Kaip skamba Monika Liu?

Visada žaisminga Monika Liu (Monika Liubinaitė) per karantiną pasirodžiusiu albumu „Melodija“ įnešė į Lietuvos muzikos sceną viliojančio retro skambesio. Naujus, lietuvių kalba parašytus kūrinius pristačiusi atlikėja sulaukė daug komplimentų ir žengė į kitą savo karjeros etapą. Susitikusios su Monika pasikalbėjome apie muziką, „Melodiją“, pokyčius, kūrybinius eksperimentus, magiją studijoje ir savo garso paieškas.

– Muzika susidomėjai dar vaikystėje – lankei muzikos mokyklą, grojai smuiku, klauseisi daug klasikinės muzikos. Kaip tokia pradžia formavo tavo muzikinį skonį ir tave, kaip kūrėją? Ne kartą interviu esi minėjusi, kad melodija tau yra svarbiausia dalis ir greičiausiai tai atėjo būtent iš muzikos mokyklos bei smuiko pamokų…

– Tai buvo vienas pagrindinių faktorių. Man net vėliau buvo keista, kai turėjau sau įvardyti, kad aš muzikantė. Iš tiesų muzika labai natūraliai visada buvo šalia, nes mama – muzikantė. Galima sakyti, augau muzikos mokykloje – eidavau ne į darželį, o pas mamą į darbą. Natūralu, kad besisukiojant muzikos mokykloje, vos sulaukus penkerių, man įdavė smuiką, o dainavimą jau atradau pati. Muzikalumas ir muzika – mano esybės, mano kūno dalis. Atrodo, kad į pasaulį atėjau su tuo. Man vieni gražiausių žodžių yra „melodija“, „muzika“, „menas“… Visi iš M (šypsosi). Klasikinė muzika man suteikė labai daug suvokimo. Lavinausi toje muzikoje, o ten – labai daug melodijų. Aš džiaugiuosi, kad nuo mažens mokiausi groti melodiniu instrumentu. Manau, kad tai padarė didžiulę įtaką, nes dainų nerašiau nuo vaikystės, kaip didelė dalis dainų kūrėjų. Pradėjau kurti jau susipažinusi su muzika. Pirmą dainą parašiau šešiolikos ar septyniolikos.

– Galbūt prisimeni savo pirmą parašytą eilutę, sukurtą melodiją? Kokia jos istorija?

– Pirmoji parašyta eilutė? You were the one, I was chasing for… You were the one, I choose from all… You came to my life I could dream (dainuoja)... Kažkas tokio (juokiasi). Mėgau labai ir popmuziką, ir hiphopą... Klausydavau labai daug juodaodžių muzikos, ypač soulo, r&b. Tada buvau paauglė, pradėjau klausytis tų dainų ir kūriau ta stilistika, nes dažnai tau įtaką daro tai, kas aplinkui. Tuo metu eidavau su draugėmis pasėdėti į krepšinio aikštelę, klausydavome Alicios Keys… Toks buvo romantiškas paauglystės metas – įsimylėjimai, bet dar jokių meilės kančių. Tokia ir pirma daina buvo.

– Turbūt draugai ir atvedė į tuos kitus stilius – hiphopą, soulą, r&b?

– Augau tipiniame, posovietiniame kieme. Visi to klausėsi. Taip pat turėjau vyresnį brolį, kuris klausė daug repo. Man iš muzikinės pusės labai patinka hiphopas. Iki dabar jį labai mėgstu, vertinu ir suprantu.

Išvažiavus į užsienį supratau, kad niekam nėra įdomus lietuvis, bandantis skambėti kaip amerikietis ar britas. Galų gale ir mano siela norėjo ieškoti to, kas artima ir sava. Netoli man to ir reikėjo ieškoti.

– Labai įvairūs ir skirtingi žanrai – klasika, soulas, hiphopas, džiazas… Panašu, kad pažintis su tokia daugybe stilių brandino tave tiek kaip kūrėją, tiek kaip atlikėją.

– Dar „YouTube“ nebuvo, bet paauglystėje daug ir įvairios muzikos klausiau. Visgi po daugelio metų vis tiek labai norėjosi surasti, kas aš? Kol gyvenau čia, Lietuvoje, daug klausydavausi ir džiazo, jis man iki dabar artimas, bet išvažiavusi mokytis supratau, kad tai nėra iki galo mano muzika. Aš nesu tos žemės gėlė ar augalas, nors kurį laiką bandžiau joje augti. Tada ir pradėjau ieškoti, ką mes turime čia, Lietuvoje. Apie „Melodiją“ visada sakau, kad tai buvo išdailintas albumas – iš kur aš iš tiesų esu atėjusi, kokios mano šaknys. Tam reikėjo labai daug apvažiuoti, patirti, studijuoti, pabūti įvairiose aplinkose...

– Mokantis Bostone, vėliau iškeliavus į Londoną, tos paieškos ir prasidėjo?

– Kol gyvenau Lietuvoje, atrodė aišku, kas yra gerai. Gerai buvo tai, kas skamba užsienietiškai ir labai daug žmonių muzikiniame pasaulyje mąstė taip pat. „Skamba užsienietiškai“ buvo kaip komplimentas, o „skamba lietuviškai“ buvo tarsi blogai. Ir aš esu sulaukusi tokių komplimentų, bet tame ir yra autentika. Išvažiavusi į užsienį supratau, kad niekam neįdomus lietuvis, bandantis skambėti kaip amerikietis ar britas. Galų gale ir mano siela norėjo ieškoti to, kas artima ir sava. Netoli man to reikėjo ieškoti. Mano mamos teta buvo legendinė Lietuvos estrados dainininkė Stasė Laurinaitytė, tad pas mane giminėje yra tokio dainavimo šaknų. Iki tol pati kūriau tokias dainas kaip „Komm Zu Mir“, „Falafel“… Tos dainos man labai patinka ir tai taip pat mano dalis. Juk pati jas sukūriau, sudėliojau, bet vis dėlto dainos lietuvių kalba man padėjo labiau atsiskleisti.

– Ką dar atradai išvykusi?

– Labai daug. Tai buvo stipriausia ir didžiausia mokykla gyvenime. Buvo labai daug įvairiausių nepatogių situacijų. Testavo ir testavo mane užsienis (šypsosi). Reikėjo nuolat keisti mąstymą, požiūrį ir, manau, kad tai buvo didžiausias augimas. Dabar gyvenu šiek tiek ramiau, bet jau trūksta to augimo skausmo, kai visą laiką atrodo nepatogu ir reikia taikytis, keisti formą, galvoti, kaip čia kas. Tas suteikė savų niuansų, bet ir labai daug naudos.

– Ir pažinčių, nes prodiuseris Milesas Jamesas, su kuriuo kartu dirbote prie „Melodijos“ albumo, yra iš Londono periodo…

– Taip. Nėra taip, kad paskambini ir susitari. Reikėjo daug metų nepatogumo, judinti pažintis, kad patektum į tuos ratus. Mes buvome dviese su Mariumi Aleksa. Jis irgi muzikantas, daug laiko leidome kartu, draugavome. Mes nuolatos sukomės labai aukšto lygio muzikantų rate ir gyvenome su muzikantais. Tas pats M.Jamesas prodiusavo, pavyzdžiui, Michaelio Kiwanukos albumą, kuris atvažiuoja pas mus koncertuoti. Reikėjo daug laiko suktis, kad atsidurtum tokių žmonių rate ir galėtume komfortiškai besijausdamas pasakyti: „Klausyk, čia yra toks projektas. Gal tau įdomu?“ Ne tik jam, bet ir kitam prodiuseriui Christophui Skirliui labai patinka ši stilistika ir jiems nerealu, kad kuria lietuvišką muziką. Mūsų komanda yra trys keturi žmonės. Mes visi į studiją nuvažiuojame keturioms penkioms dienoms, bet tos dienos būna kaip viena. Miegame tokioje pašiūrėje virš studijos – be dušo, be nieko. Aš visąlaik pervargstu, nes labai daug ir intensyviai dirbame, tačiau visiems tai yra tokia didelė kūrybinė patirtis ir mes labai tuo tikime. Jaučiamės suradę mano muzikos skambesį, nes dar negirdėjome tokio.

Pirmasis tai suprato M.Jamesas, kuris po šešių dainų įrašų pasakė: „Viskas, radome, kaip skamba Monika.“ Aš taip pat galvoju ir jaučiu. Kai koncertavau Valdovų rūmuose, kur pirma dalis buvo „Lünatik“, o antra – „Melodija“, supratau, kad su „Lünatik“ viskas baigta. Tą drabužį nusiėmiau ir palikau, o dabar komfortiškai jaučiuosi šiame garse. Visų pirma tai, kaip yra padaryta, – tikrai aukštas lygis. Tie, kurie nusimano apie garsą, – girdi, o kurie nenusimano – jaučia. Ta studija ir tie žmonės yra kažkas ypatingo ir magiško.

– Koks buvo tas kelias iki skambesio atradimo?

– Kelias iki to buvo ilgas, nepatogus ir su daug situacijų. Augimas nelengvas procesas. Tu augi, aplinka auga, viskas keičiasi, bet vis tiek ėjau, bandžiau… Buvo daug kūrybinių kančių. Praėjo dešimt metų paieškų, kad viskas taip palengva, savaime, be kančios susidėtų – ir aplinkybės, ir žmonės. Tiesiog tu makaluojiesi, makaluojiesi, ir vieną dieną natūraliai viskas susijungia. Mes visi panašiai suvokiame dalykus ir kartu esame labai skirtingi. Visi profesionalai, kiekvienas su savo indėliu. Dabar yra kokybė, anksčiau buvo eksperimentai.

– Papasakok apie jūsų bendrą kūrybinį procesą.

– Aš esu labiau kompozitorė nei įrašų prodiuserė, todėl rašau partijas tam tikriems instrumentams, nekuriu garso dizaino, kaip tai daro elektroninės muzikos prodiuseriai. Kai nuvažiuojame į studiją, būna labai įdomu stebėti garso dizaino kūrimą, nes nuo mano demo versijos galutinis variantas dažnai labai smarkiai skiriasi. Ten būna boso partija, ritmas, klavišinių partija, melodija ir tekstas. Daug fantazuojame, kaip tai galėtų skambėti ir pradedame kepti tą pyragą. Būna nerealu, nes tu niekada nežinai, kas bus. Man tai – pats prasmingiausias mano gyvenimo procesas, ir labai džiugu, kad jame dalyvauju ne viena. Po 32-ejų metų supratau, kad aš nemėgstu būti viena. Ir kūryboje man taip pat nepatinka būti vienai. Kiekvieną akimirką esu dėkinga, kad galiu būtent taip kurti.

–  Tavo kūryba anglų kalba žaismingesnė, vėjavaikiškesnė, o „Melodijos“ kūriniai lietuvių kalba – jausmingesni, aistringesni, moteriškesni. Kas atvedė prie šio pokyčio?

– Ilgą laiką norėjau kurti lietuvių kalba, bet neradau ką pasakyti. Kai kurie gyvenimo įvykiai, tėkmė ir laikas lėmė, kad išgyvenau ir pajutau tam tikrus dalykus. Reikia laiko, kad nueitum giliau, o čia visi iškart tave mato, vertina ir teisia. Paieškos užtrunka ir per tą laiką tu kristalizuojiesi, bet taip, „Melodija“ yra tokia… Mano muzika ir kūryba ėjo kartu su vidumi. Ta pirma kūryba iš tiesų atspindi tai, kas tada dėjosi mano viduje, – daug visko, chaosas. Dabar tas mano amžius, kai jaučiu, kad pagaliau moteriškėju gerąja prasme, ir man to trūko. Dainuodama netgi sukneles vilkiu, ko niekada nedariau (šypsosi).

–  Vasarą daug koncertavai, o ką veiksi toliau?

– Planuose – antra „Melodijos“ dalis. Jeigu ne pandemija, jau turbūt būtume įrašę visą antrą dalį. Dar prieš karantiną spėjau nuvažiuoti ir pradėjome įrašinėti dvi dainas, tačiau nebaigėme. Turėjau netrukus grįžti, bet sutrukdė karantinas. Dabar viskas truputį pakibo ore, tačiau neabejotinai ten grįšiu ir įrašinėsiu toliau. Nepavyksta man mąstyti labai toli į ateitį. Dabar visas fokusas nukreiptas į „Melodijos“ antrą dalį, kur bus dar daugiau dainų nei pirmoje. Pradėjome kurti ir jos kitokios nei pirmoje dalyje – skambesys tas pats, tik dainos kitokios, kitokia nuotaika. Pasiduodu tai bangai ir žiūrėsiu, kas vyks.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tipo

tipo portretas
kieta išsiskėsti prieš visą Lietuvą..?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių