Dvi savaitės gamtoje ir septynios dienos – duoklė kultūrai bei istorijai. Tokį kelionės į tolimąją Peru scenarijų pasirinkę uostamiesčio mero patarėjas Simonas Gentvilas ir jo bičiulė Šarūnė patyrė nemažai ištvermės pareikalavusį žygį.

Turtai gerovės neatnešė

Kaip prisipažino Simonas, Pietų Amerika jam nebuvo nežinoma žemė. Maždaug prieš penkerius metus klaipėdietis du mėnesius skyrė pažinčiai su Urugvajumi, Argentina, Bolivija, Kolumbija.

"Tąkart visiškai "peršokau" Peru, nes nebuvau susipažinęs su šios šalies kultūra, neturėjau konteksto. Tai būtų maždaug tas pats, kaip nuvažiuoti į Platelių raketų bazę ir neturėti supratimo, kas yra šaltasis karas", – palygino pašnekovas.

Anot Simono, šiuokart į Peru keliavo jau atsakingai paruošęs "namų darbus" – perskaitęs nemažai literatūros bei kruopščiai susiplanavęs kelionę.
"Peru – istoriškai išskirtinis kraštas. Ši šalis turtinga aibe civilizacijų, paveldo objektų. Iš 120 klimato zonų ji turi 80, čia be galo didelė bioįvairovė, Peru turi daug aukso, naftos, dujų. Atrodytų, kraštas turėtų klestėti, tačiau taip anaiptol nėra", – įžvalgomis dalijosi klaipėdietis.

Parduotų be skrupulų

Pašnekovas prisipažino, jog šalies sostinė ir didžiausias šalies miestas Lima paliko nykoką įspūdį. Anot Simono, atrodo, kad Peru architektūros, kaip profesijos, apskritai nėra, ir Lima – geriausias to pavyzdys.

"Toks įspūdis, kad miestas – tarsi koks "garažynas", iš plytų sumūryti primityvūs vieno dviejų aukštų pastatai. Kitas dalykas – didžiulis žmonių tankis, tarša ir skurdas. Kiek esu buvęs kitų Pietų Amerikos šalių miestuose, Limoje mačiau vienus prastesnių vaizdų", – prisiminė pašnekovas.

Anot Simono, tiek Limoje, tiek pačioje Peru ryškūs kolonijinių laikų pėdsakai, klaipėdietis apgailestavo, jog žmonės čia prarado savo identitetą.

"Kai siunčiau atviruką į Lietuvą, buvo kiek kurioziška ir absurdiška ant pašto ženklų matyti karalius, Ispanijos vietininkus, kurie kolonijinės Peru metu valdė šalį. Juk mes, išviję savo kolonizatorius, jų ant pašto ženklų nededame, – kalbėjo pašnekovas. – Ant nugriautų inkų tvirtovių pastatytos bažnyčios, šalyje įsigalėjusi ispanų kalba, o senosios kečujų ar aimarų kalbos nepripažintos kaip oficialios, jos nyksta. Ką jau kalbėti apie pačią inkų civilizaciją, kurią galėtų parduoti kaip italai romėnų imperiją."

Alpinistai nusišypsotų

Tolimą kelionę klaipėdiečiai pradėjo nuo Madrido. Anot pašnekovo, dvi dienos Ispanijos sostinėje tapo tarsi savotiška įžanga į kolonijinės Peru istoriją – keliautojai aplankė buvusius karalių rūmus, muziejus, susipažino su kolonizatorių išvykomis į Pietų Ameriką, jų didžiausiais lobiais.

Dar vieną dieną Simonas su Šarūne praleido San Paule Brazilijoje.

Atvykę į Peru, pirmąją savaitę bendražygiai susiplanavo skirti kalnams, antrąją – džiunglėms, o trečiąją – inkų imperijos paveldui.

"Po kalnus teko laipioti ir Ekvadore, o šį kartą leidomės į giliausią pasaulyje Kolkos kanjoną – jis dukart gilesnis už didįjį Kolorado kanjoną JAV. Buvome ir pasiklydę, iš upelių gėrėme vandenį, nudegėme saulėje. Žinoma, alpinistams mūsų nuotykiai keltų šypseną, tačiau nors toks keliavimas nėra pavojingas ar ekstremalus, bet tikrai alinantis", – pasakojo pašnekovas.

Anot Simono, nors yra matęs nemažai kalnų, šio žygio metu patyrė stiprių įspūdžių.

"Visada žaviuosi kalniečiais, jie gyvena visai kitokiais resursais, kitokiais atstumais. Kai kurie kaimeliai nėra net matę automobilių, 3 km aukštyje auginami kukurūzai. Žmonės gyvena sunkiomis sąlygomis ir daug fiziškai dirba, mes to jau nebepatiriame", – pasakojo pašnekovas, apgailestavęs, jog neturėjo galimybių arčiau prisiliesti prie šių žmonių gyvenimo, buities.

Internetas ne būtinybė

S.Gentvilo teigimu, šiose atokiose aukštikalnėse, tarpekliuose dar galima aptikti autentikos ženklų – žmonės čia dėvi tradicinius drabužius, nekalba ispaniškai.

"Peru dar galima sutikti tautų, kurios visiškai nesupranta, kas yra valstybė, kokioje šalyje jie gyvena. Žinoma, tai išskirtiniai atvejai 30 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Visa kita gana unifikuota. Ieškai autentikos ir jos neberandi. Turi lįsti giliai į džiungles, kad tą autentiką rastum. Ir turistai į jas lenda, specialiai užsisako lėktuvus, kad pasiektų atokesnes vietas", – pasakojo Simonas.

Kaip ir daugelis keliautojų, žygiui po Peru džiungles klaipėdiečiai buvo nusisamdę vietos gidą.

"Keliauji iki kokios nors džiunglių gyvenvietės, kur įsikūrę žmonės, ir apsistoji. Kartais gerai suvokti, kad egzistuoja kitoks nei miestietiškas ritmas. Suvokti, ką reiškia gyventi penkių šeimų kaime, ką reiškia nemokėti skaityti, rašyti, neturėti žiemos, pavasario, neleisti savo vaikų į mokyklą, neskaityti laikraščių, neturėti mobiliojo ryšio, interneto", – įvardijo pašnekovas.

Grybai – kaip kontraceptikai

Pasak Simono, džiunglėse teko išvysti gausybę gyvūnų, augalų, kuriuos tūlas lietuvis regi tik gamtos knygų puslapiuose ar zoologijos soduose – nuo beždžionių, krokodilų iki gigantiškų ūdrų, vorų tarantulų, nuodingų vabzdžių.

"Kai paklausėme gido, ar jis galėtų išgyventi savaitę džiunglėse, šis atsakė, kad be problemų. Jie žino, kur nakvoti, ką valgyti, kuo teptis. Parodė vieną grybą – jį galima valgyti, o jau kitas naudojamas kaip kontraceptikas moterų, kurios nenori pastoti. Vieno medžio sultis gali gerti, kito – jau nuodai, į kuriuos mirkomi strėlių smaigaliai", – džiunglių pamokas prisiminė pašnekovas.

Kelionės po Peru metu pora surengė ir trumpų ekskursijų – vieną dieną skyrė pasiplaukiojimui banglentėmis, kitą – keliavo į salas stebėti jūros liūtų, pingvinų, jūros vėplių bei kitos egzotiškos faunos.

Įgyvendindami "kultūrinę programą", keletą dienų keliautojai praleido Šventajame Urubambos upės slėnyje bei aplankė inkų tvirtoves Ollantaytambo, Pisaq, Chincharo, Moray miesteliuose.

Giliau tame pačiame slėnyje palei Urubambą yra ir garsusis Maču Pikču – čia XVI a. pradžioje vyko didieji inkų ir konkistadorų susirėmimai.
XV–XVI a. tvirtovės griuvėsiai kalno šlaite, 2350 m aukštyje virš jūros lygio, dar vadinami prarastuoju inkų miestu. 1911 m. ekspedicijos metu rastame mieste buvo aptikta šventyklų komplekso, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, gynybinių sienų iš aptašytų akmens blokų, vandens surinkimo įrenginių, kanalų, akmeninių laiptų, kelių, išklotų akmeninėmis plytomis, šlaituose išdėstytų terasų liekanų.

80 km – už 100 dolerių

"Nesu matęs tokio valdžios parsidavėliškumo turizmo atveju. 40 km atstumą iki Maču Pikču galima įveikti tik traukiniu arba 7 val. pėsčiomis per mišką. Kelionė traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 100 dolerių vienam žmogui. Peru turi labai daug lankytinų objektų, bet čia jau jaučiasi panašus požiūris į turistus kaip Tunise, Egipte", – patyrė pašnekovas.

Vis dėlto, anot keliautojo, to nepasakysi apie pačius Peru gyventojus – esą jie taikūs, ramūs ir neįkyrūs, skirtingai nei lietuvių pamėgtuose kurortuose.
Keliautojai aplankė ir turbūt visų laikų žymiausio Peru, o gal ir visos Pietų Amerikos kultūros atstovo Mario Vargas Llosa, 2010-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato, gimtąjį miestą Arequipą.

"Kūrėjo garbei dar gyvam esant mieste jo vardu pavadinti kultūros namai, bibliotekos, miesto reprezentacinės erdvės. O visa Arequipa vadinama Baltuoju miestu dėl jam būdingo balto kalkakmenio plytų architektūros bei miestą supančių snieguotų ugnikalnių panoramos", – pasakojo klaipėdietis.
Simonas pripažino, jog yra gausybė žmonių, kurie tiesiog įsimylėję Pietų Ameriką, tačiau pats prisipažino, jog į šį kraštą vargu ar dar vyktų, jei nebūtų svarbaus reikalo.

"Sąžiningai sau galiu pasakyti, kad mane galima vis mažiau kuo nors nustebinti, priblokšti, ypač kai į kokį nors regioną vyksti antrą kartą. Tad iš emocijos pereini į kontekstą, imi analizuoti gilesnius dalykus", – šypsojosi pašnekovas.