Vytauto Kernagio gerbėjai turi ko laukti – teatro kritikė Rūta Oginskaitė rengia apie maestro knygą.

Atminimas: sostinės Rotušėje iki kovo 6 d. veiks Spaudos fotografų klubo V.Kernagio mirties metinėms paminėti surengta paroda.

Knyga "Nes nežinojau, kad tu nežinai", kurioje bus sudėti paties dainininko prisiminimai, jo artimų draugų, bičiulių, bendramokslių ir pažįstamų pasakojimai, turėtų pasirodyti maždaug po metų. Ją išleis leidykla "Tyto alba". "Vilniaus diena" žvilgtelėjo į dar prieš 16 metų suplanuotą šios knygos atsiradimą ir tikslus.

– Kaip kilo iniciatyva rašyti knygą apie V.Kernagį?

– Dar 1992 m. pabaigoje su V.Kernagiu juokavome, fantazavome, kad apie jį reikėtų parašyti knygą. Tuo metu kaip tik pasirodė "Foje" dešimtmečiui išleista knyga su grupės narių, jų tėvų, draugų pasakojimais apie vaikystę, jaunystę, pasirodė mažutės knygelės apie bitlus vertimas. Tada kilo mintis, kas jau kas, o Kernagis turi ką papasakoti.

– Kodėl tiek ilgai laukėte?

– Abu juk daug dirbome ir gana droviai į tą sumanymą žiūrėjome. Mes prasilenkdavome kaip gandras ir gervė: kai turiu laiko ir drąsos rašyti, tai Kernagis negali ar mano, kad niekam tai neįdomu. Kai aš labai užsiėmusi, tai jis nedrąsiai primena apie knygą. Galvodavau, kai pasensime, turėsime daug laiko, susėsime su Kernagiu, dalysimės pasakojimais. Tai bus mūsų laikas, mūsų senatvė bus nuostabi. Ir į galvą neatėjo, kad senatvės gali išvis nebūti.

– Kada rimtai ėmėtės rašyti knygą?

– Kai išgirdau, kad Kernagis serga ir neatsako į skambučius, nusiunčiau jam žinutę: "Visada su tavim". Kai vėliau jis atėjo į svečius ir atnešė "Klasiką" (rinktinė – red. past.), išdrįsau paklausti: "Vytai, mūsų knyga!" Tą akimirką jis atsakė, kad jos nereikia ir nebus, bet iš tikrųjų abu supratome, kad ir reikia, ir bus.

– Ar V.Kernagis tikėjosi išvysti knygą?

– To nespėlioju. Jam tada labiausiai rūpėjo pasveikti. Bet jis iškart pradėjo rašyti laiškus, siųsti nuotraukas. Visi tikėjome, kad jis pasveiks. V.Kernagis man atvežė ir šešias dėžes visą gyvenimą rinktų straipsnių apie save, koncertų programėlių. Dauguma straipsnių – iš pastarųjų poros dešimtmečių, kai visi apie jį rašė. Bet yra dar aštuntoje klasėje gautas garbės raštas už trečią vietą skaitovų konkurse, trumputis straipsnis apie mokyklos laikų spektaklį, kur paminėta Kernagio pavardė. Šį palikimą gavau, kai Kernagis buvo po dviejų chemoterapijų. Jis net specialiai nusipirko ratelius toms dėžėms suvežti nuo savo automobilio iki mano kambario. Nors jos nebuvo labai sunkios, bet jam jau sunku buvo viskas.

– Kokia bus knyga – žmonių pasakojimai apie maestro, straipsnių rinkinys, biografija?

– Man atrodo, tai bus citatų skiautinys, nuosekli biografija – nuo senelių istorijos. Remiuosi Kernagio šeimos pasakojimais, su juo pačiu esame įrašę daug pokalbių, ir ne tik tada, kai jau sirgo. Daug ką pati esu mačiusi. Susitinku su jo bendramoksliais, draugais, kolegomis, mokytojais. Juokauju, kad dar esu Kernagio jaunystėje – jau mokyklą baigiam, jau konservatorija prasideda. Knygos, kuri turėtų būti apie 300 puslapių, pavadinimui skolinuosi Kernagio dainos "Išeinu" eilutę "Nes nežinojau, kad tu nežinai".

– Koks V.Kernagis jūsų knygoje?

– Pesimizmo nebus. Mano knyga bus apie dainuojantį V.Kernagį. Jis nuo penkiolikos metų scenoje. Savo publiką rinko pamažu, labai vertindamas. Netikėtai atradau tikrą lobį – 1983 m. juostą, kurioje jis man buvo įrašęs visą "Kabaretą". Įrašas įdomus ir vertingas tuo, kad "Kabareto" plokštelės įrašytos studijoje, o ši juosta – per koncertą. Girdėti, kaip publika reaguoja, kaip Kernagis bendrauja, audrina ją, ramina. Jeigu pavyks šią juostą restauruoti, būtų galima ją išleisti su knyga.

– Koks V.Kernagio biografijos epizodas jums tarsi atradimas?

– Būdamas moksleivis V.Kernagis su draugais išlandžiojo Vilniaus bažnyčias. Bažnyčios tuo metu buvo sandėliai, užrakintos, išgriuvusios. Apžiūrėti užrakintos Šv. Jonų bažnyčios Kernagis naktį lindo pro langą. Kompanija lipo į Bernardinų bažnyčios bokštelį saulėtekio laukti.

Normalu, bet kartu keista suvokti, kad V.Kernagis buvo labai jautrus žmogus, dažnai nepasitikėjo savimi, nuo vaikystės tarsi užsidėjo šarvą. Keista, kad šitas talentingas, visų mylimas, linksmas ir visus gydantis savo energija menininkas savimi nepasitikėjo. O kitiems jis sakydavo, kad visi blogumai pasibaigia kaip dryželiai ant jūreivio marškinių. Arba pažiūrėjęs į savo šunį basetą supranta, kad jam dar blogiau.

– Ką pačiam V.Kernagiui reiškė knygos apie jį rašymas?

– Jam rūpėjo, kad knyga būtų parašyta ne konkrečiai apie jį, o įamžintų tai, kas neturėtų būti pamiršta. Kad žmonės žinotų, jog rokas Lietuvoje prasidėjo ne nuo "Foje", "Anties" ar "Hiperbolės". Prieš tai dar nuo 1966 m. Vilniaus mokyklose grojo "Aisčiai", "Bokštai", "Kėkštai", "Vienuoliai", Kęsto Antanėlio grupė ir kiti. Prasidėjus bitlų erai, daug kam apsivertė gyvenimas ir čia, Vilniuje, Lietuvoje – visa karta gyveno vien menu, kone kas antras grojo gitara ir kūrė dainas.

– Ar galvojate rašyti ir kitų žmonių biografijas?

– Parašiau knygą, kuri dar neišleista, apie vieną talentingiausių kino dokumentininkų Robertą Verbą (1932–1994). Dabar drąsiau galvoju ir apie kitus ne vien man labai brangius menininkus, bet šiuo metu juk su Kernagiu studijuoju aktorystę konservatorijoje.