Itališki E.Nekrošiaus iššūkiai

Lietuvių teatro meistras Eimuntas Nekrošius tiesiog neatsiejamas nuo Italijos. Dauguma Lietuvoje sukurtų jo spektaklių rodyti Italijoje. Ne vieną jis yra pastatęs toje šalyje, ten vedęs meistriškumo kursus. Italijoje E.Nekrošius gavo darbo – tapo Vičencos „Olimpico“ teatro meno vadovu.

Vičencoje – 115 tūkst. gyventojų. Miestas įsikūręs Veneto regione (Šiaurės Rytų Italijoje), 60 km į vakarus nuo Venecijos.

„Olimpico“ teatras, kurį suprojektavo Renesanso architektas Andrea Palladio, iškilo 1580 m. Šiandien tai – vienintelis antikinis dengtas teatras pasaulyje.

Tačiau E.Nekrošius dabar labiau susirūpinęs ne naujomis pareigomis, o artėjančia premjera. Teatre „Meno fortas“ režisierius baigia repetuoti dar vieną grandiozinį veikalą – italų viduramžių dainiaus Dante's „Dieviškąją komediją“. Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre įvyks balandžio 26 ir 27 d. – bus parodytos dvi dalys „Pragaras“ ir „Skaistykla“.

Apie naują karjeros posūkį – pokalbis su E.Nekrošiumi.

– Kuo jums, kaip meno vadovui, teks rūpintis „Olimpico“ teatre?

– Klasikos festivalio programos sudarymu, menine kokybe, idėjomis. „Olimpico“ – kaip amfiteatras, tačiau po stogu, lubos – ištapytos. Labai įdomus, gražus pastatas. Tai – teatras-muziejus, jis lankomas turistų. Kai vyksta repeticijos – uždaromas.

– Ar italų kvietimas į tas pareigas jums buvo netikėtas?

– Pokalbis vyko kelis mėnesius, dar prieš Naujuosius metus.

– Kaip tvarkysite savo gyvenimą ir darbotvarkę? Jei dirbsite ten, ar Vilniuje, „Meno forte“, ką nors repetuosite?

– Ten daug laiko nepraleisiu. Gyvensiu Lietuvoje, ten tik trumpam nuvyksiu. Venecijoje yra oro uostas. Kaip dažnai vyksiu, dar nežinau, – priklausys nuo aplinkybių.

– Kas nulėmė jūsų pasirinkimą – pasiūlyta alga, kūrybinė atmosfera ar noras padirbėti Italijoje?

– Nežinau. Alga – daugiau simbolinė. Tokiam teatre ir tokioj erdvėj galbūt įdomu padirbti. Bet sakau – galbūt.

– Kuriam laikui su teatru pasirašėte darbo sutartį?

– Iš pradžių buvo kalbėta, kad gal dvejiems metams. Pasirašiau seniau – gal prieš pusantro du mėnesius. Į datas tikrai nežiūrėjau. Man atrodo, gal dvejiems metams.

– Kodėl taip ilgai slėpėte tą malonią žinią?

– O kam čia turiu pasakoti? Ir nematau reikalo didžiuotis tuo.

– Kada bus jūsų pirmoji darbo diena Vičencos „Olimpico“ teatre?

– Kad jau dirbu. Maždaug pusantro mėnesio. Nuo sutarties pasirašymo dienos.

– Kaip praėjo pirmoji darbo diena?

– Buvo kažkoks posėdis – italai mėgsta posėdžiauti, tai man teko truputį panuobodžiauti.

– Koks to teatro repertuaras?

– Antika ir klasika iki Williamo Shakespeare'o. Iš XX a. autorių, atrodo, kažkada statyta buvo tik Albert'o Camus drama „Kaligula“, bet to veikalo tema – antikinė. Jų tokia linija, ir labai seniai – daugybę sezonų. Peržiūrėjau repertuarą, kas buvo statoma, – autoriai labai dažnai kartojasi.

Šiuolaikinės kasdienybės ten neparodysi. Yra meno taryba, kuri atidžiai viską stebi ir turi labai svarų balsą sudarant teatro repertuarą. Man nereikės sergėti, kad į repertuarą neįsibrautų koks nors šių laikų veikalas, – už meno vadovą aukščiau stovi meno taryba, kuri susideda iš žymių Italijos žmonių. Jie sprendžia viską.

– Tai gal tuos klasikos veikalus stato kviestiniai režisieriai?

– Taip. Įvairiausi režisieriai yra statę.

– Jums artima ta kryptis – klasika?

– Iš dalies gal taip.

– Ar esate žiūrėjęs spektaklių „Olimpico“ teatre?

– Tiktai vaizdajuostėje.

– Kadangi tas teatras – išskirtinis visoje Italijoje, gal į jį plūsta žiūrovų iš visos šalies ir užsienio?

– Daugiau ten – vietos žiūrovai, juk Italija – didžiulė šalis. Šalia – Venecija, Verona, Milanas. Mūsų žiūrovams nuvažiuoti į Klaipėdą ar Šiaulius atseit sudėtinga, o italams važiuoti į spektaklį už 200 ar 300 kilometrų nėra sunku. Jų tokia tradicija – žiūrovai į spektaklį atvažiuoja iš toli.

– O kokį spektaklį „Olimpico“ teatre statysite jūs pats?

– Dar nežinau. Tikrai nežinau. Gal statysiu, o gal ir nebūtina man statyti. Aišku, reikės apsispręsti, kai čia, Lietuvoje, pabaigsiu „Dieviškąją komediją“. Greitai parodysime „Pragarą“ ir „Skaistyklą“.

– Gal šį spektaklį rodysite ir ten – Vičencoje?

– Greičiausiai taip, bet kitame – Miesto – teatre. „Olimpico“ teatre netilptume, be to, taisyklės neleistų kai kurių dalykų naudoti, pavyzdžiui, kokio degtuko uždegti. Teatro taisyklės ten be galo griežtos.

– Kai ten statysite spektaklį, ar kviesite drauge dirbti savo šeimos komandą: žmoną Nadeždą Gultiajevą kurti kostiumų, o sūnų Marių Nekrošių – scenografijos?

– Kol kas nežinau. Kokius spektaklius ten darysiu, dar nėra konkrečiai aišku.