Filmo „Animus Animalis“ stebuklai: riba tarp gyvenimo ir mirties išnyksta

Nuo rugsėjo 13 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys debiutinis režisierės Aistės Žegulytės ilgametražis dokumentinis filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Tai filmas, kuriame taksidermistų, medžiotojų, elnių augintojų, zoologijos muziejaus darbuotojų, ūkininkų aplinkos vaizdais nagrinėjamas archajiškas žmogaus ir gyvūno santykis, kur riba tarp mirties ir gyvenimo išnyksta.

Filmo premjera įvyko viename seniausių dokumentinių filmų festivalių – „DOK Leipzig“ „Next Masters“ konkursinėje programoje. Vėliau filmas keliavo po daugybę kitų filmų festivalių, tokių kaip Salonikų dokumentinis kino festivalis Graikijoje, „Docaviv“ Izraelyje, „Hot Docs“ Kanadoje, „CPH: DOX“ Danijoje, Tarptautinis Briuselio kino festivalis Belgijoje, kur pelnė pagrindinį Režisierių savaitės prizą, ir daugybę kt.

Lietuvoje šio filmo premjera įvyko „Kino pavasaryje“, kur jis apdovanotas specialiu „Cineuropa“ prizu. Lietuvių kino kritikai „Animus Animalis“ įvardijo kaip vieną įdomiausių metų filmų. Susitikome su filmo komanda: režisiere A. Žegulyte (A. Ž.), prodiusere Giedre Burokaite (G. B.), operatoriumi Vytautu Katkumi (V. K.) ir montažo režisieriumi Miku Žukausku (M. Ž.), norėdami daugiau sužinoti apie ilgą ir keisčiausių istorijų, sudėtingų apmąstymų, o galiausiai ir stebuklų kupiną šio filmo kūrimo procesą.

Filmas buvo kuriamas netgi šešerius metus. Kodėl taip ilgai?

A. Ž.: Praėjo šešeri metai nuo pirmo susitikimo su taksidermistais, o paties kūrimo – scenarijaus rašymo, filmavimo, montažo – penkeri. Kodėl taip ilgai? Nes tai dokumentika ir reikia mokėti laukti.

M. Ž.: Manau, kad dėl to, jog tai debiutinis filmas. Leidome sau daug eksperimentuoti, ieškoti.

Kaip atsirasdavo skirtingi herojai, kuriuos matome filme?

A. Ž.: Man atrodo, visi herojai įėjo į istoriją labai organiškai. Neieškojau jų specialiai. Kai montuodavome, matydavome, kas galėtų padėti papasakoti istoriją, išartikuliuoti mintis. Taip šalia taksidermistų atsirado medžiotojai, po to pradėjo trūkti gyvų gyvūnų – taip atsirado Ričardas, kuris augina elnius.

M. Ž.: Iš pradžių filmas buvo sumanytas kaip personažinė naratyvinė dokumentika, kur tiesiog stebi herojų gyvenimą. Bandėme forsuoti medžiagą ir kurti personažų linijas, kurį laiką prasikankinome, tačiau gana greitai supratome, kad tai nebus naratyvinis pasakojimas, tuomet reikėjo sugalvoti, kaip toliau kurti filmą.

A. Ž.: Man tai – filosofinis esė. Džiaugiuosi, kad tiek prasikankinom. Personažinė dokumentika – ne mano žanras. Man atrodo, kad tavyje yra užkoduotas jausmas, ir taip prieini prie to, ką iš pradžių norėjai sukurti.

Briuselio kino festivalyje gavote apdovanojimą iš legendinės prancūzų operatorės Agnès Godard rankų. Ką ji sakė apie filmą?

A. Ž.: Labai smagu, kad ji perskaitė ir išgyveno mūsų filmą, nes ji yra kino kalbos ekspertė, kūrėja, labai stipri kino moteris. Vytas turėtų labai džiaugtis, nes ji jam perdavė linkėjimus ir sakė, kad jis labai gerai atliko savo darbą.

V. K.: Labai džiaugiuosi.

Debiutantams ypač svarbu būti įvertintiems.

M. Ž.: Sakė, dukrai rodys mūsų filmą.

Ką išmokote, supratote, patyrėte keliaudami su filmu po kino festivalius?

A. Ž.: Supratau, kad tikrai verta kankintis ir tiek ilgai kurti filmą (juokiasi su liūdna šypsena). Verta atsiduoti tam. Galima daryti paprasčiau, bet reikia daryti viską nuoširdžiai ir iki galo – tik tada tai pasieks žiūrovo širdį.

G. B.: Turi skirti tam laiko. Kai matai gerą filmą, jaučiasi, kad į jį įdėta ir laiko, ir pastangų. Išvažiuoji į gerus festivalius su stipriomis programomis ir matai, kad tikrai daug gerų filmų, nėra kada chaltūrinti.

A. Ž.: Buvo labai faina, kad Leipcige buvome visa komanda.

G. Gražio, R. Daskevičiaus / „Kino pavasario“ nuotr.

V. K.: Taip. Pažiūrėjau labai daug dokumentinių filmų (visi juokiasi). Kai važiavau į festivalį, tikrai negalvojau, kad tiek pažiūrėsiu, bet tada, kai pradėjau, pamačiau, kokie jie įdomūs, smarkiai mane užkabino. Filmavimo metu Aistės dėka atradau dokumentinį kiną, bet neturėjau progos pažiūrėti tiek daug vienu prisėdimu, buvau susikoncentravęs į šį filmą. Manau, dar tikrai filmuosiu dokumentinį kiną, jei bus galimybių.

Kaip jaučiatės dėl to, kad šiemet nebus „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų? Kino ekspertai, tarp kurių kino kritikė Živilė Pipinytė ir „Kino pavasario“ programos sudarytoja, kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė, jūsų filmą įvardijo kaip vieną įdomiausių.

G. B.: Žinoma, liūdna, kad nebus. Debiutantams ypač svarbu būti įvertintiems. Jei kitais metais bus sujungti apdovanojimai, bus jau kitų filmų, tad ir didesnė konkurencija. Kas man, kaip prodiuserei, aktualiausia – jau bus praėjusi premjera. Apdovanojimas paskatintų žmones ateiti į kiną. Mes pradėsime rodyti filmą Lietuvos kino teatruose rugsėjį.

Emociškai labai didelė dovana, kai Lietuvoje gerai priima filmą.

Pagal šiuos apdovanojimus dažnai planuoji laiką, kada filmas pasiekia kino teatrus. Mes planavome būtent rudenį, ne pavasarį, kad būtų po „Gervių“. Manau, Vytautas vertas operatorių apdovanojimo „Ąžuolo“, kol kas neaišku, kada įvyks ir šie apdovanojimai (berengiant šį interviu paskelbtas „Ąžuolo“ nominantų sąrašas, tarp kurių yra V. Katkus – aut. past.). Kino kūrėjams nereikia pompastikos, reikia įvertinimo. Smagu, kad LRT ir kino kritikai inicijavo pasisakymus viešojoje erdvėje. Šiemet išėjo daug gerų filmų, pvz., Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ar Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, kurie kitais metais irgi gali likti apdovanojimų paribiuose.

V. K.: Man nėra taip skaudu. Gaila, kad nebus, bet būtent dėl to, kad neaišku, kas ten tiksliai vyksta, – apdovanojimai tiesiog dingo. Jei šiemet nėra, kas atsitiks, kad būtų kitais metais? Kažkas juk turi organizuoti juos. Mūsų filmas jau apkeliavo daugybę festivalių pasaulyje, viskas dėl jo yra gerai. Apdovanojimas padėtų ir būtų jėga, bet...

M. Ž.: Labai didelis apdovanojimas jau buvo ne niūri nuotaika po nacionalinės premjeros. Paprastai būna toks popremjerinis parūkymas, kur visi stovi prie „Vingio“ ir vengia akių kontakto. „Kaip filmas? Man dar reik pagalvoti...“ Mūsų premjera „Kino pavasaryje“ vyko tą patį vakarą su lietuviškų trumpametražių filmų premjera, buvo bendras balius ir buvo gera – viltinga nuotaika ir visi iš tikrųjų šventė, džiaugėsi. Šių metų festivalyje buvo ir daugiau lietuviškų premjerų, visi filmai labai skirtingi, bet bent į filmus panašūs, anksčiau lietuvių audiovizualiniai kūriniai net nepasiekdavo filmo termino...

A. Ž.: Emociškai labai didelė dovana, kai Lietuvoje gerai priima filmą.

Aiste, rašėte scenarijų su scenaristu Titu Lauciumi. Lietuvoje rašyti scenarijų dokumentiniam filmui nėra labai įprasta. Kiek filmo buvo sukurta pagal parašytą scenarijų, kiek montuojant?

A. Ž.: Tuomet gyvenau Lenkijoje, jie dokumentiniame kine labai struktūriškai rašo scenarijus. Aš buvau labai užsikrėtusi ta idėja, kad ir mums reikia rašyti scenarijų ir, kad tai labai padės. Tačiau viskas, ką mes parašydavome, filmuojant įvykdavo priešingai. Sugalvodavome, o dokumentika pateikdavo visai kitus įvykius. Bet tai gerai, nes dėl scenarijaus tu leidiesi į patį ieškojimą. Taip pat esi priverstas nuo pat pradžių galvoti apie filmo dramaturgiją.

M. Ž.: Po to montažu pradėjome rašyti scenarijų, nes jausdavome, ko trūksta, ir komanda tai nufilmuodavo. Kai mums buvo montažo krizė, mes su Aiste dvi savaites sėdėjome kavinėje ir montavome ant popieriaus.

A. Ž.: Kavinėje „Laiko ratas“.

M. Ž.: Pasakėme sau, kad kol nesumontuosime ant popieriaus, tol negrįšime į montažinę. Paišėme visokias schemas. Neseniai vieną atradau, pradžioje nesupratau, kas čia per brėžinys. Po to žiūriu parašyta: „Montažo planas“. Su rodyklėmis. Filme to nesijaučia. Kai buvo krizė, prisiminiau, ko mokė akademijoje, prisiminiau Juozo Javaičio paskaitas, veiksminę analizę, kaip dėliojasi įvykiai, kaip jie vienas kitą keičia, kaip vyksta lūžis. Tai rusų mokykla. Kai jis mus mokė, sakė: „Dabar pamirškit šitą, bet kai bus krizė – prisiminkit.“ Džiugu, kad filme struktūros nesimato. Pavyko ir kvėpavimą sukurti.

G. Gražio, R. Daskevičiaus / „Kino pavasario“ nuotr.

G. B.: Jaučiasi, kad filmas kurtas ilgai – jis išieškotas, atrastos temos.

M. Ž.: Manau, mes su Aiste esame geras duetas. Aš toks konstruktyvistas – žiūriu į montažą kaip į pastatą, kaip į architektūrą, kad būtų pamatai ir t.t. Aistė savyje turi daugiau abstrakcijos, jausmo. Architektūra su vynuoginiu stogu...

Ar tai politiškas filmas? Ar menas, jūsų nuomone, turi būti politiškas?

A. Ž.: Man buvo svarbiausia nesimėgauti pačiu mirties aktu. Todėl filme nėra kadre mirštančio gyvūno.

M. Ž.: Mes nesistengėme patekti į kažkokias tendencijas, nemąstėme apie jokias teorijas, nenorėjome būti aktualūs. Buvo labai keista Vokietijoje „DOK Leipzig“ per Q&A, po seanso kilo daug klausimų apie vegetarizmą: ar mes vegetarai ir ką mes apie tai galvojame.

G. B.: Mūsų intencija nebuvo ką nors teigti.

Naratyvas neatsiejamas nuo vizualumo.

A. Ž.: Pasakojome savo istoriją apie žmones ir žvėris.

M. Ž.: Kai bandėme kažką tokio montuoti, politikuoti, tai filme atrodė kaip svetimkūnis. Filmas pats išspjovė tuos kadrus.

V. K.: Siekėme, kad kiekvienas su skirtingomis pažiūromis galėtų įžvelgti kažką artimo ir svarbaus sau.

G. B.: Kiekvienas skirtingai pamato, nepriklausomai nuo pažiūrų.

A. Ž.: Man atrodo, filmas paliečia žmogaus sielą, tai ir yra kinas.

M. Ž.: Šis filmas vienas švelniausiai paliečiančių šią temą. Mes pažiūrėjome Ulricho Seidlio „Safarį“, kur sąmoningai provokuojama. Man tai svetima.

A. Ž.: Man irgi, nors aš labai mėgstu šį režisierių.

M. Ž.: Iškart sutarėme, kad taip nemontuosime.

Filme matyti daug tradicijos. Ar tradicija jums buvo svarbi?

A. Ž.: Archaika yra dalis žmogaus ir gyvūno santykio. Iš ten ateina tai, kaip žiūrime į dabartį.

Aiste, atėjai iš fotografijos, kiek tau filme buvo svarbus vizualumas? Kaip bendradarbiavote su Vytautu?

A. Ž.: Naratyvas neatsiejamas nuo vizualumo. Mes su Vytu labai daug diskutavome, kaip sukurti žvėries žvilgsnį į žiūrovą ir žiūrovo žvilgsnį į žvėrį, kad žiūrovas pajustų savo kaip šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį į gyvūną. Montaže su Miku mums buvo labai svarbu kurti metaforas ir simbolius ir iš jų sudėlioti pasakojimą. Labai daug ieškojome.

M. Ž.: Kai atrasdavome, kad kas nors tinka filmui, tai jau nesustabdysi...

A. Ž.: Kai kuri, nemąstai, ar kadras yra vizualus, tiesiog kuri kino kalbą, reikalingą filmui.

V. K.: Su kiekviena scena reikėjo pasiekti skirtingą rezultatą iš operatorinės pusės, tačiau galvojame, kaip išlaikyti vientisumą. Iš pradžių daug laiko skyrėme galvojimui, kaip ir su kuo viską filmuoti, kokią technikos bazę pasidaryti, tačiau pradėjus filmuoti viskas iškart pasikeitė, bet ne specialiai, o iš jausmo ir smalsumo. Daug filmuoji, atsibosta filmuoti vienaip – tuomet filmuoji kitaip.

A. Ž.: Filmo vizualumas yra Vyto akys, kaip jis pamatė. Vytas turėjo kantrybės ieškoti ir galvoti. Ačiū, Vytai...

M. Ž.: Tam ir reikia laiko, kad galėtum ieškoti ir galvoti. Viena svarbiausių scenų, kurios dabar negaliu išduoti, atsirado žaidžiant su medžiaga ir montažo programa.

V. K.: Pabaigos scena irgi atsirado iš žaidimo...

A. Ž.: Žaidimą reikėtų įvardyti kaip laisvę fantazuoti.

V. K.: Ant bajerio pradžioj sugalvoji...

M. Ž.: Pradėjau dabar vėl daug kino žiūrėti, nes kurį laiką buvau nustojęs. Jauti, kuris filmas sukurtas laisvėje, žaidime ir polėkyje, nors ir daug pastangų įdėta. Mūsų kūrybiniame procese buvo daug kančios, bet ir daug polėkio. Į premjerą „Kino pavasaryje“ buvo atėjusios trys kino kritikės Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Izolda Keidošiūtė. Jos sakė, kad matosi, jog daug darbo įdėta, bet filmas sukurtas su lengvumu. Nors ir rankos lūžo, ir kompas degė...

A. Ž.: Kompo ekranas tikrai buvo išsilydęs. Mes montavome palėpėje, Mac`as, jei prastai aušinamas, turi savybę lydytis. Mes palikome renderint kažką ir grįžtame – išsilydęs...

O ranka?..

V. K.: Važiavome autobusiuku filmuoti elnio.

A. Ž.: Ten briedė albinosė, sumedžiota 1948 m. Itin retas eksponatas.

V. K.: Viskas atrodė žiauriai įdomu ir juokinga, tas briedis mašinoje... Ilgai reikėjo važiuoti – iš Šakių į Kauną, o aš visą laiką buvau autobusiuko bagažinėje su briedžiu. Vairuotojas atrodė šiek tiek pagiringas... Aš gale stovėjau, filmavau tokį bendrą planą, ir jis pradėjo staiga stabdyti...

A. Ž.: Įvažiavome į Kauną, jis tikriausiai pamiršo, kad ir briedį, ir Vytą veža... Mes su garsistu iš paskos važiavome, ir jie taip staigiai stabdė, kad mes vos neatsitrenkėme. Tada aš skambinu Vytui, ar viskas gerai. Vytas neatsiliepia.

G. Gražio, R. Daskevičiaus / „Kino pavasario“ nuotr.

V. K.: Aš atsikėliau, toliau filmuoju ir žiūriu – Aistė skambina, išsitraukiu telefoną, o jis sudužęs, skamba, bet juodas ekranas. Po kažkiek laiko sustojome prie muziejaus ir Aistė sako: „Ko tu neatsiliepi?“ (juokiasi). Buvau apgalvojęs, kaip reikia kristi, ten brangus eksponatas, jei būčiau sugadinęs, filmavimas būtų buvęs baigtas.

A. Ž.: Dar filmavome grybą. Tai darėme metus...

V. K.: Pradžioje filmavome vienoje vietoje pusę metų. Filmavome, filmavome, Simonas Glinskis padėjo su specialiu slider`iu, kurį programuoji. Tai arba tas slider`is užlūžta, arba fotoaparatas išsijungia, arba langas užrasoja, arba pelė nesupūva ir neužauga pelėsis. Reikėjo, kad visi komponentai veiktų, specialiai grybui išnuomojome kambariuką.

A. Ž.: Naktimis stebėdavome, kaip jis auga, ir išgyvendavome daug dramų. Vis kokia lempa užkrisdavo, tai musytės užpuldavo.

V. K.: Bet galiausiai su tomis nelaimėmis susigyveni ir nieko čia blogo. Nuvažiuoji dviračiu naktį, pakeli tą lempą... Tai darbo dalis.

A. Ž.: Kai mes jį užauginome, Vytas sako: „Kažkaip dabar liūdna, kai nieko nebeauginame“.

Supratau, kad reikia pasitikėti žmonėmis.

M. Ž.: Dar buvo istorija, kai Igoris Molotkovas pabėgo su kalašnikovu. Mes montavome „Audėjuje“, kuris yra netoli Pelesos gatvės, kur jį pagavo galiausiai. Tada buvo apie 200 policijos automobilių iškviesta. Mes montavome ir jau norėjome išeiti, bet apsaugininkas mūsų neišleido iš „Audėjo“, nes per radiją girdėjo, kad jis kažkur netoli. Tada mums leido rūkyti visame pastate, kad tik niekur neitume. Mes su Aiste sėdėjome tūlike ir žiūrėjome pro langą, visas Vilnius pilnas policijos automobilių su sirenomis, sraigtasparniai skraido...

Aiste, radau tavo citatą: „Kūryba padeda rasti kažką labai svarbaus, kas yra tikra ir nesunaikinama. Nevadinčiau to tiesa, nes tai gyviau už tiesą.“ Kodėl?

A. Ž.: Šitas filmas yra apie tai. Man visa dokumentika yra apie tikrovę, ne tik dokumentika, visas menas yra apie tai, ne apie kažkokią vieną tiesą, o apie tikrumą, kuris dėl to ir sujaudina, paliečia. To tikrumo ieškojimas ir buvo mūsų tikslas.

Ir filme, ir jūsų istorijose daug humoro ir netgi grotesko. Ar specialiai?

V. K.: Iš mano pusės labai specialiai (juokiasi)....

A. Ž.: Man atrodo, tu esi priverstas taip žiūrėti. Kai mes pirmą kartą nuvažiavome susitikti su taksidermistais, mes jau matėme per tokią prizmę, nes kitaip ir nesižiūri...

V. K.: Arba labai rimtai filmuoji, arba ieškai absurdiškumo. Jis labai padeda tokioms rimtoms temoms, tada būna atsvara.

A. Ž..: Manau, tai gelbėjo nuo banalumo, teisuoliškos pozicijos.

Ką kiekvienas supratote apie žmones, žvėris ir daiktus bei galiausiai save per filmavimą?

A. Ž.: Supratau, kad reikia pasitikėti žmonėmis. Iš nuoširdaus santykio ir gimsta filmai.

G. B.: Aš kaip debiutuojanti prodiuserė supratau, kad nebūtina visada spausti komandos. Džiaugiuosi, kad turėjome laiko kurti filmą. Aš bandydavau sugalvoti deadline`us ir rėmus, kurie buvo svarbūs dėl finansavimo, bet galiausiai džiaugiuosi, kad viskas užtruko trejais metais ilgiau, nei planavome. Kartais gerai nereikalauti produkto greitai, tada rezultatas daug geresnis.

A. Ž.: Aš džiaugiuosi stebuklais, kuriuos atradome tiek su Vytu filmavimo aikštelėje, tiek su Miku montaže. Labai geras jausmas, kai ką nors atrandi. Visi tie metai buvo didelė dokumentinio kino kūrimo ir kino kalbos paieškų patirtis. Nors buvo momentų, kad, atrodė, nesukursime filmo, bet tuomet kas nors vis įvykdavo ir kurdavome toliau.

M. Ž.: Ir ne debiutantai kuria filmus ilgą laiką. Ir dviračiais važiuoja aštuonerius metus, ir drabužius krausto Londone ilgus metus, ir paukščius medyje filmuoja...

V. K.: Žmonės, žvėrys ir daiktai reikalauja tokių pat pastangų, kad juos nufilmuotum. Pradžioje atrodė, kad su gyvūnais ar daiktais bus vienaip, su žmonėmis – kitaip. Tačiau kiekvienam iš jų turi skirti daug laiko ir negalvoti, kad jis yra kitoks. Buvo labai daug stebuklų ir mėgavimosi tais stebuklais.

A. Ž.: Taip! Visiškai sutinku su Vytu. Stebuklai įvyksta tada, kai visiškai nesitiki.

V. K.: Dar yra plonybė, kad nepagalvotum, jog tas stebuklas yra nesąmonė...

A. Ž.: Išmokome nebijoti daryti nesąmones.

M. Ž.: Buvau dabar kaime ir pagalvojau, kad kaime aš daugiau suprantu apie žmones, žvėris ir daiktus. Yra riba, kurios negali peržengti kinas. Filmas yra kultūrinis konstruktas – ženklų formulė. Iš linksmų istorijų buvo viena, kuri man buvo tikrai įspūdinga. Aš montavau filmą naktį kaime, vienkiemyje, ilgai montavau vieną stirną, žaidžiau su tais kadrais ilgai ilgai. Tada išėjau į verandą parūkyti, paryčiai, švinta. Matau, kokie trys metrai nuo manęs tikra stirna, atėjusi į kiemą...



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių