Apie tai, kaip rusai švenčia Naujuosius metus, prikurta begalė anekdotų ir filmų. Kai kurie jų paskui tampa neatsiejamu šventinių linksmybių atributu.

Tradiciniai Kalėdų reginiai

Kalėdos – ypatingas metas ne tik viso pasaulio geros valios žmonėms, bet ir kinematografininkams, kurie šventes stengiasi pasitikti įvairiais proginiais filmais. Praktika seniai parodė, kad tokie visai šeimai skirti reginiai susilaukia didžiulio žiūrovų susidomėjimo, nes Kalėdų stebuklo dvasia užburia ir jauną, ir seną. Juk suaugusieji – irgi vaikai, tiktai dideli...

Britai jau nuo XIX a. vidurio įprato prieš Naujuosius inscenizuoti Charleso Dickenso "Kalėdų giesmę". Amerikiečiai jau beveik 70 metų Kalėdas pasitinka žiūrėdami dar 1946-aisiais metais sukurtą filmą "Tas nuostabus gyvenimas" (rež. Frankas Capra). Konkuruoti su šiuo filmu Amerikoje gali nebent miuziklas "Baltosios Kalėdos", kuriame ne mažiau sentimentalią istoriją puošia nuostabios Bingo Crosby atliekamos dainos.

O štai Sovietų Sąjungoje nuo 1975-ųjų privalomą Naujųjų metų sutikimo dalį sudaro komedijos "Likimo ironija, arba po pirties" peržiūra kartu su draugais ar šeimos nariais. Tai daugiau negu filmas, kurį kiekvienas posovietinės erdvės pilietis žino mintinai, tačiau jau daugelį metų su nemažėjančiu susidomėjimu vis tiek žiūri paskutinį Naujųjų metų vakarą per kokį nors Rusijos TV kanalą. Jei šio tokio įprasto ir mielo ritualo nebūtų, Naujųjų sutikimui trūktų kažko labai svarbaus.

Nauja tradicija

Visai neseniai Rusijoje atsirado nauja Naujųjų šventimo tradicija, kurią įteisino režisierius Timuras Bekmambetovas. 2006-ųjų sausio pirmąją Pirmas šalies TV kanalas parodė jo filmą "Nakties sargyba", kurio reitingas buvo rekordinis. Kitus metus pradėjo jo režisuotas "Likimo ironijos" perdirbinys – ir vėl populiarumas pranoko lūkesčius. Rusų kritikai net ėmė juokauja, kad taip susiformavo refleksas – kiekvienus Naujuosius pradėti nauju T.Bekmambetovo filmu.

Holivude spėjęs padirbėti režisierius dabar kasmet prodiusuoja sėkmingus komercinius reginius, kurie vadinasi "Eglutės". Pirmąjį filmą (2010 m.), anot režisieriaus, "tikrą liaudišką komediją", kūrė visa šalis. Nes internete buvo atidaryta svetainė "Naujieji metai žingsniuoja po šalį", į kurią bet kas galėjo atsiųsti linksmą naujametę istoriją. Iš jų ir buvo sudarytas "Egučių" siužetas – aštuonių istorijų almanachas, kurį šventinės mišrainės principu kūrė šeši režisieriai (tarp jų ir mūsiškis Ignas Jonynas).

Naujamečiai anekdotai Rusijoje populiarūs, o jų įvairovė tikrai begalinė. Juk Naujieji metai neaprėpiamoje Rusijos teritorijoje sutinkami net vienuolika kartų – kas valandą pradedant nuo Kamčiatkos iki Kaliningrado. Dar viena rusiškų tradicijų ypatybė – šioje šalyje švenčiama nuo Kalėdų iki Senų Naujųjų metų. Paprasčiau sakant, geras dvi savaites! Ir niekas dėl to nesiskundžia. Atvirkščiai...

Šešios novelės

Kadangi šiemet pasaulis prisiminė pirmojo pasaulinio karo pradžią, "Eglučių" autoriai nusprendė ketvirtojo filmo siužetą susieti su šia istorine data. Todėl veiksmas filme "Eglutės 1914-ieji" rutuliojasi Rusijos imperijoje lygiai prieš 100 metų.

Filmą sudaro šešios novelės. Pirmoji vadinasi "Namas". Joje norintis sužavėti turtingą nuotaką jaunas nuotykių ieškotojas ketina įsigyti namą. Antroje novelėje "Caro eglutė" ligoninėje gulintis sužeistas kareivis renka parašus, kad Rusijoje būtų įteisinta Eglės šventė. Novelėje "Čiuožėjai" caro policijos bendradarbis su mylimąja rengiasi dalyvauti tarptautiniame dailiojo čiuožimo čempionate. Novelėje "Meška" kaimo bernas globoja prijaukintą lokį, kurį grafas svajoja sumedžioti. Novelėje "Savanoriai" tapę savanoriais du draugai studentai prieš išvykdami į frontą aplanko panelę, bet ji dar neapsisprendė, kurį iš jų labiau myli. O paskutinėje novelėje "Šaliapinas" vargingos šeimos Kalėdų  stebuklu tampa netikėta pažintis su garsiu operos dainininku.

Naujausių "Eglučių" autoriai įrodė, kad ir prieš šimtą metų žmonės gyveno, tikėjo ir laukė Kalėdų stebuklo! Kokių siurprizų jie žiūrovams parengs po metų?
"Eglutės 1914-ieji" ("Ёлки 1914") ***