Visi, kurie dabar masiškai traukia į kino centrus žiūrėti filmo „Redirected / Už Lietuvą!“, numano, ką pamatys ir išgirs. Dėl to jokių iliuzijų nekyla.

Lyg šaltas dušas

Nešvanki kriminalinė novelė „Matvaju“ (2005 m.) ir du „nuliniai“ filmai „Zero“ (2006 m.) bei „Zero 2“ (2010 m.) jau suformavo režisieriaus Emilio Vėlyvio įvaizdį ir statusą, kuris tokio kino gerbėjų vadinamas ne kitaip nei kultiniu.

Blogo berniuko įvaizdį režisierius vis pakursto skambiomis frazėmis apie meną („Kūryba turi būti revoliucinga. Turi šokiruoti, sukrėsti, ištampyti nervus, nukauti ir... atgaivinti“) arba apie savo naujausią darbą („Manau, kad filmas skaudins lietuvio savimeilę blogąja prasme“).

Šių eilučių autorius taip pat neturėjo iliuzijų sužinoti ką nors nauja iš režisieriaus, kuris prisipažino niekada nekursiantis romantiškų meilės istorijų. Bet pirmą pusę filmo mačiau kaip visai profesionaliai sukaltą (ir gerai sumontuotą) veiksmo trilerį su šio žanro negadinančiu vulgaroku humoru. Tiesa, nieko ypač originalaus čia nebuvo: iš visur kyšo skandalisto Quentino Tarantino pamokų atgarsiai (šį kartą jų gerokai mažiau nei „Zero 2“), Roberto Rodriguezo fejerverkai („Aš kaifuoju nuo jo filmų apie Meksiką“) ir britų kino režisieriaus Guy Ritchie filmų stilistika, o ištikimybę jai pabrėžia ir filmavimo rakursai, ir ritmas, ir montavimo būdai, ir britų aktorius Vinnie Jonesas, kuris atrodo taip, tarsi būtų nužengęs iš filmo „Lok, stauk arba šauk“. Jo vaidinamas britų gangsteris Polas su trimis bukagalviais galvažudžiais atvyksta į Lietuvą, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nenutuokė, pričiupti jį šlykščiai išdūrusių ir jo pinigus pasisavinusių nevykėlių banditų.

Patyčių nusipelnė visi

Apie tarptautinę karjerą jau prabylantis E.Vėlyvis puikiai supranta, kad tokiais visiems žinomais štampų rinkiniais už savo šalies ribų neišgarsėsi. Todėl pasitelkia mitų griovėjo taktiką ir vieną „Redirected“ dalį (kad būtų panašiau į Q.Tarantino manierą) net pavadina „Rytų Europos mitais“. Čigoniškai triukšmingus Balkanų mitus savo metu po pasaulį sklaidė serbų režisierius Emiras Kusturica, ir ši maniera autoriui net pelnė Čigonų Fellini pravardę.

Antroje „Redirected“ pusėje, prasidedančioje atvirai kusturiciška citata su vištomis ant limuzino kaimo kieme, imamasi negailestingo ir ciniško tradicinių lietuvių mitų demaskavimo. Publikos reakcija tik patvirtina, kad jaunų lietuvaičių lūkesčius režisierius gerai supranta ir moka juos pateisinti. Vilniuje filmuotų epizodų vaizdai retai kur nusižengia eurostandartams, o kaimiškojoje filmo dalyje politikų nerimą „Lietuva degraduoja“ E.Vėlyvis išskleidžia į plačią panoramą, kurioje kolektyvinis „mažosios Lietuvos“ portretas nutapytas taip, kad pats laikas prisiminti jau nebe E.Kusturicą, o Jheronimo Boscho drobes, vaizduojančias visas įmanomas nuodėmes.

Su šūkiu „Už Lietuvą!“ pakilęs griauti visokiausių tabu ir lietuviškų prietarų E.Vėlyvis įsismarkauja taip, kad buki, bet daug kančių mūsų „Kalvarijose“ patyrę britai užsitarnauja bent jau užuojautą ir simpatiją. Tačiau to nepasakysi apie mūsų tautiečius. Filme paniekos nusipelno beveik visi – ir ištvirkėliai kunigai, ir kontrabandininkai, ir prostitutės, ir gėjai (jie, žinoma, vadinami kur kas šiurkščiau), ir nelegalai juodaodžiai emigrantai, ir Lietuvos lenkai, ir į banditus panašūs policininkai, ir net... kino kritikės (taip režisierius, matyt, atsikeršija tiems, kurie savo straipsniuose abejojo jo genialumu).

Vos sekundę trunkančiame kadre kamera spėja parodyti ant šuns būdos užrašytą žodį PUIPA. Čia, reikia suprasti, jaunasis genijus nurodo jau klasika tapusio lietuviško kino tikrąją vietą. Drąsu ir labai originalu! O juk galėjo užrašyti ir ant lauko tualeto. Būtų dar juokingiau...

Bet tai tikriausiai atsitiks vėliau. Juk sakė režisierius, kad „filmas dar sušvelnintas“. Nekantraudami lauksime kitų E.Vėlyvio darbų, kuriuose autorius jau nebevaržys savo fantazijos. Už Lietuvą, vyrai!.. Tegu pasaulis pamato, kokia šalis neseniai pirmininkavo ES.

„Redirected / Už Lietuvą!“ **

Veiksmo komedija. Lietuva, D.Britanija, 2014 m. Rež. E.Vėlyvis. Vaidina V.Jonesas, Scotas Williamsas, Artūras Smoljaninovas, Vytautas Šapranauskas.
veiksmas 2
humoras 2
įtampa 2
erotika 2
siaubas 1

Ką žadėjo, tą ir davė

Rudenį prasidėjęs lietuviškų vaidybinių filmų maratonas kol kas laiko tą patį tempą – bent vieną pilnametražę premjerą kas mėnesį turime. Kiekybės rekordus tikrai viršijome, finansiniais rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda pergalingai trimituoja (kino šedevrais Lietuvoje dabar taip nesidžiaugiama kaip daug uždirbančiu niekalu), o štai naujos meninės kokybės vis dar neatsiranda. Užtai kiekvienas naujas „blynas“ pristatomas su dideliais pažadais (kurie dažniausiai baigiasi nusivylimu). „Filmu, dėl kurio bėgtum iš pamokų“ pavadintas Romo Zabarausko „Streikas“ pasirodė esąs tik dar vienas (kaip ir ankstesnė „Porno melodrama“) mėgėjo lygio darbelis su nemaloniu homofobiniu tvaikeliu. Renatos Šerelytės knygos ekranizacija „Vardas tamsoje“ žiūrovams buvo pristatoma kaip „pirmas lietuviškas detektyvinio žanro filmas po daugiau nei 25 metų pertraukos“, nors per premjerą režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pasakė, kad tai visai ne detektyvas. O lietuviškuoju „Seksu ir miestu“ pakrikštyta komedija „Moterys meluoja geriau. Kristina“ vieno kino apžvalgininko pavadinta filmu, „perrašančiu Nepriklausomos Lietuvos kino industrijos istoriją“. Tokių liaupsių labai žemo meninio lygio filmas nusipelnė vien todėl, kad jo trijų dienų savaitgalio bendrosios pajamos viršijo 1 mln. litų.
Na, o ilgai reklamuotas filmas „Redirected / Už Lietuvą!“ yra geras jau vien todėl, kad duoda tai, ką žadėjo.