pavyzdį pateikdami Švediją, kuriai, kaip žinome, puikiai sekasi ir „Eurovizijoje“ – ją švedai laimėjo jau šešis kartus, jeigu teisingai suskaičiavo mūsų autorė Toma, pamėginusi pasiaiškinti, kaip šiai gana nedidelei šaliai pavyko tapti trečia pasaulyje pagal muzikos importą po JAV ir Jungtinės Karalystės.

Kai šis numeris pasklis po miestus, ko gero, eurovizinės aistros jau bus nurimusios. Bet lauks kitas nervų karas – „Eurolygos“ finalo ketverto kovos. Ir krepšinis, ir „Eurovizija“ – pramogos. Bet dabar juk pats metas pramogauti – rimtosios kultūros sezonas beveik baigėsi.

Šiame žurnalo numeryje kviečiame susipažinti su mugės „ArtVilnius“ ir alternatyviosios muzikos festivalio „Tilto namai“ programomis, kitą mėnesį pristatysime svarbesnius vasaros festivalius, o kol kas siūlome pasimėgauti žurnalo bendraautorių parengtomis temomis.

Niekur neskubant ir niekam neįsipareigojant. Iki susitikimo vasarą!

Naujausias žurnalo "370' numeris jau mieste – ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje – baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.