Kaunietė: Japonijoje gyventi lengva, bet ten neliksiu

Keisti, dėl įmonės prestižo iki vėlyvos nakties nemokamai dirbantys viršvalandžius, gerbiantys vyresniuosius, vertinantys gyvybės trapumą, taikūs, kartais žiaurūs, besižudantys dėl šeimos gerovės, garbingi. Taip japonus apibūdina Agnė Kunevičiūtė.

Modelis nuo 14 metų

"Japonijoje man lengva gyventi, tačiau visam laikui ten nepasiliksiu", – tikina penkerius metus Tekančios saulės šalyje gyvenanti, už japonės ir amerikiečio sūnaus ištekėjusi 24-erių A.Kunevičiūtė.

Į Japoniją pirmą kartą Agnė atvyko dar būdama septyniolikmetė: Osakoje ji tris mėnesius dirbo modeliu.

Modelio karjerą mergina pradėjo nuo 14 metų: jos mama manė, kad tai bus gera patirtis.

"Nenorėjau dirbti modeliu. Buvau šviesiais, trumpais plaukais, veide turėjau auskarų, – juokiasi Agnė. – Tačiau mama norėjo, kad pamatyčiau pasaulio, tapčiau savarankiška."

Ir keturiolikmetė Agnė išvyko dirbti į Graikiją, 16 metų – į Paryžių. Tiesa, su garsia IMG agentūra dirbusios kaunietės keliai išsiskyrė.

"Skridau į Paryžių pozuoti fotosesijose, susitikti su klientais, tačiau tos fotosesijos buvo tik trys, o nuotraukų, beje, neturiu iki šiol. Grįžau į Lietuvą. Agentūra nupirko bilietus atgal į Paryžių, bet neišskridau. Sakė, Prancūziją pakeitė į Osaką, – tačiau netrukus Agnė sužinojo, kad už bilietus modelių agentūrai ji skolinga 3000 eurų. – Kai dirbau kitai agentūrai, negavau 3000 eurų. Šie sakė, kad nenori pyktis su IMG, todėl jiems pervedė mano "skolą". Kaip jie galėjo mano pinigus atiduoti kitiems, jei aš jiems neskolinga ir tai buvo jų klaida?"

Nenorėjo žaloti sveikatos

Dabar A.Kunevičiūtė praktiškai nutraukė santykius su tarptautiniu modelių pasauliu. Ji tik Japonijoje, dažniausiai Kansai regione, dirba fotomodeliu, filmuojasi ir fotografuojasi vietinėse produkcijos reklamose.

Agnė įsitikinusi, kad agentūros kartais nepelnytai išnaudoja jaunus modelius, pačios uždirba milijonus, bet šykščiai taupo modelių sąskaita.

"Ar normalu, kad penkios merginos gyvena viename bute? – Agnei nepatiko ir griežtos sąlygos. – Jie perdėtai reikalauja numesti svorio. Mano klubų apimtis – 92 cm. Privalau pasiekti 89 cm. Kitaip – piniginė bauda. Kodėl turiu žaloti savo sveikatą?"

Vis dėlto modelių agentūrai kaunietė gali būti dėkinga, nes per darbą susipažino su būsimuoju vyru – anglų kalbos mokytoju Samueliu Amstrongu.

Su Indijoje gimusiu amerikiečio ir japonės sūnumi šių metų liepos 10 d. ji jau atšoko vestuves Kaune.

Didžiausi ilgapirščiai – kinai?

Pažintį jau trečią dieną Osakoje su Samueliu ji vadina juokinga: paplūdimyje ji ragino modelius išsimaudyti arba eiti pasivaikščioti.

Tuo metu priėjęs aštuoneriais metais už ją vyresnis vyrukas merginoms pasiūlė pažaisti su skraidančia lėkšte. Sutiko vienintelė Agnė.

Pradėjo bendrauti ir akimirksniu pasijuto tarsi seniai pažįstami. Draugystė tęsėsi, Agnė pradėjo keliauti tarp Europos ir Japonijos.

Kokia tuomet jai pasirodė Japonija? Pirmiausia – nemokantys angliškai, bet labai paslaugūs žmonės.

Agnės draugė važiavo traukiniu, užmigo. Pažadino japonas ir pasiteiravo, kur ji važiuoja, nes traukinys – be galinių stotelių. Pervargusi mergina vėl užmigo, o japonas pažadino prie jai reikalingos stotelės, pasiteiravo, ar viena pareis namo.

"Pamečiau paplūdimyje mobiliojo ryšio telefoną, – pasakoja Agnė. – Draugas perskambino į mano telefoną, pakalbėjo su jį radusiu japonu. Netrukus šis perskambino, atsiprašė, kad negali laukti, todėl telefoną paliks parduotuvėje pas kasininkę. Atvykome – telefoną perdavė jau kita moteris."

Tiesa, dabar ne visada taip. Mobiliuosius telefonus vagia: policijos teigimu, tai – emigrantų iš Kinijos darbas.

"2015-ųjų žiemą pavogė telefoną, pavasarį – rankinę. Iki to laiką per visą gyvenimą tik Paryžiuje iš manęs buvo pavogę pinigų", – pasakoja Agnė.

Ji su vyru gyvena po didelio žemės drebėjimo 1995 m. atstatytame Japonijos Kobės mieste.

Vaikinas ar mergina?

2014-aisiais į savo svajonių šalį atvažiavo jos geriausia draugė. Tuomet Japonijoje užsieniečiams jau nebuvo labai lengva mokyti anglų kalbos ir rasti darbo. Nors, kai čia atvyko gyventi Agnė, mokyti japonus angliškai nereikėjo net universiteto diplomo.

Pabuvusi Kobėje tris mėnesius Agnės draugė nusprendė Japonijoje gyventi. Agnė draugei rado darbą, gyvenamąją vietą. Tačiau po aštuonių mėnesių, praleistų Japonijoje, ši grįžo į Europą ir prisipažino, kad Japonija – ne jai.

"Jai nepatiko japonų savitumas, darboholizmas, darbo santykiai – sunku realizuoti naujas idėjas, nes tvyro griežta hierarchinė sistema kohai (jaunesnieji) ir sempai (vyresnieji), – pasakoja Agnė. – Visi klauso, ką pasakys vyresnieji. Vyresnieji nurodo, ką turi daryti jaunesnieji, kopti karjeros laiptais jauniems sunku ir jie turi nedaug laisvės saviraiškai. Pagarba vyresniesiems – puiku, tačiau darbe "kohai-sempai" hierarchija kartais tampa stabdžiu."

Ne vienus metus Japonijoje gyvenančią Agnę stebina žmonių noras išsiskirti apranga, šukuosenomis.

Jos kaimynas – didelis beisbolo komandos "Hanshin Tigers" gerbėjas. Jo namų langai nukabinėti komandos simboliu – pliušiniais tigrais. Maža to, senukas nuolat vaikšto su pliušiniu tigru ir turbūt nesunku įsivaizduoti, kaip atrodo jo namų vidus.

Gatvėje ypač siekia išsiskirti ne tik merginos, bet ir vaikinai.

"Neretai iš nugaros sunku atskirti, ar vyras, ar moteris, – jau įprato prie metroseksualių jaunųjų japonų A.Kunevičiūtė. – Manieros, apranga, aksesuarai, nedidelės rankinės, šukuosenos – dar ir dabar iš nugaros neatskiriu, ar eina mergina, ar vaikinas. Jaunoji japonų karta praradusi nemažai žmogiškumo ir natūralumo, jie tarsi gyvena komiksų pasaulyje."

Su tatuiruote neįleis

"Japonija labai saugi šalis, tačiau reti jų nusikaltimai – neįprasti ir žiaurūs, – perskaičius apie nužudymus Agnę apima šiurpas. – Keturiolikmetė pasikvietė savo klasės draugę į svečius ir supjaustė į gabalus. Plačiai nuskambėjo istorija Tokijuje, kai ant namo stogo rastas žmogus su perpjautu pilvu. Policija nustatė, kad vyko dvikova samurajų kardais."

Japonų mafijos jakudzos narius atskirsi iš griežtų manierų, veido bruožų ar netyčia ant kaklo ar rankos kyšančių tatuiruočių.

"Nuo seno tatuiruotės šioje šalyje – tabu, nes jas įprastai darydavosi nusikaltėliai. Tatuiruotų žmonių nepamatysi baseinuose, saunose, sporto salėse – jie ten neįleidžiami, – pasak Agnės, nesvarbu, ar tai bus užsienietis, ar mergina turės nedidelę drugelio tatuiruotę ant kojos. – Nebent paslėpsite tatuiruotę po marškinėliais."

Jakudza kontroliuoja viešnamius, striptizo barus ir ypač populiarius čia lošimus pačinko.

Lošimai Japonijoje nelegalūs, tačiau pačinko neva žaidžiamas ne iš pinigų, išlošti gali tik kamuoliukus. Tačiau išėjęs iš lošimo namų kamuoliukus gali parduoti čia pat įrengtuose kioskeliuose.

"Japonijoje visur, kur tik važiuosi, bus pačinko ir gėrimų automatų, – sako Agnė, kuri Europoje neretai pasigenda gėrimų automatų. – Beje, seniau iš automatų buvo parduodamas ir alus, o prieš dešimt metų be ID kortelės galėjai nusipirkti cigarečių."

Draudimai ir liberalumas

Tik neseniai Japonijoje buvo atšauktas įstatymas, kad po pusiaunakčio negalima šokti. Dėl to buvo uždarytas ne vienas naktinis klubas, o savininkai buvo nuteisti kalėti.

"Kobės miestas kaip šoko, taip ir šoka, – šyptelėja pašnekovė. – Mat klubų savininkai susivienijo ir pavyko pakeisti dešimtis metų galiojusį draudimą, kuris priimtas po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu klubuose siautėdavo amerikiečių kareiviai, todėl kultūringi japonai sugalvojo įstatymą, kuris neva pritaikytas japonams – po pusiaunakčio uždrausti šokius."

Beje, dar maždaug prieš 20 metų čia buvo legaliai pardavinėjami narkotikai: draudimas įsigaliojo, kai perdozavusi haliucinogeninių grybų ir kitokių narkotikų, manydama, kad miršta, į ligoninę atvažiavo Japonijos žvaigždė.

Ši televizijos kanalų ir laikraščių plačiai paskelbta žinia tapo paskutine vinimi į narkotikų karstą.

Sustojo traukinys – savižudybė

"Grįžusi iš Lietuvos, Japonijoje jaučiuosi tarsi patekusi į matricą, – vaizdingai lygina A.Kunevičiūtė. – Nežmoniškas greitis, visi itin daug dirba. Dėl įmonės prestižo japonai iki išnaktų dirba viršvalandžius, nors jie neapmokami."

Šokiruojantis faktas: per metus japonai gauna tik savaitę, įprastai rugpjūčio mėnesį, poilsio. Dar gali pailsėti per valstybines šventes ir gauti kelias dienas išskirtiniais atvejais.

Sąžiningi darboholikai japonai dažnai žudosi – savižudybės didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir Tekančios saulės šalyje.

"Yra net savižudybių miškas Aokigahara, kur mėtosi savižudžių kaulai, o nuo 1950 m. čia nusižudė šimtai japonų. 2003-iaisiais miške buvo rasti nusižudę net 103 japonai! Įprasta, kad Japonijoje dažniausiai žudomasi vasarą ir iškart po Naujųjų metų, – Agnė jau žino, jei Japonijoje beveik niekada nevėluojantis traukinys sustoja ir lauki apie 40 minučių – kažkas nusižudė, nes populiariausia savižudybės forma – šokti po greituoju traukiniu. – Japonai žudosi dėl vienatvės, persidirbimo, o vyrai – norėdami, kad šeima gautų draudimą ir vaikai galėtų mokytis."

Japonai tiki vaiduokliais ir neretai daugelyje vietų, savižudybių miške, kur manoma, kad gyvena demonai ir vaiduokliai, juntama slogi energija.

Neatsitiktinai pervargę jie savaitgaliais vartoja daug alkoholio: prekiauti alkoholiniais gėrimais Japonijoje nereikia papildomos licencijos.

Todėl neatsitiktinai viename Dievų durų (toks išverstas miesto Kobė pavadinimas) pastate netoli Agnės namų įrengta net penkiolika barų!

Erotiniai žaislai prekybos centre

Interjero ir stiliaus kūrėjai nesiskundžia fantazija: jūs galite  linksmintis bare-kalėjime, jus aptarnaus seselės, mokinukės, "Cats Cafe" – animacinių filmukų herojai, "Niau Niau" – merginos miauksės (Japonijoje katės sako ne "miau", bet "niau") ir atrodys it katytės, dar kitame merginos pridegs cigaretę, įpils gėrimų, bendraus – patarnauti vyrams yra sena tradicija.

Įprasta tradicija, kai sempai (vyresnieji) į barą atsiveda jaunesnius kolegas ir visus nemokamai vaišina.

Vieša paslaptis ir įvairiausi japonų seksualiniai žaidimai, jiems skirti viešbučiai, tačiau viskas vyksta už devynių užraktų, kur europiečiai, amerikiečiai negali įkelti kojos – nebent kartu su jais bus ir atsakys už jį japonas.

Tiesa, viešumoje galima pamatyti įdomių personažų.

"Iš toli žvelgiu ir matau kalnu kopiančią merginą su ilgomis kojinėmis, šortukais. Po keliolikos sekundžių mergina priminė močiutę, o netrukus paaiškėjo, kad tai – diedukas", – šypsosi kaunietė.

"Kartą prekybos centre ieškojau plaukų džiovintuvo... – prisimindama pikantišką istoriją juokiasi Agnė. – Vaikštau, apžiūrinėju lentynas, renkuosi džiovintuvą ir staiga matau, kad greta lentynoje sudėti kažkokie keistos formos masažuokliai. Netrukus supratau, kad rafinuoti, nykščio dydžio pakabukai moterims skirti ne veidui."

Japonai nemoka flirtuoti

"Daug japonų nemoka bendrauti, flirtuoti, – Agnė Japonijoje dirba ne tik fotomodeliu, bet ir renginių organizatore, grafinio dizaino srityje, nuo pavasario – itin populiarių motociklų lenktynių "Suzuka Sircuit" mergina ir bare. – Sėdi vienišas vaikinas, kitoje pusėje vieniša mergina. Jie vienas į kitą žiūri, šyptelėja, bet niekada vienas prie kito neprieis ir neužkalbins!"

Dauguma japonų – berniukiški. Neatsitiktinai japonės labai nori ištekėti ar draugauti su europiečiais ar bent susilaukti vaikelio.

"Jie joms vyriškesni, dėmesingesni, ne tokie darboholikai kaip japonai, – pastebi Agnė. – Dažnai jos po atostogų romano europiečiams praneša apie nėštumą. Pažįstu ne vieną japonę, neturinčią svajonės. Vienintelis tikslas – ištekėti už turtingo vyro."

Ištekėjusi už amerikiečių kraujo turinčio japono Agnė pastebi, kad jos vyras nėra tipinis japonas ir aklas šios sistemos kalinys.

"Jis maišyto kraujo. Juodi ilgi plaukai, šiek tiek įkypos, azijietiškos akys ir... strazdanotas, – juokiasi Agnė. Kodėl ji neišsirinko modelio, juk aplink ją sukosi daug gražuoliukų? – Jis nuoširdus, įdomus, turi puikų humoro jausmą, vertybes, stipraus charakterio, iš jo daug ko mokausi."

Vis dėlto prie vasaros karščio lietuvė neišmoksta įprasti. Žiemą Kobėje taip pat nešalta, tačiau drėgna ir pučiantis vėjas kiaurai košia kaulus.

"Čia kondicionieriai ir vėsina, ir šildo, todėl vasarą galima lengvai peršalti, o mano balsas prikimęs", – aiškina "japonė" iš Kauno, kuri dar neįprato prie į ją spoksančių žmonių.

Kokia maža tavo galva!

175 cm ūgio europietė vilioja japonus. "Koks tavo mažas, siauras veidas ir maža galva!" – nuoširdžiai mums neįprastą, o Japonijoje gražų komplimentą Agnei žarsto vietiniai.

Penkerius metus ji dirba fotomodeliu japonų agentūroje.

"Esu ta panelė juokingose ir keistose japonų reklamose", – juokiasi A.Kunevičiūtė. Kelerius metus iš eilės ji buvo populiarios Japonijoje reklamos veidas – mergina-elnias su raudona nosimi, kuri juokiasi kartu su Kalėdų Seneliu.

Oficialiai atsisveikindama su modelio darbu ant podiumo ji tarsi trinktelėjo durimis: Osakos centre kelerius metus iš eilės kabojo milžiniškas stendas, kur ji reklamavo saldainius.

Kuprinė visada pakrauta

Agnė su vyru nuomojasi 40 kv. m ploto butuką su virtuve, svetaine ir miegamuoju Maya kalno papėdėje: per buto balkoną matosi kalnas, o už jo tyvuliuoja Ramusis vandenynas.

Jų, kaip ir visų japonų, namuose visada parengta kuprinė su būtiniausiais daiktais: sausas maisto davinys, konservai, vanduo, žiebtuvėliai, degtukai, pirmos pagalbos vaistinėlė, kojinės, vandens filtras.

"Bent dešimt metų po 1995 m. sausio 17 d. žemės drebėjimo Kobėje, kai žuvo 6430 žmonių, turėtų būti ramu, – aiškina Agnė, kuri jau nereaguoja į nedidelius drebėjimus. – Neatsitiktinai daugumoje namų yra šviestuvai su kabančiais kamuoliukais. Tai savotiškas barometras, pranešantis, kad prasideda žemės drebėjimas."

Kasdieniai žemės drebėjimai ir tarsi kova su mirtimi, japonus, matyt, išmokė vertinti gyvybės trapumą. Todėl jie moka džiaugtis akimirka, žydinčia sakura, kurią labai mėgsta ir jakudzos.

"Turbūt todėl jie darboholikai, jų seksualinės fantazijos labai didelės ar net iškrypusios ir į kiekvieną veiksmą įdeda daug energijos?" – svarsto Agnė.

Rožinės spalvos skystis

Nepaisant, kad jai Japonijoje gyventi lengva, čia likti Agnė nenorėtų. Ir po penkerių metų šioje šalyje ji nesijaučia kaip namuose.

Pasiilgsta lietuviško kraštovaizdžio, Europos kultūros, didelio ploto, maisto, nors ir dievina sušius, kuriuos greitojo maisto restoranėliuose lankytojams atveža vaikiškas traukinukas, o termiškai neapdorotas vieno kąsnio jūros gėrybes išsirenki per nedidelį ekraną.

Valgantys daug žalumynų, labai mažai mėsos, vengiantys riebalų japonai – pasaulio ilgaamžiai. Sveikai gyventi, sportuoti patinka ir Agnei bei Samueliui, kuris domisi holistine medicina.

"Daug išmokau iš savo vyro, sutapo ir mūsų pomėgiai, dvasiniai dalykai, – neslepia po dviejų mėnesių kelionės Tailande, kur mokėsi masažo meno, energiniais dalykais, Taro kortomis, joga besidominti jauna moteris.

Ji neabejoja, kad su vyru parvyks gyventi į Lietuvą. Du kartus Lietuvoje buvusiam Samueliui, kaip ir dar penkiolikos žmonių kompanijai iš Japonijos, itin patiko Lietuva, jos gamta, alus, maistas ir ypač "tas rožinės spalvos skystis" – šaltibarščiai.

Agnės credo: jei labai nori, tai visada pavyks, svarbu nepasiduoti neigiamoms emocijoms, blogai energijai, šypsotis ir priimti žmones tokius, kokie jie yra.

Ko šiandien ji nori?

"Ledų, – apsilaižo ir juokiasi Agnė. – Ir labai – keliauti. Juk gyvenimas – tai kelionė."