"Dabar poezijos tiesiog juokingai mažai rašau", – prisipažįsta poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė. Ir tikina, kad kuo toliau gyveni, tuo sunkiau rašyti eiles.

Esą, bėgant metams, mažėja atvirumo, pažeidžiamumo, reikalingų gimti poezijai. Ir daugėja patirties, būtinos dramaturgijai. D.Čepauskaitės poezija, dramaturginė ir aktorinė kūryba yra įvertinta solidžiais laurais. Per beveik dvidešimt metų Kauno kameriniame teatre ji sukūrė daugybę ryškių ir atpažįstamų vaidmenų, tačiau jau kelerius metus jos beveik visiškai nematome teatro scenoje. Su rampos šviesa ji atsisveikino gimus dukrai. Ir nors keturmetė Ievutė – tokio amžiaus, kai galėtų išleisti mamą į teatrą, D.Čepauskaitė neskuba sugrįžti. Kodėl – tarsi pati savęs klausia ir vienareikšmio atsakymo neranda menininkė.

– Kiek laiko, gimus dukrai, galite skirti kūrybai?

– Dabar, kai Ievutė paūgėjo ir eina į darželį, galiu dirbti visą darbo dieną, o pirmuosius trejus metus dirbau naktimis. Tiesa, man patinka dirbti naktį, tik dieną paskui nelabai lieka jėgų…

– Šiemet išleista jūsų kūrybos rinktinė "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlės serijoje pasirodė po šešerių metų pertraukos. Kūrybinė pauzė buvo susijusi su dukters gimimu?

– Visos mano knygos pasirodo mistiniais šešerių metų intervalais. Gana dideli tie tarpai – kiti poetai knygas leidžia dažniau, bet man kitaip neišeina. Be to, tai nėra knyga, kurią parašiau dabar, tai – rinktinė, kurioje sudėta ir tai, kas spausdinta trijose mano eilėraščių knygose. Naujų tekstų – labai nedidelė dalis. Dabar poezijos tiesiog juokingai mažai rašau. Dažniausiai – scenarijus, pjeses, įvairias adaptacijas.

– Beje, "Poezijos pavasario" laureatės titulas per 45 metus vos septynioms moterims atiteko. Jaučiate, kad moterims reikia atiduoti kone dvigubai daugiau jėgų nei vyrams, norint likti kūryboje?

– Nori nenori moteriai tenka didžioji buities darbų dalis – vyras šiuo požiūriu yra laisvesnis. Buitis užmuša dalį energijos ir kūrybinio imlumo. Gal ir yra moterų, kurios gali rašyti maišydamos puodą, bet aš taip negaliu – turiu nuo to pabėgti. O pabėgti nuo buities galiu labai retai. Ir tai turi įtakos kūrybai. Sigitas Parulskis kažkada juokėsi, kad moteris poetė ir moteris motina yra nesuderinama. Ir iš dalies jis yra teisus. Jei tau skirtą energijos kiekį išnaudoji indams plauti ar dulkėms šluostyti, tai jos mažiau kitiems dalykams lieka. Su buitimi kūryba kažkur nustumiama. Dėl to ir kuriančių moterų mažiau.

– Jūsų eilėse nemažai kasdienybės detalių. Esate atidi kasdienybės stebėtoja?

– Labai sunku analizuoti savo poeziją, paaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip matai reiškinį ar situaciją. Man poezija niekada nebuvo darbas – niekada nesikėliau tam tikrą valandą rytą ir nesėdau už stalo tam, kad parašyčiau eilėraštį. Tiesiog aš gyvenau ir man norėjosi kalbėti poetine kalba. Dabar jau nelabai turiu, ką pasakyti eilėraščiais, todėl jų beveik nerašau. Man atrodo, kad jei gali nerašyti, nerašyk. Rašiau, nes negalėjau nerašyti. Dabar rašau kitus dalykus.

– Kas gali tapti impulsu eilėraščiui?

– Bet kas – atsitiktinė frazė, ne vietoje padėtas daiktas. Tačiau, kad tuos impulsus pajustum, turi būti atviras, turi gyventi be odos – nuogas, pažeidžiamas. Nervas turi būti paviršiuje, kad tave kažkas nuolat sužeistų. Jei būsi atsiribojęs, viskas eis ir praeis, net nepastebėsi. O atvirumo, metams bėgant, mažėja, jautrioji akis užsineša dulkėmis – ji nebėra nei tokia šviežia, nei tokia imli. Kai buvau dar labai jauna, gal 20-ies, Donaldas Kajokas mane perspėjo: poezija natūraliai rašosi tik iki 35-erių. Tada pagalvojau: ką jis čia šneka! Dabar suprantu, kad jis buvo teisus. Poezijai reikia polėkio, įkvėpimo, kas su metais gęsta. Jaunas žmogus yra imlesnis, atviresnis, pagavesnis bet kam. Paskui prasideda proza (juokiasi).

– Kokia pjesė dabar yra ant jūsų darbo stalo?

– Kol kas tik galvoje sukasi idėjos, prie popieriaus dar nepriėjau. Turbūt visi kūrėjai išgyvena tuščio popieriaus lapo baimę. Kai reikia pradėti – stumi, atidėlioji. Paskui, kai užpildai bent pirmąjį puslapį, įsivažiuoji – pajunti azartą.

Kauno valstybiniame lėlių teatre rudenį turėtų pasirodyti neseniai sukurta mano pjesė, kurioje panaudojau Gintaro Beresnevičiaus personažus – kaukučius. Tai pjesė apie šeimą, kurioje viskas pateikiama vaikams suprantama kalba.

– Pjeses vaikams rašėte ir anksčiau. Ar vaiko gimimas iš esmės pakeitė jūsų kūrybą?

– Vaikas padeda kitomis akimis pažvelgti į pasaulį. Dabar toks amžiaus tarpsnis, kai tenka dukrai daug ką paaiškinti. Pasirodo, ne taip paprasta vaikui suprantama kalba paaiškinti mums, suaugusiesiems, atrodo visiškai suprantamų dalykų esmę. Mokausi viską įvardyti iš naujo ir daug ką pati atrandu naujai. Tai padeda kūrybai, kaip ir bet kuri nauja patirtis.

– Konkrečias situacijas pjesėms imate iš gyvenimo?

– Visi rašytojai yra vagys – jie vagia draugų, pažįstamų gyvenimo detales. Kažkas savo istoriją papasakoja tau, kitas intriguojančias išgirsti perpasakotas.

– Vadinasi, rašančiam žmogui pavojinga patikėti asmenines istorijas – žiūrėk, paskui visa tai perskaitysi knygoje ar pamatysi scenoje…

– Išgirstos istorijos niekada nepateiki nepakeistos. Ji būna taip suvirškinta ir perdirbta, kad tikrasis istorijos herojus jos neatpažintų. Bet tos išgirstos realių istorijos detalės, motyvai labai padeda rašant. Rašant pjeses, reikia nemažos gyvenimiškos patirties. Kas trukdo gimti poezijai, padeda dramaturgijai.

– Ateityje ir toliau tolsite nuo poezijos, artėsite prie dramos?

– Nežinau, neturiu tolimų kūrybinių planų. Eilėraščių šiuo metu nekuriu ne dėl to, kad taip nusprendžiau, bet dėl to, kad šiame etape tiesiog neturiu, ką pasakyti eilėmis.

– Poetė, dramaturgė, aktorė – skirtingos kūrybos sritys. Jos trukdo viena kitai ar atvirkščiai – papildo?

– Poezija su dramaturgija mažai susijusios, nors, kita vertus, poezijai viskas padeda – ir menkiausios detalės. O aktorystė su dramaturgija siejasi labai glaudžiai. Jei nebūčiau dirbusi teatro aktore, gal niekada nebūčiau ėmusis pjesių. Kai žinai teksto gyvenimo scenoje mechanizmą, aktoriaus darbą pažįsti ne iš žiūrovo kėdės, o savo kailiu, pjesę konstruoji kitaip. Manau, tuo mano pjesės ir skiriasi nuo grynakraujų literatų. Jų dramaturgija yra labiau skirta skaityti, o mano – labiau taikomoji.

Būna, gauni labai konkrečius užsakymus pjesei, kartais net prašoma sukurti tam tikrą skaičių personažų – tiek vyrų, tiek moterų. O kartais esi visiškai laisva kurti.

– Kauno kamerinio teatro scenoje jūsų beveik visiškai nebematome. Gal dabar, kai Ievutė ūgtelėjo, visu krūviu sugrįšite į teatrą?

– Nežinau, dabar aš nenoriu vaidinti, o kaip bus po penkerių ar dešimties metų – negaliu pasakyti. Visiškai nuo teatro nesu atsižegnojusi. Nėra taip paprasta pasakyti, kodėl nenoriu vaidinti. Kažkada buvo periodas, kai norėjosi aprėpti kuo daugiau, – viskas buvo labai įdomu. Dabar tokio tikslo nebeturiu. Su laiku pradedi matyti, kad visko neįveiksi ir turi atsirinkti, kas įdomiau. Anksčiau teatre turėjau labai didelį krūvį – vaidindavau po 20 spektaklių per mėnesį. Tuo pačiu metu pradėjo daugėti literatūrinės veiklos, man tai darėsi vis įdomiau. Pradėjau nebeišlaviruoti tarp šių skirtingų sričių, reikėjo kažko atsisakyti. Galų gale norėjosi laisvės.

Teatre esi suvaržytas, įkinkytas nuo ryto iki vakaro – ir dar visam sezonui. Net ir kūrybine prasme aktorius yra labai priklausomas nuo kitų žmonių. Ir tavo personažas yra daugybės žmonių produktas – dailininkų, apšvietėjų, jau nekalbant apie režisierių. O man norėjosi kurti vienai, kapstytis pačiai. Kai rašai, esi atsakingas už savo kūrybą nuo pradžios iki galo – gerai ar blogai parašei, tai yra tavo vienos atsakomybės laukas. Be to, kiekvieną vakarą iš teatro grįžti namo devintą dešimtą vakaro ir pasakyti vaikui tik "Labanakt" – tai buvo ne man.

– Vadinasi, išėjimas iš teatro buvo tiesiogiai susijęs su dukters gimimu?

– Apie tokį žingsnį galvojau ir anksčiau. Bet, jei ne Ievutė, nežinau, ar būčiau išdrįsusi tiems žmonėms, su kuriais dirbau daugelyje spektaklių, pasakyti: "Išeinu." Esu atsakingas žmogus, vien iš savo egoizmo, užgaidų negaliu sugriauti dvidešimties žmonių darbo, repertuaro. Tai būtų nesąžininga. O kai gimė Ievutė – tai jau buvo rimta priežastis.

– Ir visiškai nepasigendate teatro scenos?

– Kol kas – ne. Gal aš buvau labai pavargusi ir darbas teatre buvo tapęs beveik rutina. Visi teatro aktoriai labai myli savo darbą. Kai kurie šneka, kad jo nekenčia, nenori vaidinti, bet iš tiesų visi nori vaidinti ir džiaugiasi bet kuriuo vaidmeniu. Tik tokiu būdu šiame darbe gali gauti pasitenkinimą. O kai darbas teatre pradeda nebeteikti džiaugsmo, jis praranda prasmę.

– Esate gavusi ne vieną apdovanojimą ir už poeziją, ir už dramaturgiją, tarp jų – Auksinį scenos kryžių, "Fortūną", įsimintiniausio Kauno menininko laurus. Kuris jų brangiausias?

– Negalėčiau pasakyti. Kuriu ne dėl apdovanojimų. Iš kitos pusės, būna taip, kad beveik nepastebėtas darbas yra daug brangesnis. Kuo toliau, tuo skeptiškiau žiūriu į visokius apdovanojimus. Apdovanojimai yra loterija. Kartais tuos apdovanojimus už kūrybą atrodo net nekorektiška dalyti. Tarkim, "Poezijos pavasario" laureatas tikrai nebūtinai geriausias iš poetų. Čia daug lemia tais metais išleistų knygų pasjansas. Bet kūryba – tai ne sportas, kūrybinio rezultato nepamatuosi centimetrais, sekundėmis, kilogramais. Kuo toliau, tuo labiau nenoriu jokių apdovanojimų, jie mane net trikdo. Esu pakankamai išgirsta, pastebėta ir noriu tiesiog ramiai dirbti.

– Kultūriniame gyvenime kažkiek dalyvaujate – apsilankote parodose, koncertuose, knygų pristatymuose?

– Retai. Dabar ir prioritetai kiti. Pagalvoju, geriau jau su vaiku išeisiu pasivaikščioti. Tiesa, apsilankau ten, kur yra mano kolegų, draugų darbų. Įdomu, ką naujo parašė D.Kajokas arba Laura Sintija Černiauskaitė, ką sukūrė mane dominantys aktoriai. Oficialūs fasadiniai renginiai man kur kas mažiau įdomūs nei gyvas bendravimas. Dabar toks etapas, kai norisi būti nuošaly. Aš geriau pakalbėsiu su D.Kajoku arba Antanu A.Jonynu telefonu arba prie puodelio arbatos ir užpildysiu dvasingumo alkį, nei eisiu į kažkokį renginį. Turiu galimybę su jais tiesiogiai pabendrauti. Žmonės, kurie jos neturi, eina į renginius, knygų pristatymus.

– Esate sukūrusi šeimą su dailininku Antanu Obcarsku. Du menininkai po vienu stogu – tai privalumas ar ne?

– Menininkų šeimose kitokių nei įprastai problemų nematau. Problemos šeimose kyla nepriklausomai nuo jų narių veiklos pobūdžio. Be to, namuose, kai verdu pietus ar valau grindis, nesu jokia menininkė. Esu normali moteris, atliekanti savo pareigas – neplaunu grindų kitaip nei troleibuso vairuotoja. Kūryba nėra kupra ar kaukė, kuriai reikėtų tarnauti, net namuose palaikyti menininkės įvaizdį. Iš kitos pusės, man įdomu su menininku – atsiranda tam tikros pokalbių temos. Aš suprantu, ką jis nori pasakyti, jis supranta, ką aš noriu pasakyti. Mums yra apie ką pakalbėti. Su kitos profesijos žmogumi turbūt nebūtų tiek bendrų dialogų. O meninės ambicijos – jos apsišlifuoja. Kiekvienas surandame savo erdvę, per daugelį metų išmokstame netrukdyti vienas kitam. Padėti kūryboje ne visada gali – stengiesi bent jau netrukdyti.