Jurgis Pauliukas savo pomėgį vadina liga, nuo kurios nėra vaistų

Ką žmonės veikia po darbo? Stovi eilėse prie prekybos centrų kasų? Sėdi picerijose ir žvilgsniu hipnotizuoja padavėją, kad greičiau atneštų alaus? Namie ant sofos tįso prieš televizorių ir abejingai perjunginėja kanalus?

“Nesąmonė, - atšautų “Radiocentro” savireklamos vadovas Jurgis Pauliukas. – Tai joks poilsis po įtemptos, galvą išūžusios darbo dienos.”

Baigusį darbą jį dažnai galima pamatyti prie Baltojo tilto. Jei palankus vėjas, Jurgis kartu su dar keliolika entuziastų leidžia aitvarus. “Per vieną dvi valandas tobulai išvalai smegenis ir pailsi nuo visko”, - sakė 34 metų vilnietis.

J.Pauliukas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, turintis aitvarų parduotuvę. Tiesa, kol kas virtualią.

Nelieka problemų ir planų

Paklaustas, su kuo jam asocijuojasi aitvaras, Jurgis trumpam susimąsto. “Su laisve”, - po pauzės ištarė jis.

“Aitvaras yra laisvės simbolis. O laisvės arba kažko, kas priklausytų tau vienam, norime visi”, - kalbėjo J.Pauliukas.

Ar tada, kai stovi pievoje užvertęs galvą į dangų ir dviem virvelėm verčia aitvarą braižyti sudėtingus hieroglifus, jis pamiršta darbą “Radiocentre”, pareigas namuose, vaikus, gyvenimo draugę, neišneštas šiukšles?

“Tada pamiršti viską, - juokėsi aitvarų entuziastas. – Tau daugiau niekas nerūpi. Nėra nei problemų, nei planų.”

Pirmasis pradėjo prekybą

“Susirgau aitvarų liga. Ir supratau, kad vaistų nuo jos nėra”, - atsiduso J.Pauliukas. Ar ši liga – užkrečiama?

“Atrodo, taip, - teigė aitvarų entuziastas. – Nuo pavasario aitvarų sportas Lietuvoje ėmė plisti.”

Pavasarį J.Pauliukas pirmą kartą mūsų šalyje pradėjo internetu prekiauti “rimtais” aitvarais.

Jie, atgabenti iš JAV, Vokietijos, Prancūzijos, evoliucijos kelyje yra nepalyginamai toliau pažengę nei žaisliniai aitvarai, kurių galima įsigyti parduotuvių laisvalaikio prekių skyriuose.

Šie profesionaliems sportininkams skirti aitvarai atkanka į Lietuvą Jurgio užsakymu.

Jie kokybės ir galimybių prasme smarkiai atitrūkę ir nuo savo giminaičių, kuriuos mėgėjai meistrauja savarankiškai pasitelkę brėžinius ir fantaziją.

Aitvarai, kuriuos per internetą galima įsigyti iš J.Pauliuko, kainuoja nuo 108 iki 1300 litų. Pats vėjo žirgų pardavėjas jų turi septynis ir ketina įsigyti dar vieną, geriausią. Jo kaina – 3000 Lt.

Meilės aitvarams išpažinėjai

Kas yra tie žmonės, susiburiantys pievoje prie Vilniaus Baltojo tilto ir leidžiantys aitvarus – be jokios progos, be skelbtos teminės šventės? Šiaip, savo malonumui.

Ar jie, laisvalaikio valandas skiriantys padangėje šuoliuojantiems vėjo žirgams, - nepagydomi romantikai?

Kuo jie užsiima visą dieną, iki akimirkos, kai aitvaras pradeda piešti erdvėje virtuoziškus ornamentus?

“Tiesą sakant, niekada nesiteiravau, kokios mūsų neformalios bendruomenės profesijos, - tarė J.Pauliukas. – Žinau tik, kad dauguma iš apytiksliai penkiolikos mūsiškių yra vyrai, merginos tarp mūsų vos kelios. Ir mes visi įsimylėję aitvarus.”

Ženklas rinktis – vėjas

Jie retai bendrauja telefonais ar pasakojasi apie savo gyvenimus, prisėdę prie kompiuterių klaviatūros. Net susitikimų prie Baltojo tilto šie žmonės specialiai neorganizuoja.

“Mūsų elektroniniai laiškai, telefono skambučiai ir SMS, kuriais ragintume vienas kitą susitikti po darbo leisti aitvarų, yra vėjas. Geras vėjas - tai neabejotinas ženklas, kad vakare susirinksime pievoje prie tilto”, - kalbėjo J.Pauliukas.

“Kartais susėdame ant žolės ir paplepame, - pasakojo jis. – Jau sugalvojau, kas tarp mūsų bendro: jei kalbamės, tai ne apie sportą ir automobilius, bet apie knygas, įvairias meno akcijas. Kad ir kuo kiekvienas mūsų užsiimtų, visi esame tokios, sakyčiau, meniškos sielos.”

Pietryčių kryptis – palankiausia

Koks vėjas labiausiai patinka aitvarams? “Pastovios krypties. Be gūsių”, - kaip sinoptikas paaiškino J.Pauliukas.

O kuri vėjo kryptis labiausiai patinka jam, aitvarų entuziastui ir pardavėjui? Jei iš viso patinka. Gal vėjas jį, kaip daugumą lietuvių, erzina?

“Neerzina. Man patinka vėjas, - sakė Jurgis. – Ypač pučiantis prie Baltojo tilto nuo Gedimino pilies pusės. Tai yra pietryčių vėjas, jis pats negūsingiausias. Pučiant tokiam vėjui, aitvarą galima skraidinti maksimaliai ilgai. Kokias keturias valandas.”

“Vilniaus miestelyje (“miestelis” - tai toks specifinis Jurgio terminas – J.K.) gero vėjo kartais tenka ilgokai palūkuriuoti. Pavydžiu aitvarų entuziastams, kurie buriasi Palangoje, Klaipėdoje. Va ten tai normalūs vėjai!” – kalbėjo J.Pauliukas.

Lengva komercija - laisvalaikiui

Pagal specialybę J.Pauliukas – ekonomistas. Tačiau jau studijuodamas Vilniaus universitete sukosi reklamos versle. Iš reklamos, tiksliau, radijo stoties savireklamos organizavimo, valgo duoną ir dabar. Internetinis puslapis www.108.lt, kurio lankytojai gali nusipirkti tokių aitvarų, kuriuos leidžia J.Pauliukas ir jo bendraminčiai, nėra Jurgio pragyvenimo šaltinis.

Ir vis dėlto tai jau verslas, pirmą kartą pradėtas mūsų šalyje, iki tol mačiusioje tik pigius kiniškus žaislinius aitvarus. “Lengva komercija” – taip savo prekybą aitvarais vadina J.Pauliukas.

“Net nesitikėjau, kad mano pomėgis peraugs į lengvą komerciją. Bet susergančiųjų aitvarų liga Lietuvoje atsiranda vis daugiau”, - konstatavo Jurgis.

Virusas užpuolė Latvijoje

Aitvarų ligos simptomus J.Pauliukas pajuto prieš trejus metus. Galima teigti, kad tai buvo virusas – ūmus ir su progresuojančiomis komplikacijomis.

Jurgis su šeima poilsiavo Latvijos Nidoje, ir vieną šaltą apniukusią dieną, kai nebuvo ką veikti, jis užsuko į vietinę parduotuvėlę ir už 5 latus nusipirko primityvų, ne rimtam sportui, bet elementariam pažaidimui skirtą aitvarą.

“Nusinešiau tą aitvarą prie jūros ir paleidau. Tai buvo lemtingas įvykis. Aš skraidinau tą aitvarą ir nenorėjau liautis”, - prisiminė J.Pauliukas.

Tada prasidėjo susirašinėjimas elektroniniais laiškais su prancūzais, amerikiečiais ir vokiečiais.

Vėjo žirgų kaimenės

“Pirmiausiai ieškojau aitvarų sau, - pasakojo J.Pauliukas. - Paskui užsinorėjo draugai. Užsakinėjau ir pirkau. O tada pamačiau, kad iš viso to gali išeiti nedidelis verslas.”

Jis susidraugavo su daugiametes tradicijas turinčiomis užsienio kompanijomis, kurios skiria daug dėmesio aitvarų konstrukcijai, medžiagoms, technologijoms. Pasirašė sutartis ir ėmė bendradarbiauti.

Šiandien virtualioje Jurgio aitvarų parduotuvėlėje - apie 60 įvairaus tipo aitvarų. Entuziastai, kurie renkasi Vilniuje prie Baltojo tilto ar pajūryje, turi po kelis, kai kurie – po keliolika aitvarų.

“Kai įsitrauki į šitą reikalą, vieno aitvaro nebeužtrenka. Norisi turėti ir dar vieną, kitokį. Paskui – dar vieną, geresnį”, - kalbėjo Jurgis.

Šeima mėgsta stebėti

Ką veikia J.Pauliuko gyvenimo draugė žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė ir dukros – aštuonmetė Ditė bei dešimties mėnesių Mėja Ly, kai Jurgis skraidina aitvarus?

“Kartais jos paprasčiausiai stebi, - sakė aitvarų aistruolis. – O retkarčiais leidžia aitvarus kartu su manimi. Ditė aitvarą leido jau kelis kartus, ir jai patiko. Dabar laukiu, kol paūgės Mėja Ly”.

Bet dažniausiai Jurgis leisti aitvarų vyksta be savo moterų. “Gabija irgi turi širdžiai mielą užsiėmimą, - pasakojo jis. – Ji kinų technika piešia tušu arba lieja akvarelę ant šilko. Tai toks harmonizuojantis, meditacinis užsiėmimas... Kaip ir aitvarai.”

Paslaptingi dangaus šviestuvai

Virtualioje J.Pauliuko aitvarų parduotuvėje skelbiama, kad čia galima įsigyti ir dangaus šviestuvų. Pasirodo, ši paslaptinga prekė yra kaip tik tai, kas parašyta, – šviestuvai, degantys danguje.

Apie šį nakties žaislą Jurgiui papasakojo Tailande atostogavę draugai. Dvejus metus J.Pauliukas ieškojo informacijos, kol galiausiai sužinojo, kad dangaus šviestuvų Kinijoje, Japonijoje būta prieš 2000 metų. Šiandien jų galima rasti Maskvoje, Olandijoje, Kinijoje ir Tailande.

Tai iš vaškuoto ryžių popieriaus pagamintas šviestuvėlis, turintis dagtį. Uždegus jį, šviestuvo vidus prisipildo karšto oro ir šviestuvas nusklendžia į dangų. Jis pakyla iki 200 metrų ir ore švyti apie 20 minučių.

Užgesus dagčiui išsipildo svajonė

Dangaus šviestuvai skirti tiems, kuriems patinka ramybė. Erdvėje kabantys nakties žibintai nekelia triukšmo, nesproginėja, tačiau, budizmui prijaučiančio J.Pauliuko manymu, jie ne mažiau efektingi nei fejerverkai.

Vos į Lietuvą jis atgabeno pirmąją dangaus šviestuvų siuntą, jų panoro įsigyti kompanija, šventusi gimtadienį. Jurgis neabejoja, kad dangaus šviestuvais anksčiau ar vėliau susidomės nuolat ko nors naujo besidairantys renginių organizatoriai, vestuvių planuotojai.

Paslaptingai švytintį žibintą iš ryžių popieriaus į dangų galima paleisti ir vienumoje. Tada reikia sugalvoti svajonę. Rytiečiai tiki, kad danguje užgesus dagčiui ji būtinai išsipildys.