Prancūzijoje gyvenantis ir prancūziškai rašantis sibirietis Andreï Makine'as duodamas interviu visiškai nekalba apie savo asmeninį gyvenimą, šeima vadina trylika parašytų knygų, užtat mielai pasakoja apie savo kūrybą.

Redakcijos archyvo nuotr.

Vieno žymiausių Vakarų rašytojų A.Makine'o kūrybą lietuvių skaitytojai pažįsta nuo 2007 m., kai leidykla "Tyto alba" išleido dviem prestižinėmis Prancūzijos literatūros premijomis – Goncourt'ų ir Médicis – apdovanotą "Prancūzišką testamentą", o 2008 m. – romaną "Žako Dormo žemė ir dangus". Neseniai lietuviškai pasirodžiusią trečiąją A. Makine'o knygą "Moteris, kuri laukė" 2009 m. lankydamasis Vilniaus knygų mugėje patarė išversti pats autorius.

"Moteris, kuri laukė" – rūstaus, bet stebuklingo grožio kūrinys apie meilę. Vienišą, neišsipildžiusią, amžiną ir tikrą. Veiksmas vyksta aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Jaunas rašytojas iš Leningrado atvyksta į Mirnoję – kaimelį prie Baltosios jūros. Šiame visų pamirštame krašte jis ketina užrašyti vietos gyventojų papročius, bet pamato moterį, kuri ilgam prikausto jo žvilgsnį ir pamažu užvaldo vaizduotę. Pasak A.Makine'o, ši knyga turėtų sužavėti pirmiausia moteris.

– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime suvaidino Goncourt'ų premija?

– Sėkmė nelabai paveikė mano gyvenimo stilių. Neprisipirkau brangių automobilių, neturiu vilos ir net kuklaus užmiesčio namelio. Ko gero, mano gyvenimas nėra materialios sėkmės idealas. Galbūt taip pasireiškia rigoristinis sovietinis auklėjimas.

– Pravertė sovietinio gyvenimo patirtis – minimumas materialumo ir maksimumas dvasingumo?

– Šis principas man artimas. Pagundos? Klausimas "būti ar nebūti" šiandien skamba kaip "būti arba turėti". Daiktai, prestižas, socialiniai vaidmenys valdo mus, paverčia mus nereikalingų dalykų talpyklomis. Kai gyvenimo minimumas garantuotas, verta susimąstyti ne apie vartojimą, o apie kūrybą.

– Visos jūsų knygos, šiaip ar taip, susijusios su istorine tėvyne. Bet prieš porą metų pasakėte, kad literatūrinį žemyną vardu Rusija jau įsisavinote.

– Itin lengvabūdiška hiperbolė. Kas pajėgus "įsisavinti" Rusiją? Nuo jaunystės aš saugau atmintyje daugybę istorijų, ištisus klodus žmonių gyvenimų iš karo bei kalėjimo praeities. Aš tebeatrandu rusų likimus. Neseniai Prancūzijos Polinezijoje sutikau seną tautietę, rusų kazoko karininko našlę, jos vyras po karo čia vystė žirgų sportą. Tai dar viena rusų archipelago salelė.

– Prancūzijoje jūs rašote prancūziškai. Bet tikriausiai Krasnojarske, kuriame gimėte, plunksną išmėginote rusų kalba?

– Jaunystėje, kaip dažnam atsitinka, bandžiau savo jėgas rašydamas poeziją. Kalbos pasirinkimas – ne svarbiausia. Aš dažnokai būnu Australijoje ir manau, kad, pagyvenęs ten dešimtį metų, galėčiau rašyti knygas anglų kalba. Bet esama kažko subtilesnio ir labai asmeniško nei kalba grynai lingvistiniu požiūriu.

Tai pasaulėžiūra. Kokia kalba ją išreikšite, žinoma, svarbu, bet svarbiausia – išsaugoti jos individualią ir tik jums priklausančią dvasinę ir poetinę esmę. Balzacas ir Proustas – dvi skirtingos prancūzų kalbos. Stendhalis ir Gabrielis Osmonde'as (šiuolaikinis prancūzų rašytojas – red. past.) – dvi skirtingos kalbinės tikrovės. Kalba – tik šifras, mūsų vidinio pasaulio užrašų forma. Nepakartojamo, unikalaus pasaulio. O jeigu "pakartojamo", tada ir sanskritas ar lotynų kalba nepadarys iš jo geros knygos.

– Šiuolaikinių prancūzų rašytojų nepavadinsi maištininkais...

– Ne tik prancūzų. Pasauliui būtina dvasinė revoliucija. Revoliucija nenaikinant kėdžių, rūmų ir genofondo. Būtinas suvokimas, kad laiko atskaita iki visos virtinės apokalipsių – ekologinės, demografinės, branduolinės – greitėte greitėja. Žmonija darosi tiesiog negyvybinga. Prancūzams, kad jau apie juos kalbame, būtų neprošal atsikratyti politinio korektiškumo. Būtų apmaudu, jeigu prancūzų intelektinė jėga ištirptų saldžių idėjų misoje.

– Prancūzų rašytojas Jeanas Marie Le Clézio neseniai gavo Nobelio premiją. Jus nustebino šis pasirinkimas?

– Tai – tobulas laureatas. Humanistas, gamtos ir patriarchalinių civilizacijų gynėjas. Jo personažai visuomet nuostabūs. Tai man net kelia nerimą.

– Kokie jūsų šansai gauti šį apdovanojimą?

– Aš būsiu kitas (juokiasi). Yra toks posakis: "Apdovanojimų nereikia prašyti, jų nereikia atsisakyti, jų nereikia nešioti." Aš nesu jautrus įvertinimams. Galbūt man trūksta garbės troškimo...