Apokaliptinių filmų žiūrovams niekaip negana pasaulio pabaigų

Į klausimą, kodėl kinuose be pertraukos sukasi vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl žiūrovams vis negana pasaulio pabaigų, atsakymų yra daug: pavyzdžiui, neretai kasdienybės išvarginti, politika nusivylę žmonės giliai pasąmonėje netgi nori ir laukia kokių nors visą pasaulį griaunančių įvykių.

Trauka filmams apie pasaulio pabaigą – milžiniška

Priešpaskutinę birželio savaitę daugelyje pasaulio šalių įvyko filmo „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ premjera. Išskirtinis faktas – kino studija „20th Century Fox“ prieš pasaulinę premjerą nesurengė peržiūros bent jau JAV kino kritikams. Tad filmas žiūrovams išleidžiamas be galimybės sužinoti, ką apie jį mano kiti. Kino ekspertai net neprisimena atvejo, kai tokio biudžeto filmas išankstine tvarka nebūtų parodomas kritikams, be to, pastebima, kad ir reklamuodama filmą „20th Century Fox“ neįdėjo daug pastangų.

Įdomu ir tai, kad filmas pirmiausia pasirodė ne JAV, o kitose šalyse. Paaiškinimų tokiai situacijai kino žinovai turi įvairių, tačiau šį kartą visai ne apie tai, o apie didelę žiūrovų trauką filmams, kuriuose vaizduojama pasaulio pabaiga arba kaip pasaulis atrodo postapokaliptinėmis sąlygomis.

„Nepriklausomybės diena: atgimimas“ – tik vienas iš daugelio pastaruoju metu pasirodžiusių tokio žanro filmų. Skaičiuojama, kad XX a. buvo sukurta maždaug 113 apokaliptinės tematikos juostų, o per paskutinius 13 metų – daugiau nei per visą XX a. Praėjusiais metais kino teatrus pasiekė apie 20 Holivudo filmų pasaulio pabaigos tematika.

Arnoldas Schwarzeneggeris pernai spėjo suvaidinti dviejuose tokiuose filmuose – „Terminatoriaus“ penktoje dalyje ir apie zombių infekciją pasakojančioje juostoje „Megė“. Paskutiniuose „Oskarų“ apdovanojimuose fantastinis postapokaliptinis filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ gavo net šešias statulėles, o serialas „Vaikštantys numirėliai“ sėkmingai kuriamas jau šeštą sezoną.

Tad kodėl kinuose be pertraukos sukasi, anot kritikų, vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl (ar tai būtų mirtį sėjantis virusas, zombių užkratas, pasaulinio atšilimo pasekmės, ateiviai, nežemiškos kito lygmens pabaisos, technologijos pažangos rezultatai, milžiniškas atominis sprogimas) žiūrovams vis tiek negana pasaulio pabaigų? Į šį klausimą atsakymų ieško tiek kino, meno kritikai, tiek psichologai.

Siužetai dažnai sutampa su vyraujančiomis baimėmis

Prinstono universiteto kino kritikai svarsto, kad kiekviena karta turi pasaulio pabaigos nuojautą. Paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad civilizacija gyvuoja jau labai seniai. Didesni sukrėtimai, tokie kaip maras, pasauliniai karai, žmonijos neišnaikino, todėl daug kam natūraliai kyla minčių, kad labai ilgai į Žemę netrenkė asteroidas. O apie pasaulio pabaigą buvo galvojama net ir majų laikais, nes, kaip spėjama, būtent todėl jų kalendorius turėjo pabaigą, žyminčią visuotinę pabaigą, kuri 2012 m., beje, neįvyko.

Prinstono universiteto kino kritikai pastebi, kad apokaliptiniai filmai dažnai sutampa su tam tikru laiku vyraujančiomis baimėmis. Per Šaltąjį karą buvo kuriami filmai apie branduolinį sunaikinimą, sparčiai vystantis technologijoms – apie pasaulį užvaldančias mašinas (pavyzdžiui, 1984 m. pasirodęs pirmasis „Terminatorius“ ar 1999 m. „Matrica“). Apie nepagydomas virusines ligas buvo pradėta kurti dar prieš 40 metų.