Amžini klajūnai

„Ir kas per cirkas tas gyvenimas?!“, - dažnai piktinamės ir net nepagalvojame, kad kažkam cirkas ir yra visas gyvenimas.

Profesionalūs cirko artistai šakiškiai Itana ir Raimondas Januševičiai savo vagonėlyje pasitinka be grimo, be blizgiais žvyneliais siuvinėtų sceninių kostiumų. Juos sutuoktiniai užsivilks tik skubėdami į „Baltijos cirko“, su kuriuo ir atvyko į Klaipėdą, areną.

Ir nors seniai praėjo tie laikai, kai miestelių ir kaimų gyventojai atvykstantį cirko vagonėlių karavaną pasitikdavo džiaugsmingais šūksniais: „Cirkas atvyko!“, pora neliūdi – jų pastangas ima vertinti vis daugiau Lietuvos žmonių, o iš kontraktų užsienyje galima gyventi nebadaujant.

„Tik nemėgstame, kai mus vadina „cirkininkais“, nes esame cirko artistai. Norime, kad ir kiti suvoktų, kad po cirko stogu gimsta menas...“, - draugiškai ragina klajūnų pora.

Tenka „arti“

Rampų šviesa, publikos aplodismentai, laimingi vaikų veidai – tik fasadinė cirko pusė. Itana ir Raimondas išsklaido euforiją – kad pasiektum pripažinimo ir pasiūlymų reikia nuolat treniruotis.

„Penkių minučių triukas – tai maždaug penkeri metai intensyvaus darbo. Čia gabių iš prigimties nėra – reikia „arti“. Jeigu žongliruodama keturiais kamuoliukais noriu išmokti žongliruoti penkiais, atsistoju ir einu mokytis. Pakili nuotaika arenoje sklando tik pasirodymų metu, o šiaip joje sunkiai dirbame“, – pasakojo kojomis žongliruojanti ir gyvūnus – šunis ir balandžius – dresuojanti 34-erių Itana.

Jos bendraamžis vyras cirke žongliruoja lėkštėmis, anksčiau su porininkais dirbdavo klounadoje.

„Ir dabar, jeigu reikia, pabūnu klounas. Viskas priklauso nuo kontrakto ir to, ko nori užsakovas“, - sakė daugelį metų pagal sutartis su užsienio ir Lietuvos cirkais drauge su žmona dirbantis Raimondas.

Beždžionių atsisakė

Itana sakė, kad dresuoti ji pradėjusi netikėtai – per gastroles Rusijoje, kur cirko tradicijos labai gilios, ji pamatė sudėtingą pudelių veislės šunų pasirodymą ir užsimanė dirbti su gyvūnais.

„Bandžiau su beždžionėmis, bet kai viena agresyvi puolė ant narvo grotų, taip ir atsisėdau. Baisiai išsigandau ir pasakiau – jokių beždžionių nebus. Įsigijome tris pudeliukus. Pradžioje nežinojau, ką su jais veikti, tad grįžau į Rusiją prašyti pagalbos. Vieni dresuotojai mielai padėjo, o kiti – ne. Cirke, kaip ir visur kitur, baisi konkurencija“, - apie dresavimo pradžią pasakojo Itana.

Į Lietuvą – po 4 metų

Prieš daugelį metų karjerą pradėję sutuoktiniai su įvairiais cirkais išmaišė visą Europą. Laiką jie jau seniai matuoja ne metais, bet sezonais.

„Gauname kontraktą ir važiuojame. Sezono trukmė priklauso nuo oro sąlygų – juk viduryje pusnyno cirko palapinės nepastatysi“, - juokėsi artistai.

Esą švelnaus klimato Prancūzijoje sezonas trunka dešimt mėnesių, šaltesnėje Danijoje – tik penkis. „Esame kaip laisvai samdomi statybininkai – kur pasiūlo, ten ir važiuojame. Pinigų pragyvenimui užtenka – nebadaujame, tačiau tenka investuoti į kostiumus, rekvizitus, gyvūnų priežiūrą“, - aiškino po ketverių užsienyje praleistų metų neseniai į Lietuvą grįžę ir prie „Baltijos cirko“ prisijungę Itana ir Raimondas.

Nors turi Šakiuose namus, kuriuose vietos užtenka ir balandinei, ir šunų voljerui šildomomis grindimis, gimtinėje pora – reti svečiai. Kol gastroliuoja, dvylikametė dukra Erika, jau pradėjusi mokytis cirko triukų, būna su močiute.

„Šakiuose esame registruoti, ten grįžtame atlikti pilietinės pareigos – balsuoti, - šypteli artistai. - Esame klajūnai. Kol dukra maža būdavo, su mumis keliaudavo. Ir dabar kartais mus lydi.“

Gyvena vagonėlyje

Kelionių metu šeima gyvena vagonėlyje – nedideliame jaukiame namelyje ant ratų, kuriame viskas primena tikruosius namus: langus puošia užuolaidos, ant stalo garuoja kava.

„Gal ir atrodo, kad gyvename lyg tabore, bet jau pripratome. Vagonėlyje ir karštas vanduo yra, ir dušas – ko daugiau reikia?“, - klausė Itana ir Raimondas.

Artistai tikino, kad pramogoms keliaudami po svečias šalis jie laiko neturi.

„Kam tie barai, jeigu užsienyje cirkas dažniausiai įsikuria šalia miškų, ežerų. Gamta padeda atsigauti“, - pasakojo jie.

Pernelyg triukšmauti draudžia ir keliaujančio cirko taisyklės. Konfliktiškai nusiteikusių, išgerti ir plūstis mėgstančių artistų cirkai vengia.

„Kai pasirašai sutartį, svarbus ne tik meistriškumas, bet ir asmeninės savybės. Juk mažiausiai pusę metų, kol cirkas gastroliuoja, artistai gyvena kaip viena didelė šeima, todėl žiūrima, kad vieni netrukdytų gyventi kitiems“, - aiškino Raimondas.

Lėčiau sensta

Šakiškio teigimu, cirkas – tai ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir nuolatinis savęs tobulinimas.

„Jeigu tampi per senas vienam triukui, bandai kitą, trečią, ketvirtą. Ir vaikystėje taip būdavo – kol treneris supranta, kokiam triukui vaikas labiausiai tinkamas, tenka visus išbandyti“, - pasakojo aštuonerių į Šakių cirko studiją atėjęs Raimondas.

Jo žmona, kuri nuo mažens mokėsi toje pačioje studijoje, priduria – į pensiją iš cirko išeina retas.

„Esi nuolatiniame judesyje, tad kūnas taip greitai nesensta. Štai mūsų gimnastų pora: jiems – per keturiasdešimt, o ant kūno jokio „taukelio“ nerasi. Aišku, išeina artistai, visiškai gyvenimą pakeičia. Kolegė iš Ukrainos nuolat kartoja, kad mes cirką ir įkurs grožio saloną...“, - kalbėjo Itana.

Taps mokytojais

Paklausti, ar cirko artistų meno galima išmokti Lietuvoje, sutuoktiniai tik nusišypsojo. Esą prieš daugiau nei du dešimtmečius, kai abu pravėrė Šakių cirko būrelio duris, ši meno rūšis buvo kur kas populiaresnė.

„Kiekviename didesniame mieste buvo bent viena cirko studija vaikams. Klaipėdoje jų buvo net dvi. Surengdavome tokius festivalius, kad per dvi dienas visi pasirodyti vos spėdavome. Vėliau viskas užsimiršo, tradicijos išsigimė. Dabar studijas turi tik Šakiai, Alytus ir Radviliškis“, - aiškino Itana ir Raimondas.

Jų duomenimis, mokytis aukštesnio lygio cirko meno ir anksčiau, ir šiuo metu įmanoma tik užsienyje, bet tai nepigiai kainuoja.

„Todėl kol kas apsiribojome studijomis Lietuvoje – studijuojame kūno kultūros pedagogiką Kaune. Vos spėjame. Net stojome gastroliuodami užsienyje – giminaičiai dokumentus nešė komisijai“, - prisimena Itana.

Tėvai nepriekaištavo

Kam sunkiai dirbančiai porai reikia tokio nelengvo darbo – mokytojavimo? Pora aiškino, kad jie jaučia atsakomybę už cirko ateitį Lietuvoje.

Prieš trejus metus atnaujino cirko studiją, kurią patys kadaise lankė, – dabar pas juos mokosi apie trisdešimt vaikų, kuriuos, Itanai ir Raimondui išvykus gastroliuoti, prižiūri kiti treneriai.

„Gal iš jų artistais taps vienas ar du, bet juk mokome ne tik triukų – ir choreografiją dėstome, ir kūną laviname, ir prie meno pratiname. O tie, kurie norės gyvenimą su cirku sieti – ko jiems tikrai nelinkėčiau – jau turės tokią galimybę, nes yra cirkas. Kai mes pradėjome, jo Lietuva dar neturėjo“, - apie dvylika metų veikiantį „Baltijos cirką“ kalbėjo Raimondas.

Pora neneigė – pirmuosius metus dirbti buvo nelengva, nes darbo teko ieškoti užsienyje. Tėvų priekaištų esą pasirinko netinkamą specialybę nei Itanai, nei Raimondui išgirsti neteko – nuo šešiolikos metų abu gyveno savarankiškai, abiems teko pačius tėvus išlaikyti.

„Dar paauglė būdama vieną mėnesį užsidirbau daugiau nei tėvas – sunkiai dirbdavęs vairuotojas. Ir vestuves patys kėlėme, ir automobilį kelionėms pirkome, ir į rekvizitus iš savų investavome“, - sakė prieš trylika metų už Raimondo ištekėjusi Itana.

Paplūdo krauju

Pora tikino, kad cirką arba įsimyli, arba ne. „Mes įsimylėjome. Be abejo, pasitaiko tokių sezonų, kuriuos norisi kuo greičiau pamiršti, tačiau nė sekundės nesigailėjome pasirinkę šį kelią“, - sakė jie.

Itana prisiminė laikus, kai prieš penkiolika metų vos neiškeitė cirko į pardavėjos darbą.

„Tais laikais pramogų Lietuvoje niekam nereikėjo. Žmonės sunkiai vertėsi. Dainininkai būriais važiavo į Jungtinius Arabų Emyratus, o mums nebuvo kur dingti. Nuėjau dirbti pardavėja, bet tik mėnesį iškenčiau. Negaliu be cirko“, - pasakojo artistė.

Sutuoktinių nuo cirko neatbaido net traumos, kurių per gyvenimą arenoje patyrė tikrai nemažai.

Žongliruodamas lėkštėmis, Raimondas buvo smarkiai susižalojęs ranką. Tačiau plūstantį kraują iš paskutiniųjų bandė slėpti. „Žiūrovai negali matyti, kad pirštas vos laikosi“, - rodydamas gausybę kitų randų pasakojo jis.

Nė motais artistams ir ligos. Itana pamena, kai Švedijoje susirgo ypač sunkia gripo forma.

„Arenoje dirbau tol, kol pastovėjau ant kojų. Kad ir kas nutiktų, privalai šypsotis“, - sakė ji.

Sutuoktiniai neslėpė – nepaisant negandų ir nelengvo gyvenimo būdo, jie jaučiasi laimingi.

„Džiaugiamės, kad cirkas Lietuvoje atsigauna. Dar prieš kelerius metus žmonės sakydavo: „Na, kuo mus nustebinsite?“ arba „Ir durnius taip moka!“, - prisimena Itana ir Raimondas. - Dabar pastebime, kad ateina palankiai nusiteikę, atsipalaidavę. Nebereikia laukti antrosios dalies, kol veiduose pasirodo šypsenos.“