„Colours of Bubbles“: didžiausią svajonę jau įgyvendinome!

– Praėję 2018-ieji „Colours of Bubbles“ buvo itin intensyvūs. Ką patys išskirtumėte kaip metų pasiekimą?

J.A.: Didžiausiu mūsų grupės muzikinės karjeros pasiekimu galima vadinti turą su orkestru. Tai buvo kiekvieno iš mūsų giliai paslėpta svajonė. Aš manau, kad kiekvienas muzikantas apie tai svajoja, nes tai reiškia, kad esi pripažintas kaip kūrėjas. Juk tavo idėja patiki žmonės, atstovaujantys visai kitai – klasikinei – scenai, ir ją įgyvendina su labai dideliu užsidegimu. Mūsų grupei tai labai svarbus dalykas. Turas Kinijoje taip pat yra svarbus įvykis. Po Europą esame pasivažinėję, bet nuskristi į Kiniją... Mes nė vienas prieš tai nesame ten buvę, tad turėjome gerą progą suderinti ekskursiją ir koncertus. Turas ir teambuildingas – viskas viename.

T.G.: Praėjusiais metais pasisekė užmegzti labai gerus ryšius ir su Estijos publika. Koncertavome renginyje „Rock in Haapsalu“, į kurį susirenka be galo daug žmonių, taip pat susipažinome su įtakingais Estijos muzikos pasaulio žmonėmis.

– Kinija – egzotiška ir tolima rinka Lietuvos muzikantams. Kas ten labiausiai patiko ar nustebino?

T.G.: Kinijoje daugiausia keliavome greitaisiais traukiniais. Viename jų priėjo žmogus ir sako: „Aš jus žinau.“ Tuomet paprašė nusifotografuoti ir papasakojo, kad važiuoja į mūsų koncertą – 700 km į kitą miestą. Tai labai nudžiugino ir nustebino. Jis norėjo pamatyti iš mažos Europos šalies atvažiavusią grupę, ir toks didelis atstumas jam buvo nė motais.

J.A.: Įsiminė ir finalinis turo koncertas festivalyje MTA. Jis vyko 200 km nuo Pekino, dykumoje, tad jau pati festivalio erdvė mums padarė įspūdį. Dar nesame groję dykumoje.

T.G.: O pats festivalis koks įspūdingas: „Burning man“ ir „Glastonbury“ kartu...

J.A.: Kad ir kaip būtų keista, iš tikrųjų žmonių tame festivalyje nebuvo labai daug, bet jis buvo labai kokybiškas – puikus servisas, geras garsas ir pan.

T.G.: Buvo ir smagių nutikimų. Vieno koncerto metu pastebėjau kampe stovintį klausytoją, kuris rankose turėjo tušinuką ir užrašų knygelę. Kadangi prieš koncertą turėjome organizatoriams nusiųsti visas savo dainas ir jų tekstus, išverstus į kinų kalbą, ir po to gavome atsakymą, kad vienos jų negalime groti, tai pirma mintis buvo, kad gal mus tikrina. Kai po koncerto tas žmogus priėjo, sužinojome, kad jis tiesiog... piešė. Kiekvieną mūsų nupiešė tiesiog koncerto metu.

– Šiais metais vėl dirbote su teatru. Vyko jau trečiasis spektaklio „Neišmoktos pamokos“ sezonas... Kiek teatras yra svarbus pačiai grupei?

J. A.: Paulius (Paulius Trijonis, vienas grupės narių – red. past.) dirba teatre, tad jis visada šalia. Mes dar 2012 m. sukūrėme muziką Šiaulių dramos teatre statytam spektakliui „Inertiškos dujos“ (rež. Tomas Jašinskas), o „Neišmoktos pamokos“, kaip ir minėjai, rodomos jau trečią sezoną. Iš tikrųjų labai įdomu dirbti visai kitoje scenoje, su aktoriais ir režisieriais. Kai kuri savo muziką, tai viskas plaukia iš tavęs ir tai yra tavo vizija, o spektaklyje turi derintis prie scenarijaus, aktorių, režisieriaus, nuotaikos...

T.G.: Muzika pradeda atlikti visai kitą funkciją. Spektaklyje „Neišmoktos pamokos“ skambanti muzika yra iš mūsų dainų, tik jos aranžuotos specialiai spektakliui ir skamba visai kitaip, nes paskirtis visai kitokia. Įprastai mes klausomės vienas kito, o spektaklyje pagrindinis dėmesys tenka aktoriui. Tu turi girdėti, kur jis yra ir kas dabar įvyks. Gal daugiau išmoko dinamikos, ką koncerte mes naudojame, bet ne taip intensyviai kaip spektaklio metu.

J.A.: Čia svarbi kiekviena detalė. Netgi kažkoks gitaros krepštelėjimas turi visai kitokį svorį. Susitelkiama į visai kitus dalykus ir žiūrime į garsą iš visai kitos perspektyvos. Mums šis projektas atrodo superinis. Manau, kad mes kiekvienas atradome kažką naujo, ir tai įkvepia. Aleksandro Špilevojaus pjesė yra emociškai stipri. Kiekvieną kartą viduje kažkas vyksta, nors groji jau gal dvidešimtą kartą, girdi tuos pačius žodžius, bet kaskart tai vėl ir vėl paliečia.

Julijus Aleksovas

– Sausį pabaigėte akustinį turą HOME, kuriame ant scenos lipo ir tavo, Tomai, bei Pauliaus tėčiai – legendinio „Jonio“ muzikantai. Kaip kilo ši idėja ir kaip jautėtės kartu lipdami į sceną?

T.G.: Anksčiau ar vėliau norėjosi kažką tokio padaryti. Tėvai visą gyvenimą grojo, mes irgi. Niekada nėra tekę groti ir to jausmo patirti kartu, tad tai buvo labai gera proga.

J.A.: Apšilimui (šypsosi). Būtų gerai, jei tai netaptų vienkartiniu dalyku. Labai retas gali tai padaryti. Manau, kad kai gali mėgautis didžiausiu gyvenime malonumu su savo artimaisiais, kai sutampa jūsų aistra / pomėgis, – tai labai didelis dalykas. Galbūt bus galima kažką panašaus nuveikti ateityje.

– Tai labai ypatinga patirtis. Tomai, o ką tėtis sakė, kai pasiūlei?

T.G.: Jam tai buvo labai įdomu – ir stengėsi, ruošėsi. Po to jis man parašė žinutę, kad jam buvo labai didelė garbė (šypsosi). Žinoma, man tai irgi labai daug reiškia.

– Galbūt visus apėmė didesnis jauduliukas nei įprastai? 

J. A.: Mane – taip, nors mano tėvo ir nebuvo scenoje (juokiasi)...

T.G.: Mačiau, kaip jie jaudinosi (juokiasi). Yra tas jaudulys prieš kiekvieną koncertą, atėjo tėvai, tada jie pradėjo jaudintis...

– Tu, Tomai, ir Paulius augote apsupti kantri muzikos, nes tėčiai groja būtent tokį stilių. Ar kantri stilius turėjo įtakos jūsų grupės muzikai?

T.G.: Kantri elementų pas mus nemažai – tiek iš gitarų, būgnų, tiek ir iš vokalo pusės. Kažkaip natūraliai tai ateina į „Colours of Bubbles“ muziką. Augome su ta muzika nuo pat gimimo ir  ji persidavė ir į mūsų kūrybą.

J.A.: Tikrai yra tų kantri motyvų dainose. Ir mes nuo to nebėgame. Mums tai patinka!

– Kas toliau? Ko laukti iš jūsų šiais metais?

J.A.: Mes konkretaus plano nesame paruošę. Šių metų pagrindinis tikslas yra įrašyti naują albumą, o jis padiktuos visus kitus tolesnius žingsnius. Turbūt bus klipas ar keli, koncertinis turas... Tada viskas išsirutulios savaime, kaip sniego gniūžtė.

T.G.: Galbūt šiais metais vėl keliausime į Kiniją. Kažkaip nesinori šito pamiršti, nes pavasarį turėtų pasirodyti mūsų plokštelė Kinijos rinkai.

– Tai dabar prasidės albumo kūrybinis procesas? Kada planuojate jį išleisti?

T.G.: Pagal dabartinį planą – dar šiais metais, rudenį.

J.A.: Jis bus kitoks, nes mes pirmą kartą dirbsime su žmogumi iš šalies – Domu Strupinsku. Domo kūryba mums patinka ir, manau, išeis tikrai gražus bendras darbas.

T.G.: Mūsų, kaip grupės, laukia labai įdomus procesas, nes dar nesame dirbę su prodiuseriu, viską patys vieni įrašydavome.

– Metų darbai nebuvo nepastebėti – M.A.M.A. apdovanojimuose jau antrą kartą laimėjote Metų roko grupės apdovanojimą...

J.A. Apdovanojimai mums nėra ypač svarbūs, bet visada yra malonu, kai tave pagiria. M.A.M.A. yra didžiausias Lietuvoje muzikos renginys, kuris vertina atlikėjus, o apdovanojimas reiškia, kad kažką gerai darei ir reikia judėti pirmyn.

– Esate viena iš nedaugelio Lietuvos grupių, kuri turi savo gerbėjų klubą...

T.G.: Taip, į jį susibūrė labai šaunūs ir šilti žmonės. Mes juos labai vertiname. Iš tikrųjų man labai gaila, kad šiais laikais šita labai graži tradicija burtis į klubus yra praktiškai išnykusi. Bet kai žmonės gali girdėti kiekvieną dainą kompiuteryje ar telefone...

J.A.: Arba betarpiškai parašyti savo mėgstamam atlikėjui per feisbuką: „Labas, kaip tu gyveni?“

T.G.: Kai nebereikia ieškoti užsienietiško žurnalo, kad sužinotum apie mėgstamą grupę, tai ši graži tradicija pranyko. 

– Manote, kad klubai išnyko dėl šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų? Ar yra kažkas daugiau?

J.A.: Kažkaip dabar tai apmirę. Gal tiesiog keičiasi laikai ir tai padiktavo labai greitas muzikos vartojimas.

T.G.: Dabar ir pačių muzikantų dėmesys labiau nukreiptas į kamerų objektyvus, viskas keliasi į interneto erdvę, o to organinio ryšio labai mažai. Vyksta technologijų raida, prie kurios turime prisitaikyti.

Tomas Grubliauskis

– Bet gal todėl tas dėmesys ir krypsta į objektyvus, nes koncertuose matote telefonų jūrą, o ne dainas kartu skanduojančius gerbėjus? Žiūrovai koncerte daugiau filmuoja ir fotografuoja, nei mėgaujasi muzika čia ir dabar. Per Jacko White'o koncertą Vilniuje telefonai buvo užrakinti specialiuose dėkluose būtent tam, kad išliktų ryšys tarp atlikėjo ir klausytojo.

J.A.: Manau, kad telefonų nenaudojimas turėtų pasidaryti trendu. Iš tiesų kone visi stebi koncertą per telefono ekraną. Kam tada eiti į koncertą, kai gali tą patį pamatyti jutube?

T.G.: Laimė, taip visada nebūna. Pavyzdžiui, per paskutinį „Home“ turo koncertą Kaune buvo susirinkę 200–300 žmonių. Kai žiūrovai paskęsta tamsoje, nuo scenos labai gerai matyti, kada žmogus žiūri į telefoną. Ten tokį mačiau tik vieną. Tada supratau, kad mūsų grbėjai vis dėlto klausosi muzikos...

 – Jūsų turas „Home“ buvo jaukūs akustiniai koncertai ir tai labiau įpareigoja klausyti nei pasirodymai arenose ar festivaliuose...

J.A.: Taip, tai buvo jaukus kamerinis koncertas. Darėme renginius tokiose erdvėse, kuriose išnyktų riba tarp klausytojo ir atlikėjo. Kaune buvo sudėtingiau, bet Palangoje klausytojai buvo vos per metrą nuo mūsų. Tada labai organiškai jauti žiūrovų nuotaikas. 

T.G.: Norėjome pasikalbėti su žmonėmis, kuriems įdomu, ką mes darome, tik kalba buvo neverbalinė, o muzikinė.

– Paskutinis ir naujausias jūsų nuotykis – koncertas Lenkijoje, 320 m po žeme. Koks jausmas?

J.A.: Koncertą suorganizavo kolegos iš Lenkijos. Susitarėme ir vasario pirmą savaitgalį grojome Zabže, anglies kasyklose, 320 m po žeme. Mes tokioje erdvėje grojome pirmą kartą. Pradžioje buvo kiek nejauku ir neramu, tačiau nusileidus nustebino tai, kad buvo gana erdvu, o salė buvo nedidelė, talpinanti apie 150 žmonių, tačiau profesionaliai pritaikyta koncertams. Viskas praėjo sklandžiai ir buvo tikrai labai įdomi patirtis (šypsosi).