Į egzotiškas šalis – ir dėl maisto

Tiesa, neragavęs gyvačių Vietname, Tailando sostinėje Bankoke valgė gatvėje nupirktą kokių dešimties įvairiausių pakepintų gyvių kokteilį – skorpionų, svirplių, tarakonų, kirmėlių.

"Kaip beskoniai traškučiai, – gūžtelėjo pečiais P.Rymeikis. – Pakepinta aliejuje su šiek tiek prieskonių. Šiek tiek kitoks skonis, jei gyvis didesnis ir yra baltymų."

Tajų virtuvę P.Rymeikis gyrė: paprastai pagaminama ir labai skanu.

Tailande jis daugiausia praleido šiaurėje, kur dirbo su vienu projektu.

"Tačiau jų ryžių makaronai, pad thai – ryžių makaronai su kiaušinių, sojų daigais ir kiti patiekalai labai skanūs", – įvertino Paulius. Galango šaknies, kitaip vadinamos alpinijos, jis nerado pirkti Lietuvoje, todėl per "eBay" apsirūpino rudeniui ir žiemai.

Bene daugiausia kelionėse Paulius valgė vaisių. Ir niekaip negalėjo atsiskanauti stambiojo duonmedžio (angl. jackfruit) vaisių.

"Nieko skanesnio nesu valgęs, – neslėpė vyras, prisimindamas didesnius už kūdikį, apie 30 kg sveriančius vaisius. – Mango, ananaso ir banano mišinys."

Jis nusipirkdavo aštuntadalį milžiniško vaisiaus ir valgydavo, apsilankęs jogos mokykloje.

"Šis vaisius man asocijuosis su Indonezija", – apie kitą vaisių, durijų, kalbėjo P.Rymeikis. Itin specifinio, dvokiančio neplautomis kojinėmis ar mėlynuoju sūriu durijaus, kuris uždraustas net kai kurių šalių viešbučiuose, skonį Paulius gyrė.

Indonezijoje lietuviui patiko ir dar vienas – gyvatės vaisius, lietuviškai dar vadinamas salakis. Kaštono dydžio vaisiaus paviršius tarsi gyvatės oda, nusėta žvyneliais.

"Sprangus, kietas, tačiau skonis tarp žemės riešuto ir braškės, – lygino Paulius. – Nors pirmą kartą jo paragavus Džakartoje, sutraukė burną. Beje, jo nebandžiau, kaip valgo tajai – padažyto cukruje ir druskoje."

Penkių žvaigždučių vaizdas

Daugelyje egzotiškų šalių pabuvojęs vyras bene svetingiausiais pavadino iraniečius.

Tiesa, Persijos kultūra garsėjančioje šalyje vegetarišką maistą mėgstančiam Pauliui gatvėje nebuvo lengva rasti tokių patiekalų.

"Įprastai vegetariškus troškinius jie gamina namuose, o miestų restoranuose – patiekalai iš mėsos", – neretai keliaudamas per "CouchSurfing" – tarptautinį tinklą, jungiantį keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes, lietuvis apsistodavo pas žmones.

Irane jį sužavėjo patiekalas ash-e reshteh. Tai tirštas troškinys su makaronais iš avinžirnių, pupelių, lęšių ir begalės žalumynų (mėtų, kalendrų, krapų, špinatų, petražolių, svogūnų laiškų).

"Dažniausiai ruošiamas dideliais kiekiais ir valgomas dar kitą dieną, kartais net vaišinant kaimynus, – pastebėjo Paulius, girdamas iraniečius. – Jie viską padarys dėl svečių. Paklausi kelio, padės būrelis žmonių, vaišins, patars. Gyvenau pas studentų šeimą, o ryte stalas nuklotas natūraliu medumi, riešutais, sūriu, troškiniu, arbata."

P.Rymeikis pataria į Mianmarą ir Iraną keliauti dabar – kol dar jos nesugadintos civilizacijos, vartojimo ir vakarietiškos kultūros.

"Šalies viduje lėktuvo bilietus gali pirkti tik vietinis, ir kai man reikėjo perskristi, vieni iraniečiai net nupirko lėktuvo bilietus ir neleido man susimokėti", – nuoširdžiai persais žavėjosi ir ne per kelionių agentūras ragino keliauti lietuvis.

O kokia vieta, kur jis valgė, pakerėjo nuostabiausiu vaizdu? Paulius ilgai negalvojo – Filipinai. šalis, kuri nepatiko savo maistu. Garsusis į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Batadas – ryžių terasos.

"Ten ilgai reikia važiuoti, po to eiti, bet ryte prabundi, išeini iš namelio, kur nėra interneto ryšio, – šyptelėjo P.Rymeikis, – valgai už du penkis JAV dolerius kainuojančiame viešbutyje ir gėriesi fantastišku penkių žvaigždučių vertu vaizdu į ryžių plantacijas."