Grupė „shishi“ laužo standartus: apie moteris alternatyvioje muzikoje ir stereotipus

Moterų suburta grupė „shishi“ metų pradžioje pristatė savo naująją būgnininkę Benadettą ir karantiną skaidrino naujomis dainomis iš birželį pasirodysiančio albumo „Mafitishei“.

Synthpopo kūrėja Ruta MUR 2019 m. pabaigoje išleido mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir jau ruošia bendrą kūrinį su grupe „Golden Parazyth“ bei dar kelias staigmenas, o laikui bėgant žada pranešti ir apie savo būsimą albumą, kuris vadinsis „Love Story Short“.

Alternatyvaus ritmenbliuzo scenos atstovė Andželika Petrauskaitė-Angelou 2019 m. išleido EP „All in good time“, vasarį pristatė naujausią singlą „Nobody better“ ir, be abejonės, kuria toliau.

– Dabar pasaulyje nemažai kalbama apie moteris muzikos industrijoje – prodiuseriai ir vadybininkai daugiau dėmesio skiria atlikėjoms / kūrėjoms ir moterų grupėms, festivaliai stengiasi daugiau moterų atlikėjų ar moterų grupių įtraukti į savo programas. Kiek jums tai svarbu?

Angelou: Svarbu, kad visi atlikėjai ir kūrėjai – tiek vyrai, tiek moterys – turėtų lygias galimybes skleisti ir atlikti savo kūrybą, todėl palaikau kiekvieną iniciatyvą, kuri padeda tai įgyvendinti.

Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Per „What‘s next in music“ bendravome su kolegomis ir kalbėjome, kad visame pasaulyje yra tokių iniciatyvų. Man patinka, kad į tai atkreipiamas dėmesys ir stengiamasi paieškoti moterų didžėjų, kūrėjų ar moterų grupių.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nenatūralu – juk muzika ne apie lytį ir visi grojame, ko moterys skundžiasi? Vis dėlto manau, kad tai gerai. Nuėjusi į bet kokį Vilniuje vykstantį jam session pastebiu, kad beveik nėra merginų. Netgi jei jos groja, kažkodėl neina. Ir gali suprasti kodėl – ten nėra tokių kaip jos. Pamačius, kad ten yra tokių pat, patiki, kad ir tu gali. Gal ne rytoj, bet vieną dieną… Man tai atrodo svarbu, nes mes neturėjome pavyzdžių.

Ruta MUR: Moterų kūrėjų netrūksta, tiesiog jos yra mažiau matomos arba nematomos išvis. Vyrais kūrėjais domimasi dėl jų kūrybos ir asmenybės. Kitaip nei moterimis, kurios sulaukia ir klausimų apie tai, kaip jos jaučiasi būdamos moterys muzikos industrijoje. Šios iniciatyvos – daugiau pseudosolidarumas ir mados reikalas. Kai baigsis mansplainingas prieš ir po koncertų, tada patikėsiu, kad šios iniciatyvos nuoširdžios.

– Yra ir nemažai stereotipų, supančių moteris muzikantes / kūrėjas… Su kokiais jūs susidūrėte?

Ruta MUR: Vis rečiau, bet dar tenka sulaukti klausimų: „Kas tau kūrė muziką?“, „Ar čia tavo balsas?“ Beje, to klausia tik vyrai.

Angelou: Manau, kad jų yra įvairių. Pavyzdžiui, neseniai vienas žmogus pasakė, jog labai nustebo, kad aš pati įrašinėju savo vokalą, tvarkau muziką ir moku dirbti su tam skirtomis programomis…

Victoria (Dominyka, „shishi“): Manau, stereotipas „jei tu muzikantė, tai, matyt, dainuoji“ tikrai yra stiprus.

Benadetta (Kamilė, „shishi“): Yra požiūris, kad jei mergina groja gitara, bosine gitara ar būgnais, tai gros blogai. Man pradėjus groti būgnais iš panų pusės buvo palaikymas, o iš vyrų tą muzikinę pagarbą reikėjo užsitarnauti. Jei bičas ateina – tarsi savaime suprantama, kad jis gerai groja, o jei blogai gros, tiesiog niekam nebus įdomu.

Maria Rosa: Alternatyvi muzika daugiau siejama su vyrais. Mergaitės, auginamos (tikrai ne visos ir ne visada) pagal principą „gražiai elkis, gražiai šnekėk“, neina į sceną, nes galvoja, kad alternatyva yra maištas ir skirta tik vyrams. Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

– Kaip į moteris scenoje žiūri Lietuvos klausytojai, vadybininkai, festivalių organizatoriai ir kolegos?

Ruta MUR: Lietuvoje jaučiuosi gerai. Tikslingai dirbu ir žinau, kad laikui bėgant ateis viskas, ko siekiu. O „žinovų“ yra visose kategorijose. Svarbu pasitikėti savimi ir žinoti, ko nori, tuomet joks organizatorius, kolega ar klausytojas neišmuš iš vėžių. Muzikoje drovumui vietos nėra.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Nepastebėjau papildomo spaudimo ar didelio palaikymo – arba gerai varai, arba negerai. Būna, kad pabrėžia, jog esame merginų grupė, tai pati dažnai pamirštu ir nesureikšminu. Dirbome su grupe „Daujotas“ – tai mūsų draugas, didžiausias palaikytojas, krikštatėvis ir svarbiausias gerbėjas. Taip pat bendradarbiavome ir su „Without Letters“. Abu susiėjimai buvo labai sėkmingi ir malonūs, įrašėme gražias dainas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte žengdamos į sceną?

Angelou: Manau, kol nesi didesniu mastu žinomas atlikėjas, dažnai patenki į situacijas, kai abejojama tavo sugebėjimais. Tačiau tai nutinka bet kuriam pradedančiam atlikėjui / kūrėjui, ne tik moteriškos lyties.

Ruta MUR: Be techninių trikdžių ir nuomonių nesutapimo su keliais organizatoriais, kitų sunkumų nepatyriau.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Buvo didžiosios popscenos šoumenų, kurie truputį nesuprato, ką šneka, daro ir kaip elgiasi, tačiau mums tikrai niekas netrukdė groti, o kaip tik palaikė – ypač tas artimasis muzikantų ratas. Tai svarbu, nes pradžioje buvo sunku patikėti savimi ir man tai buvo didžiausias iššūkis. Trys mergos žaidžia, kad groja, ir galų gale pavyksta. Tikrai reikėjo išdrįsti ir leisti sau patikėti savimi.

– Kokios pamokos išmoktos ir iššūkiai įveikti?

Angelou: Pamoka, kad ištikimybė savo moralės principams, nuoširdumas sau ir kitiems ilgainiui yra žymiai labiau vertinami teisingų žmonių, todėl norėčiau, kad tokie žmonės mane suptų. Taip pat suvokiau tai, kad kelias svajonių link, stengiantis išlikti nuoširdžiai sau, gali būti ilgesnis, tačiau garantuoja mano pačios vidinę ramybę, o tai be galo svarbu.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Turbūt klasika – kai pats tiki, tada ir kiti patikės. Jei savimi netikėsi, tai kaip įtikinsi kitus?

Victoria (Dominyka, „shishi“): Dar vienas, gal net ne iššūkis, tiesiog jaunų arba mažai žinomų muzikantų / kūrėjų kasdienybė – viską daryti patiems. Nori į turą – pasidaryk turą, nori koncertų – pasidaryk koncertų, nori klipo – pasidaryk klipą. Pradžioje neturėjome vadybos, viską darėme pačios ir tai mums buvo naudinga.

Ruta MUR: Man scena yra kitas pasaulis, joje išnyksta kasdieninės baimės ir lūkesčiai, ji moko mane gyventi šia akimirka. Kartais jaudulys būna didesnis, kartais mažesnis, bet kai suprantu, ko ten einu, bet koks iššūkis tampa malonumu.