Dvi kelionės per metus
Kai su E. Ščerbinskaite-Elion kalbėjomės prieš penkerius metus, fotomenininkė išreiškė norą su fotokelionėmis apkeliauti visą pasaulį. Pasirodo, jei tik nori ir pasistengi, visata išgirsta.
Šiandien Eglės ir Aino archyve – keturiolika bendrų fotoistorijų. Pastarosios – iš praeitų metų kelionių į Portugaliją ir Balį. „Į Balį keliavome lapkritį ir buvome ten vienuolika dienų. Taikėme į sausąjį sezoną, bet liūčių vis tiek nepavyko išvengti“, – aiškina abu ir priduria, kad prognozės buvo labai nuspėjamos: iš ryto – saulė, per pietus – liūtys, o vakarop – vėl saulė.
Fotomenininkai niekada nekelia kojos iš namų neatlikę namų darbų. Tad ir prieš vykdami į Balį jie atsakingai ruošėsi. Šioje Indonezijai priklausančioje saloje ieškojo vietų, kurios tiktų jų idėjoms įgyvendinti. Temą pasirinko šmaikščią ir aktualią šiems laikams – „Gyvenimas – tai fotosesija“.
Švelnus šaržas
„Šiais laikais išvykus į kelionę neįkelti nuotraukos iš viešbučio, žydro baseino ar balto smėlio paplūdimio – tiesiog nusikaltimas“, – šypsodamasi nūdienos realybę konstatuoja Eglė. Naujausioje savo fotokelionėje ji nusprendė švelniai patraukti šiuolaikinį žmogų per dantį – jį pašaržuoti.
Vartome ką tik šviežiai sumaketuotą Eglės ir Aino fotoknygą. Tokiais leidiniais juodu paprastai įprasmina visas savo fotokeliones. Į kiekvieną sudeda atrinktas fotoistorijas – iš kiekvienos šalies vis kitokias.
Jas pamatyti gali visi norintys. Elektroninės knygų versijos publikuojamos Eglės ir Aino socialiniuose tinkluose, o kartais atskiri puslapiai persikelia ir į parodų erdves.
Naujausioje knygoje iš Balio gausu kadrų, darytų viešbučių teritorijose ir jiems priklausančiuose baseinuose.
„Tikrai ne dėl to, kad mes su Ainu būtume komforto ar prabangaus poilsio mėgėjai. Tiesiog ši aplinka mums pasirodė itin paranki: juk šiandien kelionėse materialūs dalykai dažnai iškeliami į pirmą planą, nustumiant į šešėlį gamtą, žmones, šalies kultūrą, tradicijas, architektūrą. Žmonės linkę viskuo dalytis viešai, nepasilikdami sau nė menkiausios paslapties. Kaip sakoma, jei tavęs nėra instagrame, tu tiesiog neegzistuoji“, – šypsosi fotografė.
Kasdienių drabužių nesiveža
Kodėl lietuviai renkasi Balį? Visų pirma, dėl šilto klimato – galima trumpam pabėgti nuo lietuviškos žiemos. Antra – dėl santykinai mažų pragyvenimo kainų. Gražios gamtos – vandenyno, džiunglių, ryžių terasų, ugnikalnių. Galų gale, dėl laisvo gyvenimo ritmo ir daugeliui patrauklios „slow life“ (lėto gyvenimo) filosofijos.
Vis dėlto fotografų iš Lietuvos prioritetai – kiti. Darydamas namų darbus Ainas pasižymėjo daugiau kaip 100 vietų, kurios galėtų tikti jų fotosesijoms.
„Iš Lietuvos vežėmės du didžiulius lagaminus, pilnus drabužių ir batų. Viską specialiai nusipirkome fotosesijoms“, – aiškina Eglė. Anksčiau ji turėjo įvaizdžio stilistę, bet dabar, sako, jau įprato viskuo pasirūpinti pati. „Mudu su Ainu esame ne pelno organizacija (juokiasi) – iš fotokelionių pinigų neuždirbame, todėl ir atsiskaityti stilistui už paslaugas neturėtume kuo.“
Didžiausias jųdviejų stiliaus aruodas – „Vinted“ platforma. „Ten ieškome nebrangių drabužių, avalynės, papuošalų savo fotokelionėms, nes dažnai dalies rekvizitų namo nesivežame“, – atvirauja Eglė, sykį į lėktuvą lipusi su didžiule skrybėle, kuri netilpo į lagaminą.
Pora juokiasi, kad dėl vietos ir laiko stokos savo drabužių į fotokeliones net neima – dėvi tuos pačius, su kuriais ir fotografavosi. „Daug vietos užima fototechnika, o kur dar dūmai, įvairūs papildomi aksesuarai. Dažnai vietose, kur mes fotografuojame, nebūna kur persirengti. Todėl jei ryte iš viešbučio išėjau su ilgu sijonu, po fotosesijos jį pasiraitoju ir lipu laiptais į šventyklą. Jei aviu aukštakulnius – juos įsimetu į krepšį ir vaikštau basa“, – dalijasi Eglė.
Nuostabi augalija
Nuostabios gamtos šalyje tiesiog nuodėmė nepasinaudoti vietinių augalų įvairove. Baliečiai itin gerbia kito žmogaus nuosavybę, todėl fotografai, norėdami fotosesijai gauti palmės ar bananmedžio šaką, kreipdavosi į vietinius. „Vos paprašius, jie visada surasdavo tai, ko mums reikia“, – vietinių paslaugumu žavisi Eglė.
„Kartą paprašėme parodyti mums gėlių turgų. Paaiškėjo, kad baliečiams itin svarbios gėlės – chrizantemos. Nesinorėjo su jomis pozuoti, nes Lietuvoje jos siejamos su Vėlinėmis. Be to, gėlės buvo labai brangios – auginamos specialiuose laukuose ir naudojamos ritualinėms apeigoms. Paprašėme parodyti ką nors paprastesnio ir gavome nuostabių, ryškiaspalvių laukinių gėlių, su kuriomis padarėme labai gražių kadrų“, – rodo nuotraukas Eglė ir priduria, kad lauko gėlių ryškumas – natūralus, jokio fotošopo.
Drabužiai, emocijos, elgesys turi šiek tiek šokiruoti – kitaip žiūrovui bus neįdomu.
Pozuoti nelengva
Fotografė pasakoja jau daugybę metų pati stojanti prieš objektyvą. Kadaise ji turėjo mylimą fotomodelį, tačiau išgirdo repliką: „Kas tu būtum, jei neturėtum modelio?“ Esą be jo Eglės nuotraukos būtų nieko vertos, nes pagrindinį darbą atlieka būtent jis.
„Užvirė kraujas, sujudo ambicijos. Nusprendžiau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu išsiversti ir viena – būti tiek idėjos autore, tiek ir jos įgyvendintoja“, – prisimena Eglė, jau daugybę metų fotografuojanti save. Vėliau, susipažinusi su Ainu, gana lengvai į šią avantiūrą įtraukė ir jį: „Susipažinome viename fotografijos seminare, kuriame jis turėjo pozuoti man, o aš – jam.“
Paragavusi modelio duonos, Eglė tikina, kad pozuoti nėra paprasta – patyrusiam aktoriui būtų lengviau. Ar susiduria su gėdos jausmu? „Dėl pozavimo – ne. Neramu dėl kito: nenorime trikdyti poilsiautojų ramybės, nes kartais naudojame dūmus, papildomas šviesas, bandome įvairius techninius sprendimus. Visada neramu, kaip į juos reaguos aplinkiniai, – pasakoja Ainas. – Įprastai daugelis žmonių nuotraukose nori atrodyti tiesiog gražūs. Tai nėra mūsų tikslas. Drabužiai, emocijos, elgesys turi šiek tiek šokiruoti – kitaip žiūrovui bus neįdomu.“
Kai aplinkiniai pamato, ką juodu su Egle daro, supranta, kad tai nėra paprastos asmenukės. Tuomet elgiasi pagarbiai: palaukia, kol baigs, nelenda į kadrą.
Ieško apleistų vietų
Labiausiai porą domina apleistos vietos. Jų Eglė ir Ainas pradeda ieškoti dar būdami Lietuvoje. Paklausti, iš kur sužino apie tokias erdves, tik šypteli ir išduoda savo didžiausią pagalbininką – dirbtinį intelektą (DI). „Anksčiau prieš kelionę ieškodavome gido su automobiliu, kuris mus pasitiktų ir pavežiotų po reikiamas vietas, dabar mūsų gidas – ponas DI“, – juokiasi abu.
Neretai atvykus į vietą reikalingi žmonės atsiranda savaime. Taip nutiko ir šįkart – viešbučio, kuriame jie apsistojo, darbuotojas pasišovė palydėti fotografus į džiungles ir parodyti keturis krioklius. „Pakeliui pamatėme, kaip gyvena vietiniai, kaip atrodo jų namai ir ūkis. Jei eitum vienas, tikrai nedrįstum taip veržtis į svečius“, – pasakoja Eglė ir priduria, kad šioje kelionėje netrūko ir laukinių šunų, kurie Balyje nėra globojami kaip, pavyzdžiui, Indijoje šventos karvės, tačiau grėsmės turistams nekelia – priešingai, mielai pozuoja prieš fotoobjektyvą.
Mūsų suvenyrai – tai mūsų fotoalbumai. Jie visi vienodo formato, kad atrodytų tarsi tęstinis mūsų gyvenimo projektas.
Viešėdami Balyje fotomenininkai iš anksto buvo suplanavę apsilankymą paukščių parke. Iki smulkmenų apgalvojo ir aprangos spalvas fotosesijai su papūgomis. „Žinojau, kad arų spalvos dažniausiai būna geltona su mėlyna arba raudona su žalia, todėl tokiais kostiumais ir pasipuošėme eidami į parką, – aiškina Eglė. – Papūgos elgėsi drąsiai, net bandė lesioti mano papuošalus. Parko prižiūrėtojų paprašėme parinkti būtent tokių spalvų paukščius, kokia buvo ir mūsų apranga.“
Ypatingas simbolis
Viešint Balyje Eglę sužavėjo balietiškos karūnos, vietinių vadinamos gelungan arba mahkota. Tai ne šiaip aksesuaras, o religinę, kultūrinę ir socialinę reikšmę turintis simbolis.
Pasak fotografės, šios įspūdingos karūnos gaminamos iš auksinių ar auksą imituojančių detalių, puošiamos gėlėmis, lapais, o kartais – net brangakmeniais. Jas merginos ir moterys daro per šventes, ceremonijas, vestuves ar tradicinius šokius. Dažnai karūna kuriama tą pačią dieną, prieš pat ritualą, su gyvomis gėlėmis.
„Meistrą surado viešbučio darbuotojai. Iš pradžių galvojau, kad fotosesijai karūną tiesiog išsinuomosiu, tačiau vos prasidėjus darbui supratau, kad viskas čia gerokai sudėtingiau, nei atrodė“, – juokiasi Eglė. Jai teko kantriai laukti kelias valandas, kol ritualinė karūna buvo baigta. Ją sukūręs meistras pasakojo, kad šis amatas Balyje perduodamas iš kartos į kartą.
Vietiniai labai draugiški
Paklausti, kokį įspūdį jiems paliko baliečiai, Eglė ir Ainas vienbalsiai tvirtina: vietiniai čia išskirtinai draugiški. Ko paprašysi, tą ir gausi: nuo fotelio iš viešbučio baro iki padėklo su riešutais iš restorano. Arbatpinigių, žinoma, reikia, tačiau, anot Aino, dėl jų niekas nesidrasko. Be to, vietiniai smulkių pinigų užsidirba savaip.
„Kiekvienas kelias į šventyklą ar prie krioklio veda per kieno nors teritoriją. Norėdamas pasiekti tikslą, palieki simbolinį mokestį šeimininkui, o jis savo ruožtu prižiūri aplinką, sutvarko laiptus ar takus“, – pasakoja Ainas, ten pasijutęs tikru milijonieriumi, nes vietiniai pinigai – rupijos – labai smulkūs.
Brangiausias viešbučio kambarys lietuviams kainavo 75 eurus. „Žinoma, buvo galima rasti ir pigiau, tačiau viešbučius rinkomės ne pagal kainą, o pagal tai, ar jie tinkami darbui. Visus, kuriuose apsistojome, prieš tai namuose kruopščiai išstudijavome, ne kartą pervertėme jų nuotraukų galerijas. Ieškojome vietų, kurios būtų įdomios fotografuoti. Jei atvirai, keliaudami mes verčiau valgysime paprasčiau, bet apsistosime geresniame viešbutyje“, – sako menininkai. Vienas iš jų tikslų Balyje buvo viešbutis su bekraščiu baseinu, jau tapusiu šios salos vizitine kortele.
Idėjos gimsta dirbant
Fotografų nedomina tos pramogos, kurios paprastai rūpi turistams. Eglė ir Ainas nei maudosi, nei deginasi, nei plaukioja banglentėmis. „Nevažiuojame tais maršrutais, kuriais keliauja turistai. Gal todėl lietuvių nesutikome? – spėlioja jie. – Turėjome vienintelį tikslą – padaryti gerų kadrų ir įgyvendinti tai, ką suplanavome namuose.“
Kiek trunka viena fotosesija? Anot Aino, labai įvairiai. Jei reikia sureguliuoti šviesas, užtrunka ilgiau, nei dirbant natūralioje šviesoje. Be to, kaip apetitas atsiranda valgant, taip ir jų idėjos gimsta dirbant kartu. Jei nori būti kadre abu, prašo vietinių pagalbos arba kelia į dangų droną.
Kaip personalas reaguoja į turistus, kurie dar saulei netekėjus lipa į viešbučio baseiną su visais drabužiais ir fotografuojasi? Eglė juokiasi, kad vietiniai – labai diskretiški žmonės. Jie nekiša nosies, kur nereikia. „Pasiteiravome, ar galima lipti į baseiną su drabužiais, ir mums leido. Viskas. Tie, kurie buvo draugiški mums, gavo gražių nuotraukų dovanų. Galės įsidėti į savo tinklalapius“, – aiškina fotografai ir priduria, kad šventyklose fotosesijų nedarė – gerbė vietinių privatumą ir nenorėjo būti neteisingai suprasti.
Tenka pavogti kadrą
Paklausti apie pačią nesėkmingiausią fotokelionę, mini Egiptą. „Ten buvo siaubinga. Reikėjo vogti kadrus. Prieš einant į lankytinus objektus, man dažnai tekdavo nusiimti papuošalus, nes saugumo darbuotojai galvojo, kad darome kam nors reklamą. Nepavyko jų įtikinti, kad fotografuojame sau. Galiausiai sutarėme su vietiniu gidu: jis slapčia pranešdavo pro apsaugą mūsų aksesuarus, mes už kampo greitai pasipuošdavome, nusifotografuodavome ir toliau vaikščiodavome kaip paprasti turistai“, – ne itin maloniais įspūdžiais iš užpernykštės kelionės dalijasi Eglė.
Kai lankėsi Graikijos Akropolyje, irgi susidūrė su problemomis. Prieš fotografuodamiesi jie pasiteiravo apsaugos, ar gali naudoti profesionalią techniką ir tam tikrus drabužius. Leidimai buvo duoti, bet pradėjus darbą apsaugos darbuotojams nepatiko jų kūno kalba. Leido fotografuotis tik kaip įprastiems turistams. „Nedarėme nieko vulgariai ar nepadoriai“, – tikina abu ir pabrėžia, kad trikdžių dažniausiai pasitaiko musulmoniškose šalyse.
Paklaustas, ką reiškia pavogti kadrą, Ainas aiškina, kad Egipte dažnai tekdavo ištrinti tam tikrus kadrus. „Mes taip ir darėme, bet grįžę į viešbutį juos atkurdavome“, – juokiasi profesionalas, užsiimantis vestuvių ir kitų renginių fotosesijomis. „Žmonės dažnai domisi mūsų fotokelionėmis ir klausia, ar nesuorganizuotume panašios ir jiems. Sutinkame, bet kol kas tokio drąsuolio dar neatsirado“, – juokiasi fotografai.
Planuose – Provansas
Ar Eglės ir Aino fotokeliones galima vadinti poilsinėmis? Pora susižvalgo ir sako, kad paprastai pailsi tik sugrįžę į namus. „Keliamės su saule, dvi tris valandas fotografuojame. Paskui pusryčiai ir laisvas laikas, dar – naujų vietų paieška. Vakare – vėl fotosesija: gaudome gerą šviesą, fotografuojame ir einame miegoti. Iš ryto vėl viską kartojame nuo pradžių, tik jau kitoje vietoje“, – dalijasi fotokelionių rutina pašnekovai.
Ar turi kokį nors tradicinį ritualą, be kurio neišvyksta iš jokios šalies? „Monetos į jūrą nemetame, bet kaupiame vaizdo medžiagą, iš kurios vėliau kuriame fotoknygas – kad senatvėje turėtume ką pavartyti, – atskleidžia savo ilgalaikį tikslą. – Mūsų suvenyrai – tai mūsų fotoalbumai. Jie visi vienodo formato, kad atrodytų tarsi tęstinis mūsų gyvenimo projektas.“
Artimiausiuose fotografų planuose – pavasarį vykti į Prancūziją, į Provansą, ir pažaisti romantiškojo prancūzų kaimo tema.
Nepaisant intensyvios dienotvarkės, o kartais ir netikėtų trikdžių, kiekviena kelionė Eglei ir Ainui suteikia ne tik naujų kadrų, bet ir prisiminimų, kurie išlieka ilgam. „Šios kelionės nėra poilsinės tradicine prasme, tačiau jos leidžia mums gyventi taip, kaip mums norisi, – kurti ir fiksuoti akimirkas, kurios vėliau džiugins ne tik mus pačius, bet ir visus, kurie matys mūsų fotokelionių akimirkas“, – viliasi fotomenininkai.
Naujausi komentarai